Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 07 29

Irena Juodelytė-Varnienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Tėviškėje tebesklando Vienužio dvasia. 130-osioms Antano Vienažindžio mirties metinėms

Atvirukas „Vaza su gėlėmis“ ( XX a. 3 deš.). Lietuvos liaudies buities muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka

Linksminkimos, liksminkimos,

Pakol jauni ėsma.

Antanas Vienažindys – pirmasis meilės dainius lietuvių literatūroje – gimė 1841 m. rugsėjo 26 d. Anapolyje ir yra šaknimis glaudžiai susijęs su senelių namais Gipėnuose.

Čia prabėgo ne viena būsimo kunigo ir poeto diena, čia visi penki Vienažindžiukai glaudėsi, kai jų motina po tėvo Justino Vienažindžio mirties ištekėjo už Jono Stausko. Čia širdį traukė ir jaunystės metais, kai į ją įkrito gražuolė Rožė Stauskaitė iš šalia buvusio Jaskoniškių vienkiemio. Čia Antanas pradėjo švęsti jaunystę, tokią trumpą ir trapią, ir įžvalgiai kvietė ją minėti ir branginti visus:

Linksminkimos, linksminkimos,

Pakol jauni ėsma –

Nebus laiko mums linksmintis,

Kada pasenėsma.

 

Siaudžia griaudžia paukštužėliai,

Gražiai čiulbėdami,

Taip linksminkimos, jaunėliai,

Dainas dainuodami…

Tik jaunystė, tas romantiškas žmogaus gyvenimo pavasaris, kai drąsiai kažko sieki, tiki, svajoji, sulaukia daugiau dėmesio ir iš kitų:

Kožnas vienas mumis myli,

Ant rankų nešioja,

Visur kvietkus ir grožybes

Mums po kojų kloja.

Be abejo, kunigui A. Vienažindžiui rūpėjo vertybinis žmogaus pasaulis, žmogaus dora, jo išorinio ir vidinio grožio dermė. Dainos „Kaipgi gražus gražus rūtelių darželis“ subjektas pastabiai žvilgsniu apmeta gražų, prižiūrėtą gėlyną. Juk nuo senovės Lietuvoje jauną merginą vertino pagal jos darželio grožį. Kalbantysis žavisi gėlių lysve: 

Kaipgi gražus gražus rūtelių darželis –

Pilnas jau prisėta gražių žolynų!

Pažįsta visas gėles:

<…> Žydžia man lelijos, žydžia panavijos,

Žydžia ir jurginai, ir jokūbėliai.

Žydžia ir gvazdikai, žydžia ir žirnikai.

Žydžia šalavijos ir čebatėliai.

 

Žydžia ir razetos, žydžia mano mėtos,

Žydžia mano rožės, tuliponėliai.

Žydžia mano rūtos, žydžia nasturtos.

Žodžiu, jau pražydo visi kvietkeliai!

Poetas jaučia, pagauna dainos mergelės būseną, kai ji žavisi, didžiuojasi savo gėlynu, jame randa poilsį ir ramybę:

Man ramus vėjelis nuog žolynų pučia, –

Kaipgi gražiai kvepia mano darželis!

Norens aš nuvargus ar nuliūdus būčia,

Čia mane prakalbin kožnas kvietkelis…

Poetas, kunigas Antanas Vienažindys apie 1888 m. Fotografas nežinomas. Zarasų krašto muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka

Kaip dvasininkas, sielų ganytojas kunigas ir poetas A. Vienažindys negalėjo nesirūpinti žmogaus morale, skaistumu. Todėl jį moko, perspėja:

Neklaus ponas Dievas,

Geriausis mūsų tėvas:

„Kodėl žemės turtų 

Man neatnešei?“

 

Klaus mums, oi, klaus aukščiausis,

Klaus sūdžia teisingiausis:

„Ar atnešei skaistą

Cnatos (dorybės, skaistybės) kvietkelį?“

O dainoje „Pabalnokit man žirgelį“ subjektas norėtų pasivyti ir susigrąžinti jaunystę, bet regi besileidžiančią saulę (gyvenimo pabaigos metafora) ir konstatuoja:

Reik teisybę pripažinti,

Kad ne viską gal grąžinti.

Kadangi jaunystė žmogui duodama tik kartą gyvenime, pasak poeto, ją reikia branginti ir saikingai, atsakingai švęsti.

Dainos mano, sparnai mano, lėkit!…

Pradėjęs eilėraščius kurti seminarijoje, poetas juos rašė beveik iki senatvės. Tik jaunystėje eiliavo apie meilę, džiaugsmą, o vėliau apie praradimo ir įvairių gyvenimo aplinkybių sukeltą skausmą.

A. Vienažindžio atverta dainų skrynelė su džiaugsmu buvo sutikta jaunimo ir pamėgta. Visi jo eilėraščiai buvo dainuojami. Savo dainoms, ypač jaunystėje, dirbdamas Krinčine, poetas kūrė ir melodijas, pats pritarė armonika, grojo ir dainavo su jaunimu. Ir senatvėje daina lengvino poeto A. Vienažindžio širdį ir būtį, padėjo ištverti negandas, užsimiršti. Dainos „Oi, dainos dainelės“ subjektas, artimas poetui, prisipažįsta:

Oi dainos dainelės, jūs mano patieka!

Visi širdies skausmai pas jumis palieka.

Tada aš laimingas, kada jums dainuoju,

Kada savo vargus verkdams išrokuoju…

Ir norėtų, kad šitos dainos ir kitiems skausmą širdies malšintų, širdis Dievop pakylėtų.

Dainos mano, aš…ros mano, jūs skalsiai riedėkit –

Dūsaujančiai, vaitojančiai kentėti padėkit!…

Dainoje „Kožnas vienas gan per dienas ieško laimės savo“ Vienužis, kaip ir vėliau Maironis, ilgisi artimo, kuriam galėtų atverti savo sielą, reiškia rūpestį, ar išliks Jo dainos ainiams:

Laimingesnis, bagotesnis būč už visą svietą,

Kad dėl dainų sau spakainią aš atrasčiau vietą.

Ir atrasčiau tokią širdį, kuri moka jausti,

Drauge džiaugtis, drauge juoktis, o skausme priglausti.

A. Vienažindžio poezijos, jo dainų sparnai buvo plačiai išskleisti ir apskriejo visą Lietuvą. O ir pats, kilęs iš Aukštaitijos, amžių pabaigė Žemaitijoje, Laižuvoje. Visi jo eilėraščiai parašyti silabine-tonine eilėdara, taisyklingais rimais, meniška kalba, primenančia ir liaudies dainų poetiką, nes juose gausu epitetų: „seną motinėlę“, „žalias gireles“, „ meilios sesiulėlės“, „Dievuliau“, „lakštingalėlė“; palyginimų: „Ir kryžiai kris kaip smarkus lietus“, retorinių šūksnių, klausimų, kreipinių, nutylėjimų: „Sudie, kvietkeli, tu brangiausias!“, „Sudie ir laimė… man biednam!“, ar paralelių su gamta: 

Ir dagis ne visur žaliuoja,

Šaka be rasos neprigis.

Ir medis pakirstas svyruoja –

Kaip širdis mano beprigis?

Kaip ir liaudies dainose, taip ir A. Vienažindžio poezijoje gamta yra žmogaus sąjungininkė, guodėja, pagalbininkė:

O berželis svyruonėlis – tas su manim verkia…

Nors carinės Rusijos valdžios represijų ir buvo prikirpti Vienužio poezijos sparnai, bet jie plasnojo, nešė ir tebeneša poeto žodį, mintį, melodiją, jausmą į kiekvieno tautiečio širdį.

O krūtinę didis akmuo kaip užgulęs spaudžia

1963 m. vasaros atostogų malonūs prisiminimai iš susitikimo su Rože Stauskaite, mintys tik apie mylimąją, noras laikyti ją už rankos, klausytis balso ir klausti:

Oi tu meile, – širdis mano

Ir turtai ant svieto.

Pasakyk, ar širdy tavo

Bus dėl manęs vieta?…, – ėmė niauktis.

Džiaugsmo būseną greit keitė skausmas dėl ištremtos mylimos mergaitės netekties, neviltis, bejėgiškumas, nuostaba, begalinė kančia, išreikšta poetine leksika ir retorinėmis figūromis:

Oi, nelaimės! Ką aš matau?

Širdį ver kaip yla.

Numylėtoj mano vietoj

Gyvena barzdyla.

 

Nebėr jos brolio nė vieno –

Visi išvaryti,

Ir senutei motinėlei

Vartai uždaryti…

 

Oi, motule, motinėle,

Kur tavo dukrelė?

Gal kukuoja ten Samaroj

Kaipo gegužėlė?

 

Oi, Dievuliau, kad galėčiau

Kaip paukščiai skraidyti,

Lėkčiau per dienas nakteles

Meilės aplankyti!…

Širdies peršulys šiek tiek atlėgo kunigaujant Panevėžyje, Šiaulėnuose, ypač Krinčine, kur A. Vienažindį nuoširdžiai priėmė vietos žmonės, pamėgo jo pamokslus ir dainas, kur jis daug bendravo su jaunimu, įkūrė bažnytinį chorą, dalyvavo jaunimo vakaronėse, įvairiuose parapijiečių suėjimuose. Pats daug skaitė, švietėsi, kūrė dainas ir melodijas.

Kai vyskupas Motiejus Valančius klebonu paskyrė ne jį, o iš Paberžės atkėlė dvasininką lenką Lichodziejievskį, įsiplieskė konfliktas. Atvykęs į Krinčiną senas klebonas ėmė persekioti parapijiečių mylimą jauną kleriką, skųsti jį vyresnybei už šiltą bendravimą su jaunimu, už dainas. Poetas greitai buvo ištremtas į Breslaują, o vėliau į Laižuvą paskirtas klebonu. Čia jį užgriuvo ūkinė veikla, bažnyčios ir kitų objektų statybų reikalai, rūpestis dėl socialinės ganomų avelių padėties. O širdy išsiliejo begalinis ilgesys:

Ilgu ilgu per visas dienas!

Jau taip amžius reik skurdint.

Visur esmu vienut vienas,

Nieks nebgal man nuramint!

Tas krūtinę užgulęs akmuo lydi A. Vienažindį visą likusį gyvenimą, bet tai ne Sizifo situacija, nes jo, kunigo, veikloje buvo daug prasmės.

Kodėl dainoms jau nebskamba Lietuvos laukeliai?

Šis retorinis dainos klausimas „Kodėl dainoms jau nebskamba Lietuvos laukeliai?“ – aliuzija į ainius, į dabarties ir ateities kartas. Lyrikas A. Vienažindys gimė ir gyveno carinės Rusijos priespaudos metais, kai tik daina buvo pagrindinis vaistas nuo visų širdies sopių. Ir padėdamas knygnešiams, ir rašydamas į draudžiamą spaudą poetas tik galėjo pasvajoti apie laisvą Lietuvą, kurios Nepriklausomybė ilgainiui  susigrąžinta. Ar nėra kuo džiaugtis ir dainuoti?

O tėviškėje, prie Sartų, tebesklando Vienužio dvasia. Gipėnuose veikia dar 1971 m. įkurtas memorialinis muziejus, skirtas pirmajam meilės lyrikui Antanui Vienažindžiui, o Anapolyje poeto gimimo vieta Rokiškio Juozo Keliuočio bibliotekos iniciatyva 2016 m. paženklinta informaciniu stendu. Šios vietos visada laukia lankytojų.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.