Tiberiados bendruomenės įkūrėjas br. Morkus: kryžius ir šviesa susiję, jų nereikia atskirti

Zarasų rajone, Baltriškių kaimelyje, vykusi šeimų stovykla – kur kas saugesnė vieta, br. Morkaus nuoširdumas čia nieko nešokiravo. Netgi atvirkščiai – lietuviškai nekalbantis vienuolis dažniausiai kukliai kur nors sėdėdavo, kartais pabendraudamas su prancūzų kalbą mokančiais stovyklos dalyviais. Tačiau kai kam buvo staigmena, kad šis žmogus, trumpam apsilankęs Lietuvoje, yra „kaltas“ dėl to, jog Baltriškėse įsikūrė Tiberiados broliai, pas kuriuos kone ištisus metus plūsta autentiško santykio išsiilgę žmonės, kurie vienuolių dėka atranda (ar po ilgos pertraukos vėl prisimena) ir pamilsta Dievą.

O viskas prasidėjo 1979 m., kai jaunas menininkas, gamtos vaikas Marcas Piret-Gérard‘as Velykų liturgijos metu viduje išgirdo kvietimą tapti vienuoliu. Belgijos miestelio Lavo sent An pamiškėje jis su bičiuliais buvo pasistatęs namelį, į kurį rinkdavosi, o dabar suprato, kad nori kurti naują vienuolinę bendruomenę. Ją pavadino „Tiberiada“ – įkvėptas Evangelijos scenos, kai Petras, pasitikėdamas Kristumi, bandė žengti Tiberiados ežero vandens paviršiumi.

Pamažu prie broliu Morkumi tapusio jaunuolio prisijungė kiti vyrai, dar vėliau atsirado ir seserų vienuolių. Šiandien Tiberiados bendruomenė veikia Belgijoje, nuo 2001 m. – Lietuvoje, Baltriškėse. Vienuoliai daugelį metų vykdė misiją ir Afrikoje – Kongo Demokratinėje Respublikoje, tačiau dėl labai jau nedemokratinio režimo ir trapios saugumo situacijos šalyje broliai priėmė sunkų sprendimą neapibrėžtam laikui išvykti.

Tiberiados bendruomenės dvasingumas – tartum skirtingų dalykų sąjunga: gilus, intensyvus maldos gyvenimas čia dera kartu su paprastu kaimišku rankų darbu bei misijomis (bendruomenei ypač svarbi jaunimo ir šeimų sielovada). Noras siekti Dangaus, kartu labai tvirtai stovint ant žemės, atspindi ir tai, kokie skirtingi pasirinkti bendruomenės dvasiniai įkvepėjai: tai be galo paprasti, savotiški pop šventieji  Pranciškus Asyžietis ir Teresė Lizjietė bei išmintingasis maldos vyras, atsiskyrėlis ortodoksų vienuolis šv. Serafimas Sarovietis.

Todėl, kai Tiberiados broliai ir seserys skelbia Evangeliją, visada tikėkitės staigmenų. Vienuoliai gali surengti tylų maldos vakarą su žvakėmis ir giesmėmis – o gali ir su žvengiančiu asiliuku atvykti į Lietuvos jaunimo dienas. Arba pamokslo bažnyčioje metu atsinešti gyvą vištą, ką br. Morkus ir padarė rugpjūčio mėnesį vykusios šeimų stovyklos metu. Ir visa tai skirta ne tam, kad būtų tiesiog pralinksminta publika – pasak vienuolio, gyvūnai gali padėti kalbėti apie labai rimtus dalykus. „Dabar rašau knygą apie maldos gyvenimą. Jos pavadinime bus žodis „višta“, – dalijasi Tiberiados bendruomenės įkūrėjas.

Stovyklai pasibaigus, pievoje grojant žiogams ir žaidžiant likusių porų vaikams, trumpam susėdome pasikalbėti.

Ką tik Baltriškėse baigėsi šeimų stovykla. Kas Jums labiausiai įsiminė ir palietė iš šio laiko?

Labiausiai – kai mačiau, kaip Kristus paliečia širdis porų, kurios meldžiasi, kurios Jo ir vienas kito klausosi. Mačiau, kaip svarbu išgyventi dėkingumo laiką vienam su kitu, su Viešpačiu, broliais ir seserimis. Tikiu, kad šitas džiaugsmas kyla suvokiant, kad esame gyva, krikščioniška bendruomenė. Ne tik bendruomenė, bet ir bendrystė, Komunija – būti broliais ir seserimis Kristuje, kaip to mūsų prašo mūsų Viešpats.

Džiaugsmas Tiberiados bendruomenės dvasingume yra nuolat akcentuojamas. Ir turbūt viena priežasčių, dėl ko Tiberiados broliai taip mylimi Lietuvoje, – kad jie yra labai paprasti ir džiaugsmingi. Žmonėms gal lengviau atsiverti, prieiti, kai mato tiesiog besišypsantį vienuolį – kas lietuviui galbūt būna gana netikėtas vaizdas.

Ar tas džiaugsmingumas yra kažkaip „treniruojamas“ Tiberiadoje? Ar žmogui, kuris stoja į šią bendruomenę, yra akcentuojamas mokymasis džiaugtis?

Aš tikiu, kad pirmiausia džiaugsmas yra Dievo dovana. Ir galime ją priimti todėl, kad Kristus prisikėlė. Bet broliai taip pat patiria liūdesį ir nusiminimą. Tik tokiais momentais svarbu nebūti pernelyg ilgai nusiminus.

Džiaugsmas, apie kurį kalbame, nekyla iš brolių temperamento, jis kyla iš džiaugsmo mylėti. Be to, kiekvienam krikščioniui džiaugsmas gali kilti tuo pat metu, kaip ir kančia. Džiaugsmas nereiškia, kad viskas yra lengva. Šypsena – tai meilės būdas ir kartais būdas save peržengti.

Pasauliui reikia, kad jis vėl būtų paskatintas dainuoti. Mes girdime, kad šiame pasaulyje yra smurto, vyksta karai, skyrybos, kiti sunkumai. Bet galime išlaikyti ramybę su pasitikėjimu, kad Kristus laiko pasaulį savo širdyje, savo delne kartu su mumis.

Iš kryžiaus trykšta prisikėlimas. Iš kryžiaus trykšta gyvenimas ir džiaugsmas. Kryžius nebėra mirties medis, jis tapo Gyvenimo medžiu. Visi kryžiai, išbandymai, visos kančios visada skleidžia šviesą – anksčiau ar vėliau. O mums visiems, Kristaus draugams, pagrindinis dalykas, kuris viską nušviečia – tai Velykos. Metų viršūnė, kuri yra krikščionybės pagrindas: Didysis ketvirtadienis, Didysis penktadienis ir Velykų vigilija. Nėra prisikėlimo šviesos be Kristaus, kuris pasiaukoja ir ištiesia rankas ant kryžiaus, kad mus išgelbėtų. Ir tai yra slėpinys: kryžius ir šviesa susiję tarpusavyje. Jų nereikia atskirti.

Galime gyventi kančioje kartu džiaugdamiesi, nes žinome, kad kančia netaria paskutinio žodžio. Kristus prisikėlė.

Išties tai dar viena Tiberiados dvasingumo dalis. Matome, kad vienuoliai ne tik džiaugsmingi, bet kartu stovintys tvirtai ant žemės. Ir Jūs pats šeimų stovykloje akcentavote, kad reikia labai daug kantrybės – mažais dalykais galime pasiekti to, ko norime. Ir kad dvasiškai augant nereikia bijoti šiek tiek pakentėti ir vienokį ar kitokį vidinį kryželį turėti.

Tačiau kaip surasti aukso vidurį? Iš vienos pusės, bent jau Lietuvoje kartais taip esame linkę iškelti kančią, kad, rodos, gyvename amžinoje gavėnioje be Prisikėlimo. Kita vertus, kartais kyla pavojus propaguoti pigią, lengvą, fun krikščionybę: viskas gerai, mes visi laimingi, jokių problemų – nes Dievas su mumis, tad apie ką mes čia kalbam…

Taip, suprantu. Pasakyčiau, kad reikia priimti tai, ką gauname. Jeigu esame džiaugsme – tai džiaukimės. Jeigu kenčiame – gyvenkime viltimi, kad džiaugsmas ateis. Jeigu kenčiate, būtų gerai dėkoti Viešpačiui. Nes ne viskas yra kryžius. Pirmiausia aš turiu gyvenimo dovaną. Yra nuostabu būti. Jeigu manęs nebūtų – tai kažko trūktų. Jeigu nebūtų Jūsų – taip pat kažko trūktų.

Reikia pasitikėti, kad visos naktys pasibaigia rytmečiui nušvitus. Jeigu Jums gyvenime sunku, pagalvokite apie du, tris dalykus, dėl kurių norėtumėt padėkoti Viešpačiui. Galite dėkoti už dovaną turėti vaikų. Jeigu aš kenčiu, esu liūdnas – tai nebūtinai jie liūdni.

Galiu padėkoti už varlės grožį! Arba paukščius. Šiandien ant dviejų stogo kraigų mačiau du gandrus. Jie buvo kaip pora, kurioje vyras ir moteris žiūri vienas į kitą. Ir tariau sau, kad meilė labai gražu. Galbūt jie klausė vienas kito, kada pakilsime (šypsosi). Ryte mačiau lakštingalas, kurios šoko apie mano langą. Tai buvo labai paprasta, bet labai gražu – ir tai išsklaidė mano liūdesį.

Galite atrasti savo žmonos ir vyro grožį. Nes mes esame daugiau nei varlės ar gandrai. Mes esame vaikai, kurie primena Dievą, todėl labai gražūs.

Jėzus, būdamas žmogumi, patyrė visus jausmus. Jis verkė, džiaugėsi, kai galėjo Betanijoje susitikti Mariją, Mortą ir Lozorių. Jis leidosi jų paguodžiamas – ir tai padrąsino jį prieš kelionę į Jeruzalę ir kryžiaus kelią. Kai ieškome džiaugsmo, norime jį vėl atrasti, nebijokime paprašyti kito pagalbos, kaip Jėzus, kai priėmė Marijos ir Mortos svetingumą. Arba kaip čia, Baltriškėse, galime priimti poras svečių namuose. Taip pat savo širdyje galime turėti „svečių namus“ Jėzui ir kitiems – ir priimti meilės staigmenas. Būti kūrybingiems, vienas kitą mylėdami kasdienybėje, parodyti vienas kitam švelnumo ženklus, kurių galbūt trūksta.

Tikiu, kad Marija šiandien buvo labai džiaugsminga, kai gavo tiek daug gėlių [pokalbis vyko per Žolinę, Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų iškilmę – S. B.]. Tikiu, kad visos gėlės, kurių priskynė vaikai, visos jų surinktos puokštės buvo džiaugsmo šaltinis. Mažoji Jėzaus Teresė vienai iš vienuolių novicių pasakė: jeigu liūdi, eik į savo kambarėlį ir melskis, kol surasi ramybę ir džiaugsmą. Tą patį savo broliams sakydavo šv. Pranciškus Asyžietis: jeigu esi pernelyg liūdnas ir pyksti – eik melstis. Susitaikyk su Dievu, savimi ir kitais.

Atleidimas, džiaugsmas yra Dievo dovanos, bet galime jas paskatinti, patys atleisdami. Kartais patys esam per daug išdidūs. O nuolankumas yra džiaugsmo ir taikos šaltinis.

Pasakysiu mažą posakį: kai kitiems padedi būti laimingiems, tada ir pats tampi laimingas. Pavyzdžiui, galime patirti darbo bendrystę šeimoje – atlikti tarnystę žmonos, vaiko laimei. Taip pat yra tarnystė bendradarbio ar net sutikto prašalaičio žmogaus laimei. Galiu eiti žiūrėdamas į žemę, bet galiu pasižiūrėti į kitą žmogų ir jam nusišypsoti. Džiaugsmo reikia ne tik vienuolyne – pasaulis ieško džiaugsmo. O jis klesti draugystėje.

Yra keli Jėzaus žodžiai, kurie gali būti džiaugsmo šaltinis. Didįjį ketvirtadienį, prieš pat mirtį, jis savo mokiniams sakė: „Aš jums įsakau vienam kitą mylėti – taip, kaip aš jus mylėjau. Jūs matėte, kaip jums ploviau kojas. Aš nusižeminau prie jūsų kojų, jūsų mokytojas ir Viešpats. Jūs būsite laimingi, jeigu darysite taip pat.“

Jūsų besiklausant apie nebanalų džiaugsmą, mintyse iškilo analogija su Tiberiados bendruomenės atsiradimu – pati Jūsų istorija man atrodo labai smagus Dievo pokštas: vienas hipis, susiradęs draugų, drįsčiau pasakyti, sugebėjo atnaujinti Bažnyčią – panašiai kaip šv. Pranciškus, nors ir nepalyginamai mažesniais mastais.

Kaip šiandien įvertintumėt, kuo pavirto Jūsų idėja? Ar ji pavyko?

Aš matau, kad Jėzus Kristus gali veikti per visiškai eilinius žmones. Prieš 40 metų galvojau apie šią bendruomenę Velykų naktį. Suvokiau, kad tai – Viešpaties kvietimas. Norėjau būti ištikimas šiam giliam kvietimui.

Tai nebuvo paprasta, bet tikiu, kad daug kas įmanoma ištvermės dėka. Kaip višta, kuri tupi ant savo kiaušinių, kol pasirodo gyvybė (šypsosi). Kartais višta galvoja: užteks, ką aš čia veikiu! Bet mažas vidinis balsas jai sako: tęsk. Ir aš norėjau tęsti. Višta galiausiai pajunta, kad jai į užpakalį kažkas tuksena – ir tai yra gyvybė, viščiukai. Taip ir aš kantriai išbuvau ir gavau brolių bei seserų. Tai priimu kaip labai stiprią Dievo dovaną. Kas liktų iš Tiberiados be jų?

Jų dėka bendruomenė tampa Dievo šypsena Belgijai, Lietuvai, Bažnyčiai. Bet yra daugybė kitų šypsenų. Daug jų mačiau šeimų veiduose, ir labai stipriai tikiu šeima. Kiekviena ji man yra namų Bažnyčia – ir taip pat Dievo šypsena. Šeima taip pat yra Dievo pokštas! Jėzus gimė šeimoje, Dievas myli šeimą, nes Jis pats yra šeima Trejybėje. Jis veikia per šeimą, bendruomenę ir visus geros valios žmones, kurie ieško taikos.

Dievas veikia ir per atsiskyrėlius, nes jie tai pat gyvena bendrystėje su kitais. Galiu būti vienas, be šeimos – ir būti Dievo šypsena.

Ir pabaigoje negaliu nepaklausti apie tą vištą bažnyčioje…

(Juokiamės) Labai myliu gyvūnus. Višta man labai daug padeda, nes nesu intelektualas. Man reikia palyginimų, kad galėčiau kalbėti apie Dievą ir maldą. Evangelija čia daug duoda. Kai skaitau apie Kristų, kuris pasakoja apie sūnų paklydėlį, sėjėją, grūdus, kurie krenta į gerą žemę – tada suprantu, kad Viešpats Jėzus sėja grūdus bet kokioje žemėje. Ir netgi geroje žemėje derlius gali būti tridešimteriopas, šešiasdešimteriopas, šimteriopas… Vadinasi, net ir būdami gera žemė, galime augti.

Jėzus taip pat minėjo apie vištą, kai kreipėsi į Jeruzalę: „Jeruzale, Jeruzale! Kiek kartų norėjau surinkti tavo vaikus tarsi višta savo viščiukus po sparnais, o tu nenorėjai!“ Myliu vištą, nes ji yra labai paprastas gyvūnas, bet turi stebėtinų ypatumų. Reikia stebėti mažuosius Dievo kūrinius, jie gali mus daug ko išmokyti. Pavyzdžiui, kad nepakanka gerai pradėti, bet reikia gerai ir užbaigti. Kartais mūsų gyvenimo paskutinieji metai yra patys svarbiausi. Todėl patikiu save jūsų maldai.

Jeigu višta mums kalba apie Dievą, tai ir avinėlis kalba. Aš labai norėjau tapti tuo avinėliu, bet dažnai jaučiuosi, kad esu šernas (šypsosi). Bet toks mano atsivertimo kelias. Mes nesame šventieji iš anksto. Šventumas skirtas nusidėjėliams, kurie mokosi mylėti Kristų, ir man padeda kiti. Labai myliu Šventąją Dvasią, stengiuosi leistis, kad Ji ir Bažnyčia mane vestų. Taip pat labai myliu šv. Serafimą Sarovietį, kuris pasakė, kad krikščioniško gyvenimo tikslas – įgyti Šventąją Dvasią. Įgyti, kad galėtume mylėti, o ne kad taptume nušvitusiaisiais. Kad įžengtume į meilės realybę.

Todėl manau, jog šventieji – tai Šventosios Dvasios šedevrai. Mums reikia dažnai kviestis Šventąją Dvasią, kad taptų mūsų globėja, tam mus kviečia krikščioniškas gyvenimas – prisiliesti prie Dievo šventumo visuose mažuose dalykuose, kurie padeda žengti pirmyn šviesoje. Ir, net jeigu esame šešėliuose, nereikia per daug į juos žiūrėti – žiūrėkime į Kristaus šviesą. Į šviesą kituose. Tai mums suteiks šviesos ir parodys kelią.