Tėvas Juozapas

Žinoma, Juozapo metais, kurie dar tik prasidėjo, bus daug kalbama ir rašoma apie šį šventąjį, jo reikšmę Bažnyčiai ir jos nariams. Dabar norėtųsi apžvelgti tai, ką popiežius Pranciškus, paskelbdamas šiuos ypatingus metus, nori mums pasakyti – tuo labiau kad šia proga jis parašė apaštalinį laišką Patris Corde (Tėvo širdimi).

Popiežius įvardija, kad jo laiško (ir, aišku, visų Juozapo metų) tikslas yra padidinti meilę šiam ypatingam šventajam, padrąsinti šauktis jo užtarimo, sekti jo dorybėmis bei uolumu. Kalbėdamas apie šv. Juozapą, Pranciškus jį apibūdina kaip asmenį, kuris Jėzų mylėjo tėvo širdimi (iš čia ir laiško pavadinimas). Popiežius net septyniais aspektais kalba apie Juozapo tėvystę – šventasis pristatomas kaip visų mylimas tėvas, kuris buvo švelnus ir pats mylintis, klusnus bei atviras, drąsus, dirbantis ir nesiveržiantis į pirmą planą.

Remdamasis evangelijų pasakojimais, popiežius kalba apie Juozapą kaip tą, kuris per išbandymo situacijas nepasidavė, nepabėgo, bet ieškojo Dievo valios. Visuose įvykiuose Juozapas yra tas, kuris paklūsta ir veikia. Jisai drąsiai prisiima atsakomybę ir vykdo tai, kas reikalinga. Popiežius pažymi, kad Juozapas buvo tas „stebuklas“, kuriuo Dievas gelbėjo Mariją ir vaikelį Jėzų – kelionė į Betliejų ieškant vietos gimdyti, pabėgimas nuo Erodo į Egiptą, sunkūs metai tremtyje, darbuojantis išlaikant šeimą. Juozapas buvo tas, kuris savo kasdieniu darbu ir tyliu kantrumu tarnavo Jėzui ir Marijai. Popiežius išryškina svarbų Juozapo misijos aspektą: tai nebuvo vien atsisakymas savęs, bet savęs dovanojimas iš meilės. Juozapas buvo pats laimingiausias šventasis, nes gyveno Jėzaus ir Marijos artumoje.

Žvelgdamas iš šių dienų pasaulį, popiežius pažymi, kad jame reikalingi tėvai. Jų reikia ir Bažnyčioje – ne tironų, kurie remdamiesi savo autoritetu tenkina savo užgaidas, bet tėvų, kurie, kaip ir šventasis Juozapas, save pašvenčia ir dovanoja kitiems, kad jais rūpintųsi, gintų ir globotų. Tikroji tėvystė – ar tai būtų šeima, ar kunigystė, vienuolystė – atpažįstama iš džiugaus savęs dovanojimo.

Galiausiai popiežius primena, kad tėvais ne gimstama, o tampama. Vyras tampa tėvu ne tada, kai pradeda gyvybę, bet kai prisiima atsakomybę ir rūpestį. Juozapas yra pavyzdys tėvystės, kuri myli, bet nesisavina, nes ten, kur meilė – ten ir tikroji laisvė.

Tikriausiai neatsitiktinai popiežius Šv. Juozapo metus skelbia būtent dabar, kai pasaulis išgyvena pandemiją. Turbūt neatsitiktinai mūsų vyskupai pavasarį kvietė (ir dabar atnaujino kvietimą) visus tikinčiuosius vakarais šauktis šv. Juozapo globos ir užtarimo. Jis yra šventasis sunkiems laikams. Popiežius Pijus IX Juozapą paskelbė Bažnyčios globėju tuo metu, kai žlugo popiežiškoji valstybė Italijoje. Pijus XII šiam šventajam pavedė globoti darbininkiją, kai komunistinė propaganda skelbė, kad tik socializmas yra vienintelis dirbančiųjų pasirinkimas.

Skelbdamas Juozapo metus, dabartinis popiežius siekia prisiminti tuos paprastus žmones: slauges, medikus, socialinius darbuotojus ir visus kitus, kurie savo kasdiene veikla stengiasi kovoti su pandemija, sėjančia ne vien mirtį, bet svarbiausia – neviltį, baimę ir vienišumą. Šie žmonės, kaip ir šventasis Juozapas, nėra influenceriai ar medijų žvaigždės, tačiau būtent tokių dėka pasaulyje tebėra daug gėrio, meilės ir atjautos.

Prasidedantys Šv. Juozapo metai galėtų, o ir turėtų tapti dovana katalikams vyrams – tai puiki proga apmąstyti savo pašaukimą būti vyrais, tėvais ir sūnumis. Ką reiškia tikrasis vyriškumas šioje epochoje, kuri vyrą mato kaip šaunų herojų ir puikų meilužį, bet ne atsakingą tėvą ir darbuotoją? Kaip būti šeimos vyru ir tėvu, bet ne despotu ar pašaliniu stebėtoju? Kaip išgyventi savo sūnystę (tiek fizinę, tiek dvasinę), kai ryšys su tėvu (tiek žemiškuoju, tiek dangiškuoju) yra sužeistas? Galiausiai galbūt šie metai padės atsakyti į klausimą: kodėl mūsų Bažnyčia tokia moteriška ir kur dingo 90 proc. vyrų?

Kunigams ir pašvęstiesiems šie metai bus proga prisiminti, kad jie yra pašaukti būti tėvais – ne žvaigždėmis, biurokratais, egoistais valdovais, bet kaip ir šventasis Juozapas – save dovanojančiais gynėjais, mokytojais ir globėjais. Šie metai būtų tikrai puiki galimybė gydyti žaizdas, kurias dvasininkijoje paliko piktnaudžiavimas galia bei išnaudojimo skandalai.

Kiekvienas šventasis turi savo misiją Bažnyčioje. Juozapo išskirtinumas tas, kad jis yra tarsi superšventasis, nes, kaip ir Mergelė Marija, savitu būdu buvo pašauktas dalyvauti Įsikūnijimo slėpinyje. Jo pašaukimas yra būti Dangiškojo Tėvo ikona, pirmiausia – vaikui Jėzui, o dabar – kiekvienam iš mūsų.

Ite ad Ioseph – Eikite pas Juozapąǃ (Pr 41, 55). Šis Egipto faraono patarimas ir dabar skamba Bažnyčioje. Kaip patriarchas Juozapas pamaitino egiptiečius duona, taip Juozapas iš Nazareto yra pasirengęs palydėti mus pas Gyvąją Duoną – Jėzų, kuris buvo vadinamas Juozapo sūnumi. (Lk 3, 23)