Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 12 01

Nikodem Szczygłowski

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min.

Tešino tramvajus. Lenkų mažuma kitame Olsos krante

Česky Tešinas. Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka

Europoje yra ne vienas miestas, kurį valstybės siena dalina perpus, – kad ir čia pat esanti Estijos Valga ir Latvijos Valka. Žinomas yra ir Goricijos, ir Nova Goricos pavyzdys Italijos ir Slovėnijos pasienyje, Görlitz ir Zgorzeliec, arba Frankfurtas prie Oderio ir Slubicės, – šiuos miestus skiria Vokietijos ir Lenkijos siena ties Oderio upė.

Tačiau iš visų šių miestų išsiskiria vienas – Cieszynas / Česky Tešinas. Tai miestas, per kurį teka Olsos upė ir kurio pietinė dalis yra Čekijos Respublikoje, o šiaurinė – Lenkijoje. Olsa – tai dešinysis Oderio intakas, ši upė nėra ilga – 82 km, besitęsianti per Lenkijos ir Čekijos pasienį bei abiejų valstybių teritorijas.

Einant pėsčiomis iš Lenkijos į Čekiją, mieste dviem pavadinimais, bet iš esmės viena bendra istorija, būtina kirsti tiltą virš Olsos. Šis tiltas – kaip ir miestas – turi du pavadinimus dviem kalbomis – ir vadinamas Laisvės arba Draugystės tiltu (lenk. Most Wolności / Przyjaźni, ček. Most Svobody / Družby). Iki 2007-ųjų ant tilto veikė judrus pasienio postas. Šiandien dėl Šengeno sutarties perėjimas iš vienos valstybės į kitą vyksta iš esmės beveik nepastebimai, tik pasikeičiant lentelėms su valstybės herbais bei mobiliojo tinklo operatoriui. Juolab kad čekų pusėje lentelės užrašytos ir lenkiškai.

Miestas, kurį lenkai vadina Cieszyn, čekai – Těšín, o vokiečiai – Teschen, yra didžiausias šioje žemėje, kuriai suteikė ir savo vardą. Į klausimą – kieno gi tai žemė? – atsakyti vienareikšmiškai ne taip ir paprasta.

Česky Tešinas. Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka

Istoriškai šios žemės nuo ankstyvųjų viduramžių priklausė įvairioms Silezijos kunigaikštysčių valstybinėms formoms, kurias savo istorijos dalimi laiko ir lenkai, ir čekai. Šimtmečiais čia taip pat vyravo vokiečių kultūra, o gyventojų tapatybė buvo įvairi arba tipiška kultūros paribių gyventojams. Tešino Silezija, kitaip nei Aukštutinė Silezija dabartinėje Lenkijoje, ilgai buvo susijusi su Habsburgais, dėl šios priežasties Tešino kunigaikštystė iki pat 1918-ųjų buvo Austrijos–Vengrijos sudėtyje kaip viena iš Habsburgų karūnos žemių. Todėl ir vienas iš Vienos imperatoriaus titulų buvo Tešino kunigaikštis.

Tešinas yra vienas seniausių Silezijos miestų. Legenda byloja, kad jį 810 m. įkūrė trys broliai – Bolkas, Lešekas ir Tešekas – Čekijos kunigaikščio Lecho, 805 m. žuvusio mūšyje su imperatoriaus Karolio Didžiojo kariuomene, sūnūs. Miesto pradžia yra siejama su Pilies kalnu kairiame Olsos krante, kuriame IX a. stovėjo pilis ir iki šiol yra išlikusi garsioji Rotunda – romėniškojo stiliaus koplyčia, pavaizduota ant 20 zlotų banknoto. Žinoma, kad miesto teises Tešinas gavo apie 1217–1223 m. ir nuo XIII a. pabaigos jau buvo klestinčios kunigaikštystės centras.

Česky Tešinas. Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka

Miestas buvo padalintas žlugus Austrijos–Vengrijos monarchijai po Pirmojo pasaulinio karo, kai, susikūrus Čekoslovakijai ir Lenkijos Respublikai, tarp jų kilo konfliktas dėl sienos. Per miestą ėjo svarbi geležinkelio linija, jame buvo sutelkta nemažai pramonės objektų, o gyventojų sudėtis buvo mišri – nors dauguma laikė save lenkais, buvo ir nemažai austrų bei vokiškai kalbančių žydų, pačiame mieste čekų gyveno mažiausiai.

1919 m. spalį tarp Čekoslovakijos ir Lenkijos kilo trumpas karas dėl Tešino Silezijos ir kai kurių kitų pasienio teritorijų. Paskelbus paliaubas, demarkacinė linija buvo nubrėžta ties Olsos upe, o 1920-aisiais valstybės siena buvo galutinai įtvirtinta.

Nuo šio laiko didesnė, istorinė miesto dalis dešiniajame upės krante yra vadinama Cieszyn (pagal lenkišką miesto pavadinimą), o mažesnė, esanti kairiajame krante, dalis oficialiai vadinasi Český Těšín. Dešiniojo kranto rajonai, priešingai nei Česky Tešinas, šiandien yra etniškai homogeniški – daugiau nei 96 proc. gyventojų deklaruoja lenkų tautybę. Česky Tešino situacija yra kiek sudėtingesnė.

Kalbame ir „mūsiškai“

Apie Tešino Silezijos istorinius vingrius ir kasdienybę dažnai mėgstu pakalbėti su Romanu Wirthu – knygyno „U Wirthów“ Česky Tešino centre, netoli geležinkelio stoties, bendrasavininkiu. Šis knygynas daugiausia siūlo knygų ir periodikos lenkų kalba, o ant jo durų užrašyta – Mówimy po polsku („Kalbame lenkiškai“), ir tarmiškai pridėta: I po naszymu („Ir mūsiškai“), t. y. vietine lenkų užolsiečių sileziška tarme.

„Česky Tešinas yra miestas, sukurtas Čekoslovakijos trečiajame–ketvirtajame dešimtmetyje“, – pasakė man Romanas, kai su juo pirmą kartą susipažinome. Iki tol čia buvo istorinio Tešino, likusiame dešiniajame Olsos krante, priemiestis, geležinkelis, stotis, darbininkų rajonai.

Lenkiško knygyno Česky Tešine fragmentas. Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka

„Kokia buvo etninė šio miesto sudėtis?“ – klausiu. Romanas šypsosi – iš tiesų tuo metu šį miestą turbūt tiksliau būtų buvę pavadinti Deutsche Teschen, nes nemaža gyventojų dalis vis dar kalbėjo vokiškai, kiti kalbėjo lenkiškai ar „po naszymu“, čekų mieste buvo sąlyginai nedaug.

Česky Tešino miesto centras iš tiesų atrodo kompaktiškas ir gražus, bet dauguma pastatų (išskyrus gal tik geležinkelio stotį ir prie jos esančių kvartalų) žymi XX a. 4-ojo dešimtmečio čekoslovakišką modernizmą.

Tiltai per Olsą

Antrasis istorinis lūžis miesto gyvenime įvyko 1938 m. rudenį. Rugsėjo 30 d. pasibaigė Miuncheno konferencija, paženklinusi Čekoslovakijos likimą, patenkindama Hitlerio reikalavimą perduoti Reichui vokiečių apgyvendintą Sudetų kraštą. Naudodamasi proga, Lenkijos vyriausybė pateikė ultimatumą Prahai dėl istorinių Tešino kunigaikštystės žemių, esančių Čekoslovakijos sudėtyje ir lenkiškai vadinamų Zaolzie („Už Olsos upės“). Spalio 2 d. Lenkijos kariuomenė įžengė į Tešiną, ta proga visoje Lenkijoje (taip pat ir Vilniuje) įvyko džiaugsmingos patriotinės demonstracijos.

1938-ųjų „Lietuvos aido“ fragmentas. Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka

Tokiu būdu suvienytas miestas išbuvo neilgai – iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos, o karas prasidėjo 1939 m. rugsėjo 1-ąją Vokietijai užpuolus Lenkiją ir sunaikinus jos valstybingumą. Visa buvusios austrų Tešino Silezijos teritorija buvo vokiečių prijungta prie Reicho aneksuotos Lenkijos Aukštutinės Silezijos, o pietiniai rajonai (kaip kad Frydek Mistek) prijungti prie nacių sukurto Bohemijos ir Moravijos protektorato. Po karo Olsa vėl tapo pasienio upe, o ant tiltų per ją vėl atsirado pasienio postai.

Šie tiltai matė daug visko. Matė Lenkijos Liaudies Respublikos (lenk. PRL) karinius dalinius, kurie 1968-ųjų rugpjūtį judėjo į kaimyninę šalį vykdydami „internacionalinę pareigą“ numalšinti Prahos pavasarį. Matė didžiules eiles, kai žlungant PRL ekonomikai XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje minios jos piliečių keliavo į kiek turtingesnę Čekoslovakiją, ieškodami deficitinių prekių. Matė ir džiaugsmą bei euforiją, kai abidvi šalys – Lenkija ir Čekijos Respublika – 2004 m. prisijungė prie Europos Sąjungos, o 2008-aisiais – prie Šengeno sutarties, kuri leido Olsai vėl tapti paprasta upe.

Dabar kairiajame jos krante gyvena net 28 tūkstančiai Čekijos piliečių, kurie laiko save lenkais. Čekijos lenkai yra gerai organizuoti ir ypač rūpinasi švietimu gimtąją kalba, nors daugelis jų ir kalba dažniau ne bendrine kalba, bet vietine tarme, kuri šiek tiek panaši į lenkų Aukštutinės Silezijos tarmę. Krašte veikia 33 lenkų vaikų darželiai, 25 pagrindinės mokyklos ir viena gimnazija. Leidžiami ir laikraščiai – Głos bei Zwrot. Ostravos mieste televizija ir radijas transliuoja vietinio biudžeto finansuojamas laidas lenkų kalba.

Vienas įdomiausių vietos lenkų bendruomenės veiklos pasiekimų yra Česky Tešino valstybinio teatro profesionali lenkų scena, apie kurią man papasakojo Karolis Suszka, buvęs jos vadovas ir ilgametis viso teatro direktorius.

Teatras „be sienų“

„Po 1920 m. įvykusio Tešino Silezijos padalijimo bendruomenė žinojo, kad už savo identitetą gali kovoti tik per kultūrą, – pasakojo man K. Suszka. – Kiekviename kaime kūrėsi ne tik šokių grupės ar chorai, bet ir bibliotekos, teatro grupės ir bendruomenės centrai. Trečiojo dešimtmečio pabaigoje pradėta kalbėti apie pusiau profesionalios scenos sukūrimą – panašios, kokia dabar veikia, pavyzdžiui, Lvive.

Po karo, 1947-aisiais, buvo įkurta Lenkų kultūros ir švietimo draugija, ji ėmėsi iniciatyvos. Čekiškas teatras mieste veikė jau nuo 1945-ųjų, ir visi žinojo, kad kultūra yra neįtikėtina jėga. Šio teatro trupė turėjo net 140 narių! Neįtikėtina, ypač atsižvelgiant į tai, kad tai buvo privati iniciatyva. 1948 m. vyriausiuoju teatro režisieriumi tapo Josefas Zajicas, kuris buvo didelis lenkų kultūros gerbėjas. Jis ir įkūrė lenkų sceną. Po 1948 m. vasario mėnesį Čekoslovakijoje įvykusio komunistų perversmo naujoji valdžia stengėsi pelnyti vietinės lenkų bendruomenės palankumą Zaolzėje ir Čekijos Silezijoje, todėl leido įgyvendinti daug panašių iniciatyvų. Taip Lenkijos scenai buvo suteikta galimybė vystytis, ir tai tęsiasi iki šiol.“

Teatras kaip reiškinys tuomet dar vieningame Tešine atsirado prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą, kai senamiestyje (dabar Lenkijos Cieszyne) buvo pastatytas teatro pastatas, kuris iš esmės turėjo veikti vokiečių kalba – tai buvo nedidelė Vienos „Burgteater“ kopija. Kai ant abiejų Olsos krantų atsirado čekiškas ir lenkiškas teatrai, tai buvo jau du skirtingi miestai.

Nors Česky Tešine veikiančios lenkų scenos patirtis yra unikali, p. Suszka yra įsitikinęs, kad net 40–60 proc. už upės esančio lenkiškojo Cieszyno gyventojų net nežino, kad čekų pusėje veikia profesionali lenkų dramos teatro scena, lenkiškos mokyklos ir leidžiami lenkiški laikraščiai.

Teatro festivalį „Bez granic / Bez hranic“ (lenk. / ček. „Be sienų“) reklamuojanti iškaba. Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka

Paklaustas apie finansavimą, p. Suszka atsidūsta: „Mes čia turime pinigų, todėl niekada jų neprašėme iš Lenkijos. Tačiau, mano nuomone, Lenkija pirmiausia turėtų sudaryti sąlygas, kad mūsiškė Česky Tešino teatro lenkų scena galėtų egzistuoti ir Lenkijoje, kad mes galėtume dalyvauti festivaliuose, būti labiau matomi, žinomi. Aštuntajame dešimtmetyje mums tai pavyko vieną kartą, buvome tuomet Opolėje. Sulaukdavau tokių klausimų iš lenkų pareigūnų, kokia kalba vaidiname „toje mūsų lenkiškoje scenoje“. Neseniai tą patį klausimą man uždavė Lenkijos kultūros viceministras. Iš esmės net nežinau, ką galėčiau dar pridurti.“

Man paklausus apie garsųjį festivalį Bez granic / Bez hranic (lenk. / ček. „Be sienų“), Karolis Suszka papasakojo apie šią gražią a. a. Jureko Krocholto iniciatyvą: „Dabar net neįsivaizduojate, kiek daug sunkumų tuomet teko įveikti. Norint kirsti sieną reikėjo specialių leidimų, reikėjo susitarti su valdžios institucijomis, su pasienio tarnybomis, su muitine, kad praleistų autobusą su žiūrovais be eilės. Čekijos grupės keliavo į Lenkiją. Pirmasis festivalis buvo skirtas Václavui Havelui. Tai virto svarbia idėja. Festivalio šūkis buvo: „Žmonės, pradėkime kalbėtis vieni su kitais, vertinkime vieni kitus.“ Mūsų teatras dažniausiai taip ir darė. Deja, vėliau festivalis žlugo.“

Dabartinė lenkų mažumos Čekijoje padėtis

Apie kasdienes lenkų mažumos Čekijoje problemas teko kalbėtis ir su Dariuszu Branny iš Karvinos. Jis yra vienas iš dviejų lenkų delegatų į ČR vyriausybės Tautinių mažumų tarybą, 2019-aisiais išrinktas jau antrai kadencijai.

Tautinėms mažumoms priklausančių piliečių teisių įstatymas Čekijos Respublikoje galioja nuo 2001 m. Galima sakyti, kad mažumų teisės yra gerai užtikrintos. Lenkai turi savo atstovus Vyriausybinėje tautinių mažumų taryboje, Moravijos ir Silezijos regiono tautinių mažumų komisijoje, taip pat šių komisijų savivaldybių atitikmenyse. Šiuo metu tik retkarčiais pasitaiko, kad yra naikinamos dvikalbės lentelės lenkų vietovėse.

Čekijos–Lenkijos siena Tešine. Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka

Pasak Dariuszo, Tautinių mažumų įstatymas Čekijoje garantuoja teisę laisvai pasirinkti priklausyti tautinei mažumai; teisę jungtis į tautinių mažumų asociacijas; teisę vartoti savo pavardę tautinės mažumos kalba; teisę į daugiakalbius vietovių pavadinimus; teisę vartoti tautinės mažumos kalbą oficialiuose santykiuose ir teismuose; teisę į švietimą tautinės mažumos kalba, teisę skleisti ir gauti informaciją tautinės mažumos kalba.

Šios plačios teisės atsispindi politiniame gyvenime. Dariuszas pasakoja: „Lenkai ne tik yra tautinių mažumų komitetų nariai, bet ir daugiau ar mažiau sėkmingai dalyvauja vietos rinkimuose. Šiuo metu lenkai turi savo atstovą Senate, lenkas yra Moravijos ir Silezijos regiono mero pavaduotojas, lenkas yra Karvinos vicemeras, keli lenkai eina mero arba mero pavaduotojo pareigas, o lenkų tarybos narių galima suskaičiuoti dešimtimis.“

Nepaisant įvairių teisių, mano kalbintas Čekijos lenkas įžvelgia lenkų kalbos nykimo problemą. „Gerai, kad yra ženklai, gerai, kad neseniai regiono geležinkelio stotyse atsirado garso pranešimai dviem kalbomis, tačiau vis dar matau galimybių tobulėti. Tačiau tai, kiek lenkų kalbos (kartu su čekų kalba) atsiras viešoje erdvėje, priklausys nuo to, kaip sugebėsime įtikinti savo bendrapiliečius vietos bendruomenėse, kad lenkai kartu su jais yra patikimi ir teisėti šios vietovės bendri šeimininkai“, – sako D. Branny.

Tešino tramvajus

Anądien su Romanu – minėtu lenkiško knygyno Čekijos Tešine savininku – prisėdome pasikalbėti prie bokalo puikaus čekiško alaus netoli Draugystės tilto. Kalbėjomės apie Romano knygyną, kuris neseniai pelnė vietinį apdovanojimą už indėlį į lenkų kultūros saugojimą; aš peržiūrėjau dvikalbį slovėnų poezijos rinkinį, kurį ten įsigijau, ir su šypsena galvojau apie Prano Juozapo II portretą, kabantį ant knygyno sienos.

Romanas man papasakojo apie tai, kaip atrodė gyvenimas Olsos padalintame mieste per „Covid-19“ pandemiją.

„Kai ant tilto pastatė užkardą, visiems buvo šokas. Visi pripratome prie to, kad žmonės nuolat juda į abi puses, vieni kasdien ateina čia į darbą, kiti eina į Lenkijos pusę apsipirkti ir taip toliau. Ir staiga siena vėl tapo rimta, kaip kadaise. Vėliau, po kelių savaičių priverstinio uždarymo, ant Lenkijos kranto kažkas pakabino reklaminę juostą su užrašu Tęsknię za tobą, Czechu („Ilgiuosi tavęs, čeke“), o jau mūsų pusėje greitai atsirado atsakymas – I ja za tobą, Polaku („Ir aš tavęs, lenke“) bei Tęsknimy za wami, Polacy („Ilgimės jūsų, lenkai“).“

„O aš net eidavau prie tilto protestuoti prieš sienų uždarymą, – tęsė Romanas. – Ateidavau nešdamas istorinę Tešino kunigaikštystės vėliavą, tuo norėdamas pabrėžti, kad abipus upės yra ta pati žemė, kuriai visi priklausome. Kažkoks reporteris mane užfiksavo, ši nuotrauka tapo populiari internete ir netgi savotiškų protestų prieš sienos uždarymą simboliu“, – juokėsi bičiulis.

Vėliau, eidamas per tiltą atgal į Lenkiją, galvojau apie dar vieną šio miesto istoriją. Tešino tramvajaus istoriją. Tai istorija apie daugiau nei šimtmetį neegzistuojančią transporto priemonę, bet kartu ir apie kai ką daugiau.

Tešino tramvajų menanti instaliacija. Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka

Tramvajus Austrijos–Vengrijos miestuose buvo naujovės ir didžiojo miesto statuso siekių simbolis Belle Époque epochos laikais, o vėliau, žlugus Habsburgų monarchijai, tapo Tešino Silezijos ir jos didžiausio miesto padalijimo simboliu. Iš esmės jis uždėjo paskutinį tašką Tešino, kaip bendrojo miesto, istorijoje ir užbaigė Tešino kunigaikštystės, gyvavusios daugiau nei 700 metų, egzistavimą.

1911 m. atidaryta tramvajaus linija sujungė geležinkelio stotį (dabar esanti Česky Tešine) su miesto centru kitame Olsos upės krante (dabar Lenkijos Cieszyne). Tramvajus veikė vos dešimtmetį, galiausiai linija buvo uždaryta 1921 m. – daugiausia dėl susisiekimo sunkumų, kuriuos sukėlė pasienio kontrolė ant tilto per Olsos upę.

Tramvajaus padalintame mieste nebėra daugiau kaip šimtmetį, tačiau jo atminimas vis dar gyvas. Centrinėje čekų miesto aikštėje, priešais rotušę, stovi senąjį bendrą miesto tramvajų menanti instaliacija. O lenkų pusėje yra leidžiamas žurnalas „Cieszyński tramwaj“ pavadinimu.

Tarp miestų ramiai kaip ir prieš šimtą metų teka Olsos upė.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien