Theodoras Grotthussas. Vienišas mokslo riteris

Pėdsakai Biržų krašte

Tais metais ola buvo 10 metrų gylio, sienose nukarę gipso ir klinčių klodai, jos viduryje telkšojo ežeriukas, kurio vandenį gyventojai naudodavo akių uždegimams gydyti, todėl ši ola buvo vadinama šventa. Vėliau apie Šventąją olą rašys gydytojas Hiliaras Feliksas Liutkevičius (dirbęs gydytoju grafo Jono Tiškevičiaus Biržų ir Salamiesčio dvaruose, po 1863 metų sukilimo numalšinimo ištremtas į Sibirą), jo rašinį „Apie pilis“, išspausdintą leidinyje „Teka Wilenska“ („Vilniaus aplankas“) monografijoje apie Biržus 1869-aisiais paskelbs Eustachijus Tiškevičius, o ištraukas žurnale „Mūsų senovė“ 1921 m. išspausdintame straipsnyje „Biržų pilis ir jos apylinkės“ panaudos kunigas, buvęs Biržų gimnazijos kapelionas, istorinių publikacijų autorius Petras Ruškys (1876–1967).

Iš Gedučių dvaro (Pakruojo r.) atvykęs jau tuomet Europoje gerai žinomas mokslininkas Theodoras Grotthussas tais metais ne tik ištyrinėjo Šventąją olą, bet buvo ir pirmasis, ištyręs Smardonės šaltinių mineralinius vandenis. Viename litre vandens radęs 6 mg sieros vandenilio dujų, jis tvirtino, kad tokio vandens gėrimas ir maudynės jame yra padėję ir kasmet padeda daugeliui ligonių, ypač sergančių artritu.

Th. Grotthussas rašė, kad Smardonės šaltiniai jau daug metų yra garsūs savo vandenimis, kiekvieną vasarą juos lanko daug žmonių. Kokių nors specialių įrengimų gydytis nėra, todėl iš toliau atkeliavę sveikatos pagerinti žmonės priima šilto vandens vonias arčiau gyvenančių ūkininkų pirtyse. Tikriausiai šie Th. Grotthusso atlikti Smardonės šaltinių vandens tyrimų rezultatai paskatino Biržų gydytoją Liudviką Mečislovą Chodakauską 1890 m. dar kartą Rygos politechnikos instituto laboratorijoje ištirti Smardonės šaltinių mineralinius vandenis ir, gavus labai panašius kaip ir Th. Grotthusso tyrimų rezultatus, Likėnų dvaro teritorijoje pastatyti pirmąją gydyklą, viešbutį ligoniams. 

Mokslai Gedučiuose

Gimė Theodoras Grotthussas (tikroji pavardė Christianas Johannas Dietrichas) 1785 m. sausio 20 d. Leipcige. Po penkių dienų jis buvo įrašytas į Leipcigo universiteto studentų sąrašus. Jam buvo išduotas studento pažymėjimas. Tai buvo Theodoro krikštatėvio, žinomo vokiečių rašytojo Christiano Felikso Vaizės, gero universiteto rektoriaus Samuelio Moruso bičiulio, dovana krikštasūniui. 

Studijuoti Leipcigo universitete Theodoras pradės sulaukęs aštuoniolikos metų. Iki tol lavinsis motinai priklausiusiame Gedučių dvare. Po tėvo Evaldo Dietricho, kuris amžininkų minimas kaip plačių interesų, išsimokslinęs žmogus, domėjęsis muzika, literatūra, gamtos mokslais, sukūręs keletą muzikinių kūrinių, puikus pianistas, ankstyvos mirties (mirė būdamas trisdešimt penkerių) Gedučių dvare liko jo sukaupta turtinga biblioteka, mineralų rinkiniai ir įvairios kolekcijos. Būta ten ir chemijos bei fizikos knygų.

Theodoras anksti susidomėjo šiais mokslais, darė chemijos knygose aprašytus bandymus. Motinai tokie sūnaus polinkiai nepatiko. Ji buvo įsitikinusi, kad kilmingam bajorui domėtis gamtos mokslais netinka. Jos pasamdyti patyrę mokytojai stengėsi būsimam mokslininkui įskiepyti meilę literatūrai, menui, muzikai, mokė kalbų, filosofijos. Theodoras puikiai grojo tėvo dar 1781 m. Hamburge iš Emanuelio Bacho įsigytu klavikordu, meistriškai liejo akvareles. 

Dailės polinkis taip pat skatino jo mokslinius ieškojimus. Nuošaliame Gedučių dvare nelengva buvo įsigyti dažų, todėl jaunasis mokslininkas juos pradėjo gamintis pats. Susidraugavęs (ta draugystė truks visą gyvenimą) su bendraamžiu Mintaujos vaistininko pameistriu Bideriu kartu atliko chemijos bandymus. 

Studijos. Pasaulinis pripažinimas

1803 m. Theodoras pradeda studijas Leipcigo universitete. Tačiau jaunuolio netenkina čia dėstomų chemijos ir fizikos mokslų lygis, ir jis tais pačiais metais išvyksta į Paryžiaus politechnikos mokyklą, kurioje paskaitas skaito garsūs mokslininkai. Čia jis studijuoja chemiją, atlieka eksperimentus gerai įrengtose laboratorijose. Tačiau tais metais Prancūzijoje į valdžią atėjus imperatoriui Bonapartui, kuris pasiskelbia Napoleonu Pirmuoju, paaštrėja santykiai tarp Prancūzijos ir carinės Rusijos. Todėl Theodoras, kuris yra Rusijos pilietis, 1804 m. išvyksta į Italiją. 

Studijas tęsia Romoje, vėliau – Neapolyje. Dvidešimtmetis jaunuolis atsisako iki tol turėto dvigubo pagal vokiečių tradicijas jam suteikto Christiano Johanno vardo ir tėvo Dietricho pavardės bei aristokratišką kilmę liudijančio žodelio „von“. Nuo šiol mokslo pasaulyje jis bus žinomas kaip Theodoras Grotthussas. 

1805 m., tuoj po pirmojo Vezuvijaus ugnikalnio išsiveržimo, Theodoras dalyvauja surengtoje ekspedicijoje į ugnikalnio kraterį, surenka gausią nuolaužų ir mineralų kolekciją. Tačiau svarbiausia, kad Italijoje jis parašo ir prancūzų kalba išleidžia pirmąją pasaulyje elektrolizės teoriją. Po kelių mėnesių ji išverčiama į anglų ir vokiečių kalbas, o Th. Grotthusso straipsnis „Apie vandens ir jame ištirpusių medžiagų skaidymą galvanine elektra“, perspausdintas visuose žymiausiuose Europos moksliniuose leidiniuose, pelno dvidešimtmečiam mokslininkui pasaulinį pripažinimą.

1807 m. jis išrenkamas Paryžiaus galvanikų draugijos nariu, po metų – Turino universiteto profesoriumi. Jam suteikiamas Miuncheno mokslų akademijos nario korespondento vardas. 1814 m. jis bus išrinktas Dorpato (Tartu) universiteto profesoriumi, bet dėl įvairių priežasčių šių pareigų eiti nepradės. 

1808 m. Th. Grotthussas iš Paryžiaus grįžta į Lietuvą ir visam laikui apsigyvena motinos dvare Gedučiuose. Čia 1812-aisiais savo lėšomis įsteigia laboratoriją, joje tiria elektros bei šviesos reiškinius, skaito pranešimus apie savo mokslinių tyrimų rezultatus Mintaujoje (Jelgavoje), Kuršo literatūros ir meno draugijos mokslininkų susirinkimuose. Laboratorijoje atliekami gausūs eksperimentai jam leidžia paskelbti du pirmuosius fotochemijos dėsnius. Jis plėtoja geologijos mokslą, tiria netoli Daugpilio nukritusio meteorito nuolaužas. 

Dramatiški paskutinieji metai

„Lietuvos mokslo istorijoje, – rašo 2012 m. „Mokslo ir gyvenimo“ 11–12 numeryje išspausdintame straipsnyje „Romantiška ir dramatiška asmenybė“ dr. Vincentas Korkutis, – nėra kitos tokios romantiškos ir dramatiškos asmenybės kaip T. Grotusas.“ Nuo ankstyvos jaunystės jis sirgo paveldėta neišgydoma liga – kasos patologija. 1812 m., prasidėjus karui, Gedučiuose apsistoję dragūnai, be jokios priežasties užpuolę mokslininką, kardu sužeidė jam galvą ir dešinės rankos pirštus. Jis nebegalėjo groti iš tėvo paveldėtu garsiuoju Silbermano klavikordu. Sužalota ranka jam trukdė rašyti, atlikti bandymus.

Klastinga liga ji prikaustė prie lovos. Jėgos silpo. Erzino kai kurių jo darbų nepripažinimas, kai kurios paties padarytos skubotos išvados, kurias kartais tekdavo ir paneigti. Iškankintas ligos, nebegalėdamas produktyviai dirbti, Th. Grotthussas rašė: „Ko vertas šitas liūdnas gyvenimas, jei aš nebegalėdamas dirbti skelbiu vien savo klaidas…“ Gyvenimo saulėlydyje laiške savo bičiuliui Barcelijui 1821-ųjų rudenį užsiminė apie ketinimą pasitraukti iš gyvenimo. 

1822 m. kovo 26 d. Gedučių dvare nuaidėjo revolverio šūvis. Iš gyvenimo pasitraukė talentingas mokslininkas, ne tik pasiekęs tų laikų chemijos bei fizikos mokslų viršūnes, bet ir paskatinęs ateinančių kartų mokslo žmones naujiems ieškojimams ir atradimams. 

Th. Grotthusso testamentas

Savo testamente Th. Grotthussas rašė, kad visą turtą, biblioteką ir mokslo rinkinius palieka Jelgavoje veikusiai Kuršo literatūros ir meno draugijai, kurios narys jis buvo. Draugija iš jo paskolintų pinigų kasmet privalėjo mokėti po 300 sidabro rublių Gedučių dvaro savininkui ar savininkei mokesčiams padengti ir šeimynykščių naudai. Kita dalis pelno už paskolintus pinigus turėjo būti kaupiama ir paversta kapitalu, iš kurio, įsigijus fizikos ir chemijos prietaisų, Mintaujoje (Jelgavoje) suburti autoritetingą profesūrą. Dalį turto – baldus, ekipažus, medžioklės įrankius, grynuosius pinigus – testamento autorius siūlė krikščioniškai pasidalinti savo dviem seserims ar jų vaikams.

Garsi Grotthussų giminė testamente pareikštą mokslininko valią priėmė kaip iššūkį. Artimųjų keistuoliu laikytas mokslininkas buvo apšauktas kaip psichinis ligonis, o jo palikimo dokumentai anuliuoti. Testamentas nebuvo įvykdytas. Neaišku, kur išsibarstė knygos iš turtingos Th. Grotthusso bibliotekos, koks kolekcijų ir rinkinių likimas, kur dingo archyvas ir bet kokie Gedučiuose buvusios laboratorijos pėdsakai. Šiandien nežinomas ir Theodoro Grotthusso kapas.

Atminimas

Mokslininko vardu pavadinta viena iš Žeimelio gatvių. Gedučių dvaro vieta paženklinta akmeniu su Th. Grotthusso bareljefu ir jo paradoksaliu posakiu: „Nors šviesa apšviečia tamsą, nieko nėra tamsiau už šviesą.“ Jo vardas įrašytas į Vienybės medį, kuriame įamžintos 100 Lietuvai daugiausia nusipelniusių žmonių (tarp jų ir iš Biržų krašto Jurgio Bielinio, Balio Sruogos ir Boriso Dauguviečio) pavardės.

Niurnberge (1820) ir Leipcige (1906) buvo išleisti Th. Grotthusso rinktiniai raštai. Apie talentingą mokslininką parašyta ne viena knyga. Lietuvos mokslų akademija įsteigė Theodoro Grotthusso fondą, kuris kasmet skiria stipendiją chemiją studijuojančiam pasižymėjusiam jaunuoliui, kas penkerius metus premija ir atminimo medalis skiriami tyrinėjantiesiems Th. Grotthusso veiklą.

O Likėnuose, prie Smardonės šaltinio, prieš dvidešimt penkerius metus pastatytas ąžuolo stogastulpis mena pirmąjį ištyrusį šio šaltinio mineralinį vandenį žymų XIX a. mokslininką, fiziką ir chemiką Theodorą Grotthussą.