Theodoras Grotthussas. Garsiausias Lietuvos mokslininkas, pralenkęs laiką

Nors šviesa apšviečia tamsą, nieko nėra tamsiau už šviesą. (Theodoras von Grotthussas)

Žmogus, pralenkęs laiką, – taip dažnai sakoma apie garsiausią Lietuvos mokslininką. Jo paskelbta elektrolizės teorija ir pagrindiniai gamtos dėsniai tapo pasaulinio mokslo dalimi. Iš Gedučių dvaro didybės dabar beliko tik baigiantis sugriūti dvaro kumetynas, tačiau kai kurie mokslininkai teigia, kad čia galėjusi būti garsioji Th. Grotthusso laboratorija. 

Theodoras Grotthussas gimė 1785 m. sausio 20 d. Leipcige. Po metų mirė berniuko tėvas, ir jis su motina apsistojo Gedučių dvare, Lietuvos šiaurėje, prie pat Kuršo gubernijos sienos – buvusios Livonijos žemėse, kurias kadaise Ordino magistras paskyrė Th. Grotthusso giminės palikuonims. 1787 m., pertvarkant sienas tarp Kuršo ir Lietuvos, dalis žemių, kartu ir Žeimelio apylinkės su Gedučių kaimu atiteko Lietuvai.

Berniuką namuose mokė samdyti mokytojai, neturėję vientisos mokymo sistemos. Nors Theodoras buvo mokomas kalbų ir filosofijos, jį vis labiau traukė gamtos mokslai, kurių pradmenis jis įgijo savarankiškai, naudodamasis tėvo palikta biblioteka.

Th. Grotthussas nuo mažens išsiskyrė imlumu ir domėjimusi viskuo. Jis garsėjo kaip geras gamtos ir tiksliųjų mokslų žinovas, tačiau tuo pat metu žavėjosi muzika, menu ir literatūra. Jis puikiai piešė, mokėjo keletą kalbų ir puikiai skambino fortepijonu.

1803 m. Th. Grotthussas išvyko į kelionę po Vakarų Europą. Didžiausią įspūdį anuomet jam paliko Prancūzijos sostinė Paryžius. Čia esančioje politechnikos mokykloje dirbo Lagrange’as, Chaptalis, Fourcroy, jų auklėtiniais vėliau tapo Ampère’as, Karlo, Poisson’as. Th. Grotthussui šios mokyklos paskaitas buvo leista lankyti kaip laisvam klausytojui. Be to, jis lankė istorijos, filosofijos bei medicinos paskaitas.

Vos po metų Th. Grotthussas išvyko į Italiją. Čia jis susidomėjo elektrolize ir parašė pirmąjį mokslinį darbą, kuris išgarsino mokslininką Italijoje, o vėliau ir visoje Vakarų Europos mokslo bendruomenėje. Po trejų metų grįžęs į Paryžių jis parašė darbą apie metalų išskyrimą tirpaluose tekant srovei. Tai buvo pirmoji pasaulyje elektrolizės teorija, išspausdinta nedidelėje brošiūroje prancūzų kalba, vėliau ši teorija buvo išversta į anglų ir vokiečių kalbas. Šį darbą gerai įvertino Josephas Louis Gay-Lussacas. Jis pasiūlė Th. Grotthussui paskirti Napoleono aukso medalį už geriausią darbą galvanikos srityje. 

Per penkerius metus, praleistus užsienyje, Th. Grotthussas neįgijo išsilavinimo, mokslinio laipsnio ir nebaigė universiteto, tačiau susipažino su to meto Europos mokslu, jo atstovais, tapo mokslinių ginčų stebėtoju ir dalyviu. Th. Grotthussas tapo mokslininku, gebančiu atlikti sudėtingus bandymus, spręsti sudėtingas mokslines problemas, pasirinkti tyrimo metodus.

Jaunuolis iš Žeimelio apylinkių netruko tapti kylančia mokslo žvaigžde, todėl turėjo galimybę gauti vietą bet kurioje Italijos ar Vokietijos mokslo įstaigoje, bet silpna sveikata ir nestabili politinė padėtis Europoje privertė jį grįžti į šeimos namus Gedučiuose. Čia jis dirbo vienas, savo moksliniams bandymams naudojo primityvius prietaisus, vaistinės indus ir reagentus, atsivežtus iš Paryžiaus. Th. Grotthussą vietos gyventojai labai mėgo, mat šis gydė ir švietė valstiečius, itin rūpinosi jų gerove, nors iš šalies neretam mokslininkas atrodė kaip keistuolis. 

1814 m. Th. Grotthussas buvo išrinktas Tartu universiteto profesoriumi. Mokslininkas dėl silpnos sveikatos suabejojo savo galimybėmis ir atsisakė įsipareigojimo, taip netekdamas galimybės naudotis laboratorija, turėti mokinių. 

Į pasaulio mokslo istoriją Th. Grotthussas įėjo su savo pirmąja elektrolizės teorija, tačiau svarbiausias jo darbas buvo atliktas Gedučių dvarelyje. Šiame darbe mokslininkui pavyko paaiškinti vandens skilimo reiškinį. Dar reikšmingesni jo darbai buvo atlikti fotochemijos srityje. Jis sukūrė bendrą fotocheminių procesų teoriją apie šviesos poveikį medžiagai.

Panašius klausimus mokslininkas gvildeno ir darbuose apie fluorescenciją. Šviesos ir medžiagos sąveikos klausimai daugelį metų buvo užvaldę mokslininką. Jis pirmą kartą fizikos istorijoje suprato medžiagos ir šviesos sąveiką, pagrindinį vaidmenį suteikdamas medžiagos prigimčiai, jos dalelėms, absorbuojančioms šviesą. Be abejonės, Th. Grotthusso darbai darė įtaką kitiems pasaulio mokslininkams. 

T. Grotthusso, kaip mokslininko, teorinis mąstymas toli pralenkė tos epochos supratimą ir menkas eksperimentines galimybes. Mokslo istorikams nuostabą kelia šio žmogaus pranašiškos mintys apie kvantų idėjas ir šviesos reiškinius. 

Prof. Juozas Algimantas Krikštopaitis teigė: „Jei Alfredas Nobelis savo testamente būtų nurodęs apdovanoti darbus, atliktus šimtmečiu anksčiau, Theodoras Grotthussas Nobelio premija būtų įvertintas du kartus – už elektrolizės teoriją ir fotochemijos dėsnius.“ 

Šiandien pačioje Žeimelio širdyje galime aplankyti paminklą, skirtą mokslininkui Theodorui Grotthussui. Tiesa, atminimo ženklų pasaulinio garso mokslininkui šiose apylinkėse yra ir daugiau. Minint Th. Grotthusso gimimo 200 metų sukaktį, Gedučių dvaro vieta buvo paženklinta akmeniu su Theodoro Grotthusso bareljefu ir jo paradoksaliu posakiu: „Nors šviesa apšviečia tamsą, nieko nėra tamsiau už šviesą.“ Mokslininko vardu pavadinta ir viena iš Žeimelio gatvių.

Th. Grotthussui skirto paminklo autorius – skulptorius Kęstutis Balčiūnas. Skulptorius, dar studijuodamas Sankt Peterburge, I. E. Repino dailės akademijos Skulptūros fakultete, baigiamajam darbui pasirinko istorinę savo gimtojo krašto temą. Iš Žeimelio kilusio K. Balčiūno atmintyje atgimė pasaulyje žinomo mokslininko Th. Grotthusso vardas, nes Žeimelio mokykloje mokytojavusio žinomo kraštotyrininko Juozo Šliavo iniciatyva 1972 m. buvo minimos mokslininko Th. Grotthusso 150-osios mirties metinės, todėl skulptorius jau mokykloje nemažai žinojo apie žymų to krašto mokslininką. Taip 1986 m. buvo sukurta žymaus mokslininko figūra su viltimi, kad kada nors ji bus išlieta iš bronzos ir pastatyta Žeimelio centrinėje aikštėje. 

Kuriant mokslininko skulptūrą, pozavo K. Balčiūno studijų draugas, tapybos restauracijos specialybės studentas estas Allaras Nurkse. Skulptūra padaryta iš molio, įvertinta kaip geriausias diplominis darbas, todėl po diplomo gynimo akademijos lėšomis ji buvo išlieta iš gipso. Iki 1990 m. skulptūra buvo eksponuojama geriausių to metų dailės institute studentų diplominių darbų parodose. Tais pačiais metais Lietuvai atgavus nepriklausomybę, skulptoriaus pastangomis darbas buvo sugrąžintas į Lietuvą. Th. Grotthusso skulptūra buvo įkurdinta Žeimelio muziejuje „Žiemgala“.

Lietuvos mokslų akademija 1994 m. birželio 17 d. įsteigė Theodoro Grotthusso fondą, kurio valdyboje (pirmininkas – prof. Aivaras Kareiva) drauge su kitais žinomais mokslininkais darbuojasi ir Grotthusso giminaičiai, gyvenantys Lietuvoje ir Vokietijoje. Fondas kasmet skiria stipendiją chemiją studijuojančiam gabiam jaunuoliui, kas penkerius metus premija ir atminimo medalis skiriami tyrinėjantiesiems Th. Grotthusso veiklą ar pasižymėjusiesiems įamžinant šio mokslininko vardą.

Parengta pagal leidinį, išleistą Theodoro Grotthusso 200-osioms mirties metinėms, ir paminklo atidengimo Žeimelyje proga publikacijas. 

Už pagalbą rengiant pasakojimą dėkojame Pakruojo krašto muziejui „Žiemgala“.

Projektą iš dalies finansuoja Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.