2021 10 29

Tatjana Aleknienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

10 min.

Tėvo Martino pamokos

Tatjana Aleknienė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Apie Jameso Martino SJ knygą „Statant tiltą. Kaip Katalikų Bažnyčia ir LGBT bendruomenė galėtų užmegzti pagarba, užuojauta ir taktu pagrįstus santykius“, vertė Andrius Navickas, Aštuntoji diena, 2021.

Pagarba, užuojauta, taktas

Ir iki Lietuvos prieš kurį laiką (daug kam netikėtai) atsirito reikalavimų įteisinti homoseksualias santuokas, šeimas bei tokių porų galimybę turėti vaikų bangos. Pride’ų programos, juolab Seime svarstomi su minėtais reikalavimais susiję projektai visuomenę gerokai įaudrino. Tokiu metu pradėti statyti tiltą, regis, būtų stačiai beprotiškas sumanymas. Kita vertus, stengtis gaivalą kiek nuraminti atrodo ir drąsus, ir kilnus darbas. Regis, būtent tokio raminamojo poveikio tikėjosi JAV jėzuito Jameso Martino knygos rengėjai ir gerbėjai. Pasak Lietuvos jėzuito, VU kapeliono Eugenijaus Puzynios, Martino knyga Lietuvos žmonėms turėtų padėti mokytis „dialogo kultūros – virš įtarumo, nepasitikėjimo bei baimių tarpeklio“. VU profesorės Danutės Gailienės žodžiais, „tai kantri ir reikalinga knyga. Ramus ir pagarbus santykis tarp Bažnyčios ir LGBT tikrai sumažintų skausmo ir netgi pagiežos abiejose pusėse“. „Ši knyga mums rodo pavyzdį, kaip priimti, gerbti ir mylėti LGBT žmones parapijose, maldos grupėse, katalikiškose institucijose“, – teigia pranciškonas kunigas Evaldas Darulis.

Knygos viršelis

Kur ir kaip pats tėvas Martinas atrado meilę ir pagarbą LGBT žmonėms? Ir kaip jam pavyksta jos pamokyti kantrius skaitytojus? Knygos autorius remiasi ilgo bendravimo su LGBT žmonėmis patirtimi – ir Katalikų Bažnyčioje, ir šalia jos. Jam pasisekė pažinti daug puikių, šmaikščių, įvairioms tarnystėms Bažnyčioje atsidavusių LGBT katalikų, teko išgirsti jautrių istorijų apie institucinės Bažnyčios atstumtų LGBT žmonių neviltį ir apie džiaugsmą, kurį jie patiria padedami prisiminti, kad yra Dievo mylimi ir laukiami jo įkurtoje Bažnyčioje.

Pagarbiai, su užuojauta ir taktu tėvas Martinas ragina elgtis ne vien su Bažnyčioje dažnai vis dar menkinamais LGBT katalikais, bet ir pastaruosius – su juos ne sykį atstūmusios institucinės Bažnyčios hierarchais: pasidalina gražios ir empatiškos hierarchų tarnystės pavyzdžiais, primena, kiek neįtikėtinai daug skirtingų veiklų sričių šiandien tenka aprėpti Katalikų Bažnyčios vyskupui, ragina vertinant Bažnyčios hierarchų žodžius nepamiršti, kad jie skirti įvairios kultūros kraštų katalikams, be to, turi skirtingą doktrininį svorį.

Mano akimis, gražiausia ir įtaigiausia knygos dalis – apmąstymui ir meditacijai parinktų Šventojo Rašto epizodų rinkinys. Parinktais tekstais primenamos įvairias krikščionių grupes siejančios egzistencinės patirtys. Antai, 139 psalmės („Viešpatie, ištyrei mane ir pažįsti… Šlovinu tave, nes esu nuostabiai padarytas…“) arba 62 psalmės („Tikrai ramiai laukia Dievo mano siela…“) žodžiai ne tik kiekvieną gali padrąsinti ir nuraminti, bet ir verčia suprasti, kad čia kalbama ir kitų, taip pat LGBT žmonių širdims bei protams. Netikėta prasme knygos kontekste suskamba ir Jėzaus „atstūmimo Nazarete“ (Lk 4, 16–30) arba (neatpažinto) Jėzaus pasirodymo mokiniams kelyje į Emausą (Lk 24, 13–35) epizodai. Tik labai nejautrus žmogus galėtų likti abejingas skaitydamas apie jaunų LGBT žmonių iš nevilties pasirenkamą savižudybę arba akimirkoms, „kai jaučiuosi atstumtas“, autoriaus siūlomą maldą.

Knygoje yra du skirtingoms jos laidoms skirti įvadai, o po pagrindinės teksto dalies (leidėjų?) įdėtos visų knygos skyrių minčių santraukos ir pasiūlomi klausimai „knygos apmąstymui individualiai ir grupėse“. Tad pagrindiniai knygos teiginiai, mintys vis pasikartoja. Tai nuo antikos laikų būdingas sielos ir mąstymo terapijai skirtų filosofinių (ir psichagoginių) tekstų bruožas.

Knygoje kalbama apie institucinės Bažnyčios ir LGBT žmonių (katalikų ir ne tik) santykį, tačiau tokia perspektyva netrukdo į minėto santykio apmąstymus įsitraukti bei atsiliepti ir kitiems Katalikų Bažnyčios ir platesnės visuomenės nariams.

Sąžiningumas ir atvirumas?

Belieka savęs paklausti, ar perskaitęs Jameso Martino knygelę išties tampi ramesnis, atviresnis ir LGBT priklausantiems broliams ir seserims pagarbesnis žmogus? Ko gero, taip. Imperatyvas kiekvieną žmogų priimti pagarbiai, su meile ir atvirumu, pamėginti įsijausti į jo galbūt labai nelengvą padėtį primintas tikrai laiku ir vietoje.

Vis dėlto vienas dalykas įkyriai trikdo ir trukdo ramiai ir atvirai sekti autoriaus dėstomas mintis ir istorijas. Prireikė nemenkų valios pastangų, kad pusantro šimto puslapių knygutę įstengčiau perskaityti nuo pradžios iki pabaigos. Vertėjo, nes, kaip minėjau, knygos pabaigoje sudėti autoriaus parinkti tekstai man pasirodė esantys kone stipriausia jos dalis. Be to, tik visą knygą perskaičius pradedi geriau suvokti vienos, šiandien Katalikų Bažnyčioje gana stiprios (ir, regis, stiprėjančios) mąstymo srovės turinį.

O trikdo tai, kad knygoje siūloma nemažai išradingų, dažnai veiksmingų LGBT katalikų patiriamų skausmo ir kančios malšinimo būdų, tačiau gana nuosekliai apeinamas tokio skausmo priežasties klausimas. Kodėl tarp institucinės Bažnyčios ir homoseksualių asmenų atsivėrė „nesusikalbėjimo praraja“, per kurią tėvas Martinas ragina tiesti dvikryptį tiltą? Kokiu pagrindu institucinė Bažnyčia amžiais ujo LGBT katalikus? Dėl ko LGBT žmonės turėtų jaustis „mažiau garbingais Bažnyčios kūno nariais“ (plg. p. 46–47, 113–115)?

Vargu ar kas nesupras, kad visa tai – dėl Katalikų Bažnyčios mokymo, anot kurio, „homoseksualūs veiksmai pačia savo prigimtimi yra netvarkingi“, „prieštarauja prigimtiniam įstatymui – iš lytinio akto atima gyvybės dovaną“, „nekyla iš tikro poreikio papildyti vienas kito jausmus ir lytiškumą“ ir „jų niekaip negalima pateisinti“ (KBK 2357). Tėvas Martinas visų knygos svarstymų atrama padaro Katekizmo raginimą su „objektyviai netvarkingą polinkį“ turinčiais žmonėmis „elgtis pagarbiai, su užuojauta, taktiškai, vengti kaip nors netinkamai juos atstumti“ (KBK 2358), o LGBT žmones skaudinančią mokymo dalį pačioje veikalo pradžioje ryžtingai atideda į šalį – mat šiuo klausimu „abi pusės yra pernelyg nutolusios viena nuo kitos“; „teologiškai kalbant, LGBT katalikai nepriėmė Bažnyčios mokymo, kuris buvo skirtas pirmiausia jiems“ (p. 20).

Ir minėtame knygos įvade („Įvadas į papildytą ir pataisytą knygos leidimą“, p. 20) ir jos pabaigoje pridėtame „Atsakyme į dažnai užduodamą klausimą“ (p. 167) autorius aiškina, jog „nesigilinti į seksualinės moralės klausimus“ pasirinko todėl, kad siekia „skatinti dialogą, pabrėžiant galimos bendrystės sritis. O seksualinė moralė yra kaip tik ta tema, kurią Bažnyčios hierarchai ir didžioji dalis LGBT turi gerokai išsiskiriančias pozicijas“. Toks paaiškinimas nusako giluminę nesusikalbėjimo ir tarpusavio priešiškumo priežastį, o kartu nurodo galimybės megzti tikrai pagarbų dialogą ribas. Juk kad ir kiek raminamojo vaisto purkštume ant žaizdų ir skaudulių, jie neišnyks, kol išlieka vidinis jų šaltinis. Kol tos pačios lyties santykiai bus vadinami objektyviai netvarkingais ir prieštaraujančiais prigimtiniam įstatymui, tokius santykius praktikuojantys LGBT katalikai Bažnyčioje negalės jaustis išties ramiai ir oriai. Kita vertus, patys nelaikydami tokių santykių neleistinais arba negarbingais, LGBT katalikai vargu ar supras brolių ir seserų katalikų jiems skirtą užuojautą. Nebent pasirinks manyti, kad yra užjaučiami kaip neteisingo persekiojimo aukos. Beje, knygoje yra vietų, kurios leidžia būtent taip suprasti paties autoriaus poziciją (plg. p. 19, 33, 80, 90, 94–95, 100). Knygoje pasikartojantis kalbėjimas apie visuomenės „pakraščius“ ir „socialines paraštes“ taip pat galėtų įžeisti LGBT žmonių orumą, be to, vargiai atitinka nudienos tikrovės vaizdą.

Autorius pateikia dar vieną pasirinkimo neliesti Bažnyčios mokymo „seksualinės moralės klausimų“ paaiškinimą – jis taip daro todėl, kad žmonių gyvenimas nesusiveda vien į seksualumą (p. 21). Sunku būtų prieštarauti, tačiau LGBT žmonės – ir knygoje, ir realiame gyvenime – skiriami būtent pagal jų seksualinę tapatybę. Jeigu kalbėsime apie LGBT žmonių draugiškumą, šmaikštumą, artistiškumą, pareigingumą ir kitas nuo seksualinės orientacijos nepriklausančias LGBT žmonių savybes (tėvas Martinas nė sykį knygoje siūlo būtent taip į juos žiūrėti), kalbėsime apie žmones, asmenis, nepaliesdami LGBT klausimo. O juk vienas iš pagrindinių tėvo Martino siekių – atkreipti dėmesį į specifinę, pagal seksualinę tapatybę skiriamą bendruomenę ir tokios bendruomenės patiriamą skausmą.

Kiek išsamiau oficialus Bažnyčios mokymas aptartas tik knygos pabaigoje įdėtame autoriaus „Atsakyme į dažnai užduodamą klausimą“ (p. 167–172; atsakymas buvo paskelbtas žurnale „Amerika“ 2018 m.) – akivaizdu, kad tėvo Martino apeinamas klausimas kilo daugeliui jo skaitytojų ir klausytojų. Atsakant Bažnyčios pozicija homoseksualumo klausimu siejama su prigimtinio įstatymo samprata, šv. Tomo Akviniečio ir (per jį) Aristotelio mokymu. Jei knygos autorius tokius svarstymus, dar juos praplėtęs, būtų išdėstęs knygos pradžioje, o toliau svarstydamas apie pagarbius santykius su LGBT žmonėmis būtų sugebėjęs jų nepaleisti iš akių – turėtume išties nuoseklų, sąžiningą, atvirą ir reikalingą veikalą jautriu ir ne vien emociškai ir žmogiškai, bet ir visuomeniškai bei politiškai šiandien nepaprastai aktualiu klausimu.

O dabar Jameso Martino svarstymai gali priminti vėlyvojo sovietmečio laikus ir disidentiškos dvasios veikalų skaitymo patirtį. Autorius, viena vertus, pradžioje pamini oficialų Katalikų Bažnyčios mokymą (kaip anų laikų rašytojai „dėl akių“ pacituodavo Markso arba Lenino žodžius), o knygos viduje dalinasi su galiojančiu Bažnyčios mokymu gerokai besikertančiomis įžvalgomis. Visas knygos turinys leidžia patirti, kad knygos autorius LGBT žmones užjaučia ne vien todėl, kad jie – dėl savo seksualinės tapatybės – tampa Bažnyčios mokymo smerkimo objektu, bet dar labiau todėl, kad nemato jokios priežasties pačią jų orientaciją laikyti kuo nors nevisaverte. Pasak autoriaus, seksualinis „mūsų potraukis konkrečiai lyčiai nėra vienareikšmis, o labiau panašus į spektrą: kiekvienas esame kažkurioje jo vietoje, tarp potraukio priešingai ir tai pačiai lyčiai“, tad homoseksualius santykius dažniausiai smerkia patys savyje nejaukią savo orientacijos įtampą patiriantys žmonės (p. 24).

Kun. Jamesas Martinas SJ. Kerry Weber / „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Beje, nors apie LGBT žmones tėvas Martinas ragina kalbėti labai atsargiai ir juos vadinti taip, kaip jie patys norėtų būti vadinami (p. 43–46), oficialaus Bažnyčios mokymo pagrindu LGBT programai nepritariančiuosius jis be jokių skrupulų vadina „homofobais“. Ir jų „homofobijos“ prigimtį  analizuoja negailestingai, „homofobiją“ kildindamas, [1] iš latentinio arba nuslopinto pačių homofobų homoseksualumo (taip pat aiškinamas ir dalies Bažnyčios hierarchų priešiškumas LGBT žmonėms, p. 88–90) ir [2] iš „kitų“ „kitoniškumui“ juntamos neapykantos (p. 22–24, 55). Sunku patikėti, kad pats autorius nemato, kad tokie aiškinimai ne tik vienas kitam prieštarauja, bet ir tiktų paaiškinti bet kuriam kitam priešiškumui. Antai, smurtą smerkiantis žmogus veikiausiai [1] yra latentinis smurtautojas arba [2] nekenčia jam nesuprantamo ir nepažįstamo smurtautojų kitoniškumo.

Tai panašumas ar kitoniškumas žmones verčia nepritarti LGBT porų santuokų projektui? Labiau pritarčiau minčiai apie kitoniškumą. Tikėtina, kad daugumos (heteroseksualių) žmonių akimis homo-, bi- ir transseksualūs santykiai yra iš esmės kitokie, nei tai, ką jie, Aristoteliui ir Akviniečiui įkandin, laiko prigimtine norma. Ir kas gi čia keista? Ir ar viskas kas yra kitoniška ir kita vien dėl to nusipelno pagarbos ir pritarimo?

Su kitoniškumo kaip nepritarimo LGBT žmonių santykiams priežasties hipoteze susiję ir tokie autoriaus pritariamai perteikiami vieno jauno homoseksualaus vyro svarstymai: „Nėra sunku veidmainiškai pamokslauti apie nuodėmingą homoseksualų gyvenimo būdą, kai niekada nesi susidūręs su tokiais potraukiais, su kuriais susiduria homoseksualai […] Tai viena iš priežasčių, kodėl tiek dėmesio skiriama homoseksualumo temai, nors kiti klausimai, susiję su seksualine morale, kaip antai ikisantuokinis seksas ar skyrybos, ignoruojami. Paprasta smerkti homoseksualumą, kai esi įsitikinęs, kad pačiam neteks tokio pobūdžio išbandymas“ (p. 55).

Išeina, kad, susidūręs su išbandymu, gali nebesijaudinti dėl taisyklių bei normų, kurios iki tol tau atrodė tinkamos ir gerbtinos. Čia ir vėl tinka paklausti: kas trukdo taip pat aiškinti „veidmainišką“ (kodėl gi ne?) pamokslavimą apie, tarkime, smurto neleistinumą? Veidmainiškai apie smurto neleistinumą pamokslauja tik tokios patirties neturintys ir jos turėti nesitikintys žmonės? O kokiu atveju toks universalus aiškinimas galėtų netikti?

Oficialų Bažnyčios mokymą į šalį atidėti nusprendusio tėvo Martino svarstymai dažnai netenka pagrindo ir gražaus jų patoso. Juk jei galima būtų nekreipti dėmesio į (netinkamas) galiojančio mokymo nuostatas, neliktų ir knygoje papasakotų jautrių istorijų dramatiškumo, nes jis susijęs tik su Katalikų Bažnyčios aplinkoje tebedominuojančiu nepritarimu LGBT žmonių santykiams. Tą patvirtina paties tėvo Martino pastebėjimas, kad jaunesni LGBT žmonės, kitaip nei jų vyresnieji broliai ir seserys, „užaugo visuomenėje, kurioje saugiai jaučiasi dėl savo orientacijos, todėl juos mažiau slegia jų pačių seksualinė tapatybė“ (p. 65).

Skaitant neapleidžia dar ir toks esminis klausimas: ką knygos autorius vadina LGBT katalikais? Atrodo, knygoje taip vadinami krikščionių krikštą (dažniausiai kūdikystėje) gavę LGBT žmonės. Nepastebėjau, kad būtų kalbama apie specifinę LGBT žmonių grupę, kurie siektų laikytis Bažnyčios mokymo, ne vien juo piktintųsi ir mylėtų Dievą nepaisydami nepatogių Katekizmo straipsnių. Tiesa, knygoje su pagarba kalbama apie skaisčiai gyvenusius Katalikų Bažnyčios homoseksualios orientacijos kunigus, tačiau jie prisimenami kaip dovanų, kurias Bažnyčiai gali atnešti LGBT žmonės, pavyzdys, ne kaip LGBT katalikams siūlomas sektinas santykio su savo seksualine tapatybe pavyzdys. Kita vertus, lieka neaišku, kuo homoseksualių kunigų skaistybė per se skiriasi nuo tos, kurią sugeba išlaikyti heteroseksualūs jų kolegos?

Susidaro įspūdis, kad knygoje kalbama apie tokius LGBT katalikus, kurie Bažnyčios požiūriu į LGBT asmenų santuokas, šeimą ir galimybę turėti vaikų piktinasi taip pat, kaip ir kiti (taip pat jokiai Bažnyčiai nepriklausantys) LGBT žmonės ir pride’ų dalyviai. Kita vertus, sąmoningą ryšį su Bažnyčia mezgantiems LGBT žmonėms, regis, turėtų rūpėti, koks yra Katalikų Bažnyčios mokymas LGBT seksualinių tapatybių ir tokių orientacijų žmonių santuokos, šeimos, vaikų ir panašiais klausimais. Būdami sąžiningi ir atviri, jie turėtų arba (mažų mažiausiai stengtis) laikytis galiojančio Bažnyčios mokymo, arba kelti balsą už dabartinio mokymo peržiūrą, arba nutraukti ryšį su jų gyvenimo būdą iš esmės smerkiančia Katalikų Bažnyčios institucija. Galų gale esama į homoseksualumą gerokai palankiau žiūrinčių krikščionių bendruomenių.

Knygoje ne sykį teigiama, kad Jėzus „susitikdavo su žmonėmis ten, kur jie buvo ir lydėjo juos“ (p. 68.; plg. p. 70), kad „Jėzus Kristus drąsiai ėjo pas atstumtuosius ir bandė atrasti kelią į kiekvieno širdį“ (paskutinio knygos puslapio informacija). Tačiau evangelijų skaitytojai vargu ar neatsimena, kad paprastai patys visuomenės atstumtieji ieško Jėzaus, išpažįsta jam savo tikėjimą, nori juo sekti, prašo pagalbos ir išgydymo. Ne Jėzus juos lydi jų kelyje, bet jie dažnai raginami juo sekti.

Smulkesnių klausimų knygos autoriui būtų gerokai daugiau. Visi jie yra išvestiniai ir plaukia iš to, kad [1] „Statant tiltą“ pasirinkta nesvarstyti tos Kataliko Bažnyčios mokymo dalies, kuri virto institucinės Bažnyčios ir LGBT žmonių nesusikalbėjimo priežastimi, ir [2] kad formaliai pakartodamas oficialų mokymą, knygos autorius de facto dėsto su juo vargiai suderinamas mintis. Atrodo, jo minimi LGBT katalikų atžvilgiu Bažnyčioje paplitę „prietarai“ ir „išankstinės nuomonės“ (p. 115) ir yra knygoje nesvarstyti pasirinkta Bažnyčios mokymo dalis.

Paminėsiu tik dar vieną konkrečią knygos vietą – svarstymus, ką tektų atleisti iš pareigų Bažnyčios institucijoje, jei apie žmonių elgesį spręstume pagal jo atitikimą Bažnyčios mokslui: „Ar bus atleisti ir tie vyrai bei moterys, kurie išsiskyrė ir paskui sudarė dar vien civilinę santuoką, nepanaikinę bažnytinės? Skyrybos ir antroji santuoka yra dalykai, kurie prieštarauja Bažnyčios mokymui. […] Ar turėtume atleisti moterį, kuri turi nesantuokinį vaiką“ ir t. t. (p. 53). Regis, į tokį klausimą būtų galima atsakyti, jog vargu ar tinka žmogų atleisti ir iš Bažnyčios stumti vien todėl, kad jo faktiniai poelgiai ar esama gyvenimo situacija neatitinka Katalikų Bažnyčios mokslo. Kita vertus, netinka tapatinti LGBT žmonių ir, tarkime, po civilinės ištuokos be bažnytinės santuokos su nauju partneriu gyvenančių žmonių situacijos. Pastarieji dažniausiai nemano, kad jų padėtis – geras krikščioniškas gyvenimo kelias bei pasirinkimas. Kas iš jų džiaugiasi ar didžiuojasi tuo, kad nepavyko išsaugoti Bažnyčioje pašventintos santuokos? O ar LGBT žmonės mano, kad jų gyvenimas LGBT poroje yra kuo nors nevykęs ar nenusisekęs dėl to, kad jie gyvena tokioje poroje ir turi tokių santykių?

Katalikų Bažnyčia, kaip suprantu, nusiteikusi priimti visus pagal jos mokymo gaires gyventi siekiančius žmones. O jeigu LGBT žmonės nė neketina smerkti savo seksualinio gyvenimo, visas kalbėjimas apie LGBT ir institucinės Bažnyčios santykius turėtų būti kitoks. Jei, kaip mano absoliuti LGBT žmonių dauguma, jų orientacija ir gyvenimas, matuojant moralės normomis, niekuo nenusileidžia heteroseksualių porų gyvenimui, tuomet ir nuoseklūs LGBT žmonės, ir nuoširdūs institucinės Bažnyčios atstovai turėtų siekti keisti Bažnyčios mokymo dvasią ir raidę. Kitu atveju grimztama į veidmainišką, netgi cinišką būseną, kuomet perskaičius Katekizmo tekstą kuo ramiausiai raginama atidėti jį į šalį ir meiliai pasveikinti jo išdidžiai nepaisančius brolius ir seseris (priklausomai nuo to, kaip jie / jos norės būti vadinami). Nepastebėjau, kad apsišvietę katalikai tokią dviveidystę taip pat entuziastingai taikytų kitoms krikščioniško mokymo akimis iškreiptoms gyvenimo formoms.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Žiaurūs ir šykštūs žmonės nestumiami iš Bažnyčios (plg. p. 54). Bet ar kas nors pasipiktins, jei pamokslininkas primins, kad reikia padėti vargšams, ir pasmerks tuos, kurie to nedaro? O jei primins, kad Katalikų Bažnyčios mokymo akimis LGBT žmonių praktikuojami santykiai nėra leistini? Sunku patikėti, kad tėvas Martinas ir jo gerbėjai nemato tokio skirtumo. Pakartosiu: viena yra būti pasirengusiam visada atleisti žmogaus klaidą ir netobulumą, kita – tylomis norma laikyti tai, ką formaliai (tebe)vadini neleistinu dalyku. Ar tai vadintina „pagarba“ ir „taktu“?

***

Filologiniai žodžių vartosenos arba vertimo dalykai visai nublanksta šalia kur kas esmingesnių knygoje paliečiamų klausimų. Atkreipsiu dėmesį tik į vieną keistą pamatinės knygos sąvokos aiškinimą, esą žodis „užuojauta“ kilęs iš senosios graikų kalbos veiksmažodžio paschō ir reiškia „išgyventi kartu“ arba „kentėti kartu“ (p. 56). Ar tarp lietuviško vertimo skaitytojų atsiras daug filologų, gebančių išnarplioti tokį rebusą? Juolab kad pats knygos autorius akivaizdžiai klysta anglišką žodį compassion kildindamas iš graikų paschō, o ne iš lotynų com-passio (dktv.), com-patior (vksm.).