2021 06 06

Stepas Eitminavičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Tėvystės kuprelė, arba Buvimo tėvu spalvos

Tėvas ir sūnus. Turgeliai, Šalčininkų rajonas, 2015 m. Tado Kazakevičiaus fotografija

Prisimenu: skubame su dukra ir sūnumi į vaikų lopšelį-darželį, padedu ten nusivilkti striukes, o rankos dar apkabinusios mano kaklą. Bet privalau kuo greičiau lėkti į mokyklą. Tąkart analizavome O. Balzako romaną „Tėvas Gorijo“. Citavome Bjanšoną, teigiantį, kad Gorijo galva turi tik vieną kuprelę – tėvystės. Nemąsčiau apie nedėkingas šio knygos veikėjo dukras, galvojau, ką po daugybės metų man pasakys dukra, sūnus. Šis pojūtis ilgai išliko. Kai prisimenu pasakymą „tėvystės kuprelė“, atgaminu šimtus epizodų, akimirkų – daugybė spalvų bei atspalvių.

Žmona, pagimdžiusi sūnų, dar ligoninėje, o aš būnu su dukra. Abejonė: „Sūnus turės neįdomų tėvą. Turėčiau ką nors kolekcionuoti.“ Ilgai neužmiegu. Gal paryčiui toptelėjo mintis: rinksiu pakabučius raktams. Kaip aš stengiausi, kad kuo įvairesnių atsirastų… Vėliau ta mano kolekcija, kuriai jau nebeskyriau dėmesio, nukeliavo pas sūnų. 

Pavasario žydėjimas. Aš su dukra ir sūnumi savo tėviškėje. Einame (arba abu nešu: vieną ant pečių, kitą rankose) prie didžiausio mūsų apylinkėse akmens. Ten valgysime, žiūrėsime iš aukštai ir stengsimės daug pamatyti. Žodžių tokiais atvejais mums niekada nepritrūkdavo. Pievos, laukai tikriausiai dar saugo mūsų ugningus kalbėjimus – o kaipgi kitaip? Juk tokie pasivaikščiojimai atverdavo tiek daug, tiek daug. Jau vėliau, prisimindamas tą laiką, užrašiau:

Gaisrena degė.

Šį stebuklą patyriau

Su savo vaikais.

Iki šiol išliko tas laimingas pojūtis: išgyventi kartu su vaikais.

Dukra, sūnus jau eina į mokyklą. Mano didžiausias malonumas – matyti pro langą juos išeinančius ar pareinančius. Štai sūnus pakelia ranką, kažką rodo, dukra atsisukusi šypteli. Ir tolsta, tolsta. Arba artėja, artėja. Tėvas prie lango – man viena paslaptingiausių temų.

Su sūnumi dviračiais važiuojame į Zarasus. Aš jam sakau: „Tau nepasisekė – tavo draugus tėveliai vežioja mašinomis.“ O jis man taip staiga: „Bet jų neveža dviračiais!“

Buvau pas mamą. Grįžtu namo. Dukra veda prie pianino ir groja Beethoveno „Elizai“. Kol manęs nebuvo, išmoko – turėjo būti staigmena.

Sūnus po avarijos – koja vis negyja, negyja. Santariškės ilgai buvo Utenos sinonimu. 

Dukra, sūnus toje pačioje gimnazijoje, kurioje esu mokytojas. Nuolatinis įvairiausių poelgių saugiklis: o kaip reaguos jų bendraamžiai? Teko mokyti kai kuriuos draugus – regis, nebuvo tuo metu keblumų, tačiau situacija vis vien neeilinė: dar labiau norisi save kontroliuoti. Pamenu, per lietuvių kalbos įskaitą žodžiu turėjau vertinti savo dukrą bei jos bendraklasius. Jaudinausi labiau už ją. Įsimintina detalė: baigusi atsakinėti dukra prieina prie išsigandusio tėvo ir pabučiuoja.

Dukra išvažiavo į Vilnių studijuoti – kaip sunku būti be jos. Butas visai kitoks – ne taip sušildo. O po kelerių metų ir sūnus tapo vilniečiu. Atsivėrė kitokia patirtis. Galima tik įsivaizduoti jų žingsnius, jų mintis. Štai vasarą kažkur iškeliauja – maršrutą, regis, žinau, tai žemėlapiuose vis žymiu vietas, kuriose dabar yra. O kai atsirado mobilieji telefonai, tuomet tolimesnės jų išvykos nebe tokios tolimos tapo. Bet kokios informacijos laukimas – aukštųjų akimirkų sritis. Tarkim, tokios žinutės: „Tėveliuk, dabar stoviu prie Niagaros krioklio“, „Diena Bosnijoje įsimintina“, „Svečiuojamės pas gruzinus“. Tos kelionės mano sąmonėje formavosi kaip novelės arba apysakos fragmentai. Turiu prisipažinti, kad dukra Asta, sūnus Vytenis išmokė mane matyti dvasios akimis.

Po kiek laiko aš tampu uošviu, šešuru, seneliu. Vaidmenų daugėja, daugėja įvairiausių galimybių, rūpesčių, džiaugsmo bei skausmo. Viskas būna šalia. Prieš kelerius metus rašiau, rašiau anūkams apie savo vaikystę, apie jų gyvenimą po 30–50 metų. Tas įsivaizdavimas leido man kitokiu būdu prie jų priartėti. Nežinau, kaip ateityje reaguos į tokio bendravimo formą – tas mano knygas turės, gal kai bus sunkoka, padėsiu.

Susikaupė daug unikalių rinkinių: šypsenų, pritarimo ar nepritarimo ženklų, sėkmių ir nesėkmių, atradimų ir praradimų, dvasinių dovanų, telefoninių žinučių, pasakojimo pradžių ir apibendrinimų, tylėjimo akimirkų.

Dabar aš galvoju apie savo sūnų – Vakario tėvą, žentą Kasparą – Ūlos ir Balio tėvą, ir jais žaviuosi. Man atrodo, jie nepadarys tokių klaidų, kurių nesugebėjau aš išvengti. Mąstydamas apie tėvystės kuprelę kaip įdomią metaforą stengiuosi pajusti, kuo panašios mūsų vertybių kraitelės.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien