Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Tėvai ir ugdymas

Cathopic.com nuotrauka

Europai kilęs didžiulis iššūkis. Turime galvoje ne politinį, ne ekonominį ir netgi ne pastarojo laiko pandemijos iššūkį, bet kai ką, kas liečia visas visuomenės gyvenimo sritis – ir tai vyksta jau kuris laikas. Kalbu apie ugdymą. Tai susiję su kiekvienu iš mūsų, kad ir kokio amžiaus būtume, nes ugdymas kuria asmenį – vadinasi, visuomenę.

Tai ne tik išsilavinimo ar pasirengimo darbui problema. Šiuo metu matome reiškinį, kurio niekuomet anksčiau nėra buvę: suaugusiųjų gebėjimas ugdyti savo vaikus atsidūrė gilioje krizėje. Metų metais iš naujųjų sakyklų – mokyklų, universitetų, spaudos, televizijos – buvo skelbiama, jog laisvė – tai ryšių ir istorijos nebuvimas, kad galima tapti žymiu žmogumi niekam nepriklausant, tiesiog vadovaujantis savo asmeniniu skoniu ar vaikantis malonumų.

Tapo įprasta manyti, kad viskas yra vienoda, kad niekas iš esmės neturi vertės, išskyrus pinigus, galią ir visuomeninę padėtį. Gyvenama taip, tarsi tiesa neegzistuotų, tarsi laimės troškimui, glūdinčiam kiekvieno žmogaus širdyje, nebūtų lemta išsipildyti. Dėl iškreipto tikrovės vaizdo, dėl paneigtos vilties, kad gyvenimas turi pozityvią prasmę, auga naujoji karta, kurios atstovai jaučiasi našlaičiais, be tėvų, be mokytojų, priversti vaikščioti tarsi ant lakaus smėlio, tarsi neįleisti į tikrąjį gyvenimą, nuobodžiaujantys ir smurtingi, tačiau paklūstantys madoms ir galiai. Tačiau jų nuobodulys yra mūsų nuobodulio atspindys, jų nesaugumas – tradicines ugdymo vietas – šeimą, mokyklą, Bažnyčią – paniekinusios kultūros atspindys.

Ugdyti, t. y. įvesti jauną žmogų į tikrą pasaulį ir padėti suvokti jo reikšmę, pasitelkus tradicijų bei kultūros paveldą, yra įmanoma ir būtina – ir už tai visi esame atsakingi.

Unsplash.com nuotrauka

Ką skelbia Bažnyčia?

Kokios yra tėvų pareigos savo vaikams? Kaip rašoma Katalikų Bažnyčios katekizme, „tėvai į savo vaikus privalo žiūrėti kaip į Dievo vaikus ir gerbti juos kaip žmones. Jie auklėja savo vaikus, kad tie laikytųsi Dievo Įstatymo, ir patys rodo pavyzdį, paklusdami dangiškojo Tėvo valiai. Už savo vaikų auklėjimą pirmiausia atsakingi tėvai“. Kaip tėvai turi ugdyti savo vaikų tikėjimą? Visų pirmiausia, savo pavyzdžiu, malda, šeimos katecheze, dalyvavimu Bažnyčios gyvenime (KBK §460, 461).

Visi esame už tai atsakingi: jei nepadėsime jaunajai kartai pamilti vidinio gyvenimo, nuolatos įsiklausyti į Dievo Žodį, karštai melstis, praktikuoti sakramentinį gyvenimą, maitinamą Eucharistijos ir Susitaikymo sakramento, jei neišmokysime jaunuolių dirbti su savimi pačiais, pasitelkus dvasinės kovos meną, veikiausiai negebėsime duoti tinkamo atsakymo į prasmės troškulį, kurį jaučia jaunimas.

Šeima yra ugdanti aplinka, labai palanki skiepyti tikėjimą: todėl visų pirmiausia, nuo ankstyviausios vaikystės, ji turi perduoti vaikams tikėjimo pradmenis. Šeima yra pirmoji „maldos mokykla“, kurioje sužinoma, kaip svarbu būti kartu su Jėzumi ir klausytis apie jį pasakojančių Evangelijų. Sutuoktiniai krikščionys yra pirmieji atsakingieji už savo vaikų įvedimą į krikščionybę – jie turi pasėti savo vaikų sielose tikėjimo sėklą, kad ji sudygtų, augtų ir duotų vaisių visą žmogaus gyvenimą.

Vertingiausias palikimas

Ugdyti savo vaikų tikėjimą, tai – visų krikščionių tėvų teisė ir pareiga. Tikėjimo ugdymas visų pirmiausia vyksta tarp namų sienų, čia tikėjimas tampa kūnu ir auga vaikams augant. Tėvų pareiga yra savo žodžiu, pavyzdžiu, veiksmais vesti vaikus dvasinio brendimo keliu, parinkti tinkamiausius tikėjimo ugdymo būdus, atsižvelgiant į atžalų amžių.

Pareigos ir teisės ugdyti tikėjimą šaknys glūdi santuokos sakramente, kuris skatina tėvus vykdyti tinkamą apaštalavimą savo šeimoje. Jei tėvai slėptų nuo savo vaikų savąsias vertybes arba jeigu neskatintų vaikų gerbti tai, kuo tiki patys tėvai, tai būtų tiesiog nusikalstamas aplaidumas.

Tikrasis ir vertingiausias palikimas, kurį tėvai gali palikti savo vaikams, nėra pinigai ar nekilnojamasis turtas, o etinė laikysena, religinis jausmas, moraliniai įsitikinimai. Iš esmės – tikėjimas. Tai nereiškia, kad žemiškosios gėrybės nėra svarbios, tačiau krikščionys tėvai turi gebėti atskirti tai, kas yra egzistenciškai svarbiausia, ir tai, kas turi tik laikiną vertę, kaip antai daiktai, turtai. Kalbėdami apie tikėjimą ir pamaldumą, tėtis ir mama įžengia kartu su vaikais į Dievo erdves. Suteikia vaikams gebėjimą mėgautis tuo sielos maistu, be kurio neįmanoma visavertiškai gyventi.

Cathopic.com nuotrauka

Augti kartu su vaikais

Ugdyti savo vaikų tikėjimą yra išskirtinis tėvų įsipareigojimas, nes dėl savo vaikų gyvenimo dovanos tėvai tampa tiesioginiais Dievo bendradarbiais. Kaip visos didžios užduotys, taip pat ir ši tikrai nėra lengva. Kad šią užduotį įvykdytų, tėvai turi pasitelkti pačius tinkamiausius instrumentus, būdami įsitikinę, kad ugdyti tikėjimą – tai ir diena iš dienos stengtis augti kartu su vaikais. Kad suprastų Dievo planą jų vaikams, tėvai pirmiausia turi įsiklausyti, ką Dievas jiems kalba kaip porai; neįmanoma ugdyti savo vaikų tikėjimo, jei tuo pat metu tėvai patys nesimoko įsiklausyti ir suprasti.

Tad ar lengva šiandien ugdyti tikėjimą? Tikrai ne. Vyraujantis reliatyvizmas, regis, verčia priimti ir toleruoti bet kokią kultūrinę raišką, net labiausiai ekstravagantišką, paklūstant principui, kad viskas yra vienodos vertės. Vis labiau susiskaidžiusioje visuomenėje vaikams vienintelis stabilus atskaitos taškas yra tėvai. Todėl yra būtina, kad pastarieji su vidine laisve aiškintų vaikams savo vertybių sistemą.

Neturintiems orientyrų vaikams tėvai turi pasakyti, koks yra jų pasirinktas kelias ir kokia atsakomybė iš to kyla. Nepakanka sakyti, kaip ankstesniais laikais: „nueik į mišias ir atlik išpažintį“, „jau laikas eiti į katechezės užsiėmimą“ ir pan. Prieš kalbant apie tikėjimo ugdymą, reikia, kad vaikai aiškiai sužinotų, be jokių dviprasmybių, giliuosius savo tėvų įsitikinimus. Krikščionys tėvai, ugdydami vaikų tikėjimą, perduoda jiems savo vertybių sistemą. Taigi naivu kalbėti apie pasirinkimų vienodumą, apie liberalų pasirinkimą, apie pagarbą vaiko laisvei, o galbūt laukimą, kol jis sulauks vyresnio amžiaus, t. y. to momento, kuomet jis pats, kaip sakoma, galės atsakingai apsispręsti.

Nekalbėti apie Dievą, ignoruoti tikėjimo perspektyvą ar dvasinį matmenį reiškia akivaizdžiai neigti Dievą. Slėpti Dievo pažinimą nuo vaikų – pats didžiausias aplaidumas, kurį gali padaryti tėvai: nes tuomet iš vaikų, galime tarti, tampa pavogtos aukščiausios gyvenimo vertybės. Juk jeigu nekalbama apie Dievą, rizikuojama atimti iš vaikų tvirtą gyvenimo pamatą ir neleidžiama jiems susitikti su Aukščiausiuoju Gėriu ir Meile. Iš jų atimamas transcendencijos matmuo, jie įspraudžiami į siaurą žemišką ir medžiaginę perspektyvą.

Taigi yra ne tik derama, bet ir privalu kalbėti vaikams apie Dievą. Tačiau kaip tai daryti? Kaip padėti suprasti vaikams, kad Danguje yra visus mylintis Tėvas? Kaip perduoti tikėjimo tiesas, kuriomis žengdami dvasiniu keliu vadovavosi patys tėvai? Esama trijų dalykų, kurie turi būti praktikuojami kartu: pavyzdys, veiksmai, žodžiai. Aptarkime juos.

1. Pavyzdys

Pirmas kelias – tai elgtis taip, kad vaikai galėtų pamatyti Dievo veidą savo tėtyje ir mamoje. Vaikų akimis žiūrint, būtent tėvai suteikia neregimam Dievui kūną, veidą, rankas, šypseną, žodžius. Neverta aiškinti vaikams, kad Dievas yra teisingas, geras, gailestingas ir meilingas, jei tėvai vaikams konkrečiais veiksmais neišreiškia gerumo, teisingumo, gailestingumo, meilingumo, kantrybės, nuoširdžios meilės. Tėtis, kuris kantriai ir meilingai moko vaiką važiuoti dviračiu, leidžia jam patirti Dievo švelnumą. Mama, kuri apkabina vaiką po barnio, atskleidžia jam Dievo atlaidumą ir Dieve atrandamą saugumo jausmą.

Taigi Dievas turi būti parodomas apčiuopiamose kasdienybės akimirkose, turi būti sudaromos galimybės vaikui pasidžiaugti pačiomis nuostabiausiomis Dievo savybėmis. Abstrakčiai kalbėti apie religingumą, versti vaiką mokytis atmintinai daugybę maldų, nesistengiant šių formulių paversti konkrečiais veiksmais, regimais svarbių žmonių gestais, – tuščias darbas.

Pixabay.com nuotrauka

2. Veiksmai

Tik po to, kai įprastiniame gyvenime nuolatos duodamas tinkamo elgesio pavyzdys, galima pereiti prie maldos ir religingumo gestų pavyzdžio. Malda irgi turi tapti kasdieniu įvykiu, ji turi tapti įprastiniu, nuolatiniu kiekvienos šeimos veiksmu. Kiekvienuose namuose reikėtų susikurti kokį nedidelį ritualą, kuris padėtų vaikams pajusti aukštesnįjį matmenį: kryžiaus ženklas ir trumpa ryto malda prieš mokyklą arba prieš valgant; Evangelijos ištraukos skaitymas vakare; tėvų teikiamas palaiminimas vaikams prieš užmiegant. Taip pat nuostabu, jei vaikai kasdien mato tėvus susikaupusius maldoje. Taip vaikai išmoks, kad malda – tai ir suaugusiųjų reikalas, kad ir tėtis su mama turi savo dangiškąjį Tėvą, į kurį pasitikėdami kreipiasi.

3. Žodžiai

Trečiasis kelias yra žodžiai. Jie svarbūs, tačiau nesant pavyzdžio ir veiksmų gali būti mažai veiksmingi. Tuščias darbas kalbėti apie Dievą, jei pirmiau tėvai savo veiksmais neparodė, kaip Dievas gali veikti šeimos viduje. Žodžiai yra svarbūs tik tuomet, kai jie tampa paskutiniu tikėjimo ugdymo proceso etapu, po pavyzdžio ir veiksmų. Tik taip žodžiai įgyja jėgos, tik taip jie tampa būtini kaip asmeninis pavyzdys ir veiksmai.

Ir visur reikia saiko: jeigu žodžių per daug arba jie sakomi ne laiku ir ne vietoje, galima sulaukti priešingo efekto. Kalbant vaikams labai svarbu perteikti šviesų Dievo paveikslą. Tėvai niekuomet neturėtų kalbėti vaikams apie Dievą kaip apie grėsmę („Jei to nepadarysi, Dievas tave nubaus!“), apie jį kaip apie emocinį šantažuotoją („Verčiau jau gerai elgtis, antraip galima papulti į pragarą“).

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Apie Dievą reikėtų pasakoti kaip apie mylintį tėvą, dėmesingą mūsų problemoms, apie tėvą, kuris būna laimingas, kai viskas gerai klostosi, ir kuris mums atleidžia, kai suklystame. Dievas turėtų būti nuolatinis atskaitos taškas pačiais svarbiausiais šeimos gyvenimo momentais: kai gimsta broliukas ar sesytė, kai vyksta svarbi ceremonija, kai švenčiamas gimtadienis ar kita šventė. Šiomis aplinkybėmis turi būti Dievui padėkojama, išreiškiamas pasitikėjimas juo ir tikrumas, kad jame visuomet galima rasti paguodą. Taip pat ir sunkiais gyvenimo momentais tėvai turėtų kalbėti vaikams apie Dievą: mirus močiutei, nutikus ne laimei kaimynui, ištikus pandemijai. Arba kai per televiziją rodomi karo, smurto, ginkluotų išpuolių, gamtos katastrofų vaizdai.

Taigi kiekvienoje situacijoje Dievas yra tikrovė, kuri, vaikų akimis, turi būti saugoma, branginama ir perduodama kitiems. Mokyti vaikus savo pavyzdžiu ir žodžiais, kad Dievas yra – tai suteikti jiems atramos tašką, gyvenimo taisyklę, džiugią ramybę, kuriai nėra lygių. Tačiau šis tikslas pasiekiamas tik su viena sąlyga: tėvai vaikams turi atrodyti patikimi liudytojai, darantys tai, ką sako. Taigi įsipareigokime: ugdykime savo pačių tikėjimą, ir tuomet mūsų vaikai pasieks tikėjimo pilnatvę, giedru žvilgsniu žvelgdami į pasaulį (horizontalusis žvilgsnis) ir į amžinybę (vertikalusis žvilgsnis). Sėkmingos jums ugdymo misijos!