Tęsti Kristaus misiją – vyskupą Joną Borutą prisimenant

Noras tapti kunigu

Apie kunigystę svajojau nuo mažens, bet baigus vidurinę mokyklą tapti kunigu sutrukdė sovietinė valdžia. Su kun. Broniumi Strazdu iš Panevėžio vyskupijos apsilankėme Kauno kunigų seminarijoje ir prefekto teiravomės apie galimybę būti priimtam į kunigų seminariją. Jis žadėjo pasiklausti Religinių kultų reikalų tarybos įstaigoje, tačiau, kai sužinojo, kokia mano pavardė – mat mano tėvelis Jonas, inžinierius, rašytojo Kazio Borutos brolis, dalyvavo Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdyje, buvo to sąjūdžio prezidiumo narys, 1947–1998 m. – pirmininkas, kartu su kitais intelektualais talkino partizanams ir 1948–1956 m. kalėjo lageryje, – atsakė, kad dėl tokios kilmės čia jokiu būdu negalėsiu mokytis. Nebent bandyčiau Rygos seminarijoje, bet kol mane ten priims, reikėtų gal 10 metų kur nors Latvijos kolūkyje dirbti. Ir tai vargu ar pavyktų, o jei ir pavyktų, baigus kunigų seminariją tektų kunigauti Latvijoje, o ne Lietuvoje.

Reikėjo galvoti, kur stoti. Iš humanistinių paskatų svarsčiau apie mediciną, bet trikdė kraujo vaizdas. Viliojo istorijos studijos, bet žinojau, kad jos bus sovietizuotos, tad pasirinkau fiziką. Tačiau mintis apie kunigystę neapleido. Kun. B. Strazdas supažindino su tėvais jėzuitais Pranciškumi Masilioniu ir Jonu Lauriūnu. Jėzuitai mane domino ir anksčiau, gal labiau iš istorinės pusės – imponavo, kaip jie reiškėsi pasaulio, Lietuvos istorijoje. Jeigu nebūtų reikėję studijuoti sovietizuotos istorijos, turbūt iš karto būčiau į ją pasinėręs.

Vėliau jėzuitai suvedė su savo provincijolu Jonu Danyla. Sužinojau, kad per Jėzaus Draugiją, veikusią pogrindyje, galima siekti ir kunigystės. Intensyviau su jėzuitais pradėjau bendrauti maždaug nuo 1970-ųjų, trejus metus atitarnavęs sovietų kariuomenėje, Bijutiškyje pas t. J. Danylą atlikęs dvejas 30 dienų dvasines pratybas, kurios man padarė labai didelį įspūdį. Praėjęs visas jėzuitų ugdymo pakopas, 1981 m. tapau jėzuitu. Nuo 1975 m. pogrindyje pradėjau teologijos studijas. Kas mėnesį važinėjau pas t. J. Danylą, kas antrą savaitgalį – pas t. J. Lauriūną, kartais jie pasiųsdavo pas marijonus: t. Mykolą Žemaitį, t. Vaclovą Aliulį, t. Pranciškų Račiūną, kurie dėstė moralinę ir dogminę teologiją kunigystės siekiantiems saviems kandidatams.

Kai t. J. Danyla nusprendė, jog esu pasirengęs, kun. Sigitas Tamkevičius mane palydėjo pas arkivysk. Julijoną Steponavičių. Vysk. Vincentas Sladkevičius tuo metu jau buvo grįžęs iš tremties į Kaišiadoris, kur jį labai sekė, o arkivysk. J. Steponavičius Žagarėje turėjo gana geras sąlygas, nes už 8 km Skaisgiryje, Joniškio r., dirbo jėzuitas t. Leonardas Jagminas, visokeriopai talkinęs Bažnyčios pogrindžio veiklai. Tad mano kunigystės šventimai įvyko Skaisgiryje 1982 m. rugpjūčio 5 d. anksti ryte, o vėlai išvakarėse buvo suteikti diakonato šventimai.

Darbas pogrindyje

Dar prieš tapdamas kunigu seserims vienuolėms vedžiau rekolekcijas ir konferencijas, jų pogrindinėje veikloje dalyvavau labai aktyviai – juk anuomet vienuolijos turėdavo po keliasdešimt slaptų naujokių! Tapęs kunigu, tokio darbo turėjau dar daugiau. Kadangi daug tekdavo keliauti, be to, Kybartuose ir pas kun. Alfonsą Svarinską Viduklės parapijoje, kur vyko mano primicijos, savaitgaliais prašydavo patalkinti, tų pačių metų gruodžio pradžioje išėjau iš Puslaidininkių fizikos instituto.

Mano disertacija jau buvo apginta ir patvirtinta Maskvoje, tad LKP CK vyko audringas svarstymas: kaip Mokslų akademijos mokslinis bendradarbis galėjo tapti kunigu? Tuo metu T. Danyla mane buvo išsiuntęs į Ukrainą padėti ten dirbusiam jėzuitui t. Vytautui Merkiui. Tačiau čia greitai buvau išaiškintas ir per 24 valandas buvo liepta išvykti atgal į Lietuvą. KGB, matyt, tikėjosi, kad mėginsiu grįžti į ankstesnį darbą (šiek tiek prestižinį), bet aš negrįžau, tapau klajojančiu kunigu pogrindininku.

Kitų metų sausio mėnesį suėmė kun. A. Svarinską. Kaip tik tada pas jį lankiausi, tačiau buvau išvykęs padėti į kaimyninę Žaiginio parapiją. Tuomet prasidėjo ir mano persekiojimai. Nors oficialiai dirbau Valkininkų parapijos, kurios klebonas buvo Algimantas Keina, zakristijonu, saugumiečiai vis tiek kaltino veltėdžiavimu, aiškino, kad niekada negalėsiu dirbti kunigu, nes nesu baigęs „tarybinės kunigų seminarijos“.

Kunigų pogrindyje darbavosi ir daugiau, ne aš pirmasis. Kai kuriuos ilgainiui net leisdavo kokiame nors užkampyje įdarbinti kunigu prie valdžiai lojalaus klebono, bet manęs tokia perspektyva neviliojo. Pogrindyje veiklos laukas buvo kur kas didesnis. Labai džiugino aktyvi vienuolijų, kurių tinklas buvo apėmęs visą Lietuvą, veikla. Daugelyje parapijų dirbdavo po dvi tris seseles vienuoles, kurios labiausiai rūpinosi slapta vaikų ir jaunimo katekizacija. Smagu buvo su jomis dirbti, jas padrąsinti ir paremti. Oficialusis kunigas neturėjo nei tokios galimybės, nei tokios dėkingos ir dėmesingos auditorijos, kaip pogrindžio kunigai.

„Kronikos“ redaktorius

Kun. S. Tamkevičius, nujausdamas galimą savo areštą, minėjo, kad gali tekti perimti „Katalikų Bažnyčios Kronikos“ redagavimą ir leidybą. Buvo tikimasi, kad to darbo imsis kun. Jonas Kauneckas, bet po visų tardymų jį labai sekė, tad kilo pavojus, kad jį, kaip redaktorių, gali labai greitai išaiškinti, o aš buvau dar neseniai saugumiečių akiratyje kaip pogrindžio kunigas pasirodęs.

Nebūdamas pritvirtintas prie kurios nors parapijos, kaip valdžios pripažinti kunigai, klajojau po visą Lietuvą ir man buvo lengviau rinkti faktus apie Bažnyčios persekiojimą. Atvykdavau į Kauną ar į Kybartus pas Šv. Šeimos seseris arba seseles eucharistietes, kur būdavo ir iš kitų šaltinių sukaupta medžiagos „Kronikai“, viską perskaitydavau ir sudėliodavau naują numerį. Kai Kybartų seserys atspausdindavo, važiuodavau (bent kartą per mėnesį) pas vyskupą J. Steponavičių į Žagarę, nuveždavau parengtą numerį – buvo svarbu turėti Bažnyčios aprobavimą.

Jeigu reikėdavo, keisdavome numerio medžiagą pagal vyskupo nurodymus. Kai jis patvirtindavo, fotografuodavome ir ieškodavome, kaip perduoti negatyvą į užsienį. Man, kaip redaktoriui, labai padėdavo ses. Elena Šuliauskaitė. Kybartų seserys buvo ne tik labai drąsios ir atsidavusios, bet ir gerai išmanė visą leidinio parengimo eigą, rūpindavosi numerio spausdinimu ir perdavimu patikimiems „Kronikos“ perrašinėtojams ir platintojams.

Visi žinojome apie KGB susidorojimo metodus su partizanais, kitais pogrindžio kovotojais. Tad supratome, kas laukia mūsų, jeigu būsime išaiškinti. Bet buvo ir tam tikros romantikos. Drąsindavome vieni kitus, kad Viešpats Jėzus ne tiek rizikavo, kentėjo, tuo ir mums pavyzdį parodydamas. Jis buvo nukryžiuotas, o mums tik kalėjimas, sovietinis konclageris tegrėsė.

Jėzuitų provincijolas

Pogrindyje jaunųjų jėzuitų „kalvė“ buvo Bijutiškis ir Kabeliai, kur dirbo t. J. Lauriūnas. Kai tapau kunigu, jėzuitai kandidatus ir pas mane siųsdavo. Tad dauguma dabartinės kartos jėzuitų iki Nepriklausomybės atgavimo yra perėję „per mano rankas“. Po kunigystės šventimų greitai tapau provincijolo t. Danylos socijumi. Teko daug kur vykti jo pavedimu. Taip susipažinau su senosios kartos jėzuitais – t. Stanislovu Gruodžiu, t. Petru Lygnugariu ir kitais.

Anuomet kai kurie mūsų provincijos nariai keliavo po Kazachstaną, Sibirą – visą Rusiją, reikėjo juos pagloboti. Pas mus rengtis tapti jėzuitais atvykdavo klierikai iš Rygos seminarijos, į kurią juos atsiųsdavo t. Albinas Dumbliauskas iš Karagandos. Atsiskiriant Rusijos regionui, per 10 jaunų jėzuitų buvo parengti pas mus – ir mano butelyje Vilniuje, ir pas t. Antaną Šeškevičių Gargžduose, vėliau Eigirdžiuose. Kai aš perėmiau provinciją, joje buvo per 100 jėzuitų, tarp jų ir keliolika Pavolgio vokiečių iš Kazachstano tremtinių šeimų. Tie laikai išties nuostabūs.

1989 m. gegužę Jėzaus Draugijos generolo pavedimu atvykęs t. Leonas Zaremba atvežė paskyrimą tapti jėzuitų provincijolu. Kadangi po kurio laiko prie Lietuvos provincijos prisijungė ir Latvija, mano antroji trejų metų kadencija prasitęsė ir iš viso provincijolu buvau beveik 9 metus vietoj įprastų šešerių, t. y. iki vyskupo šventimų 1997 m.

Kai atsikūrėme ir pradėjome viešai veikti, daug rūpesčio ir energijos reikalavo pastatų atgavimas. Svajojome: kai įsikursim, ot tai dirbsim! Tačiau pajutome, kad mūsų įtaka žmonėms pradėjo mažėti. Kol dirbome pogrindyje, ji buvo didesnė. Daugiau galėjome nuveikti, jautėme visos Lietuvos Bažnyčios pulsą. Dabar kiekviena vienuolija užsidarė savo rūpesčiuose, tarp vienuolių atsirado tarpusavio konkurencija. Pogrindyje buvo nuoširdžiau bendradarbiaujama – mes palaikėme glaudžius ryšius su marijonais, o, pvz., Mosėdyje pas t. A. Pudžemį skaičiau paskaitas apie vienuolinį gyvenimą pirmiesiems jam besirengiantiems pranciškonams. Kai dirbai ir žinojai, jog už tai niekas nepagirs, bet gali nukentėti, jausdavai džiaugsmą, o kai dabar tenka tarsi vienuolių varžybose dalyvauti, tai nėra gerai – gerąjį Dievą liudijantis vienuolinis gyvenimas nebėra nei patrauklus, nei pakankamai dvasiškai įtaigus.

Parengė Jūratė Grabytė.

Tekstas publikuotas žurnale „Laiškai bičiuliams“ (2014 m. ruduo–žiema).