2020 10 13

Antanas Šimkus

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Ties nejaukia properšų šviesa

Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Jau sunku ką nors nustebinti žinia, kad kertami medžiai Vilniuje. Turbūt labiau netikėta būtų sužinojus, kad bent keletą dienų mieste kas nors nekertama. Na, gal per kokias kalėdines šventes ne, betgi net ir tada yra tie stichiniai eglutininkai...

Prieš daugel metų prasidėjęs medžiavertystės vajus niekaip nesibaigia. Ir jau sunku pasakyti, ar tai tiesiog įprotis, ar noras apsaugoti žmones nuo senosios augmenijos, ar tiesiog reikia atlaisvinti plotų visokiems statybiniams dariniams.

Visa tai – didmiesčio taisyklės, verčiančios žaliąjį miestą pilkesniu, tačiau turbūt taip ir turi būti, bent jau kol skaitomasi su visuomene. Tačiau per visą tą laiką želdynų tvarkymas tapo panašus į hibridinį karą su miestiečiais. Paupy kertami antrarūšiai medžiai ir kitokie krūmokšniai – puiku, niekam nekyla abejonių – gražinamas kraštovaizdis… Tačiau tuo pat metu kokiame nors daugiabučių kieme gali būti lyg niekur nieko nupjautas didžiulis, kuplus medis, prie kurio pripratę ir emociškai prisirišę jau kelios kartos vietinių gyventojų – ir nei jie matė kokį skelbimą, nei jie žinojo apie tokius numatomus veiksmus. Va, tokie nesmagūs medkirtystės momentai ir trukdo tikėti, kad viskas daroma dėl visuotinio gėrio.

Todėl kai vieną vėlų vakarą kažkur internete perskaičiau, kad Bernardinų kapinėse jau prasidėjo medžių tvarkymo projektas, sunerimau. Iš paties ryto nulėkiau pasižiūrėti, kas ten dedasi. Iš tiesų, per dieną ar pusantros jau gerokai pasistūmėta, daug tuštumos ten, kur būta medžių.

Nulėkiau iki Vilnelės skardžio. Ufff. Liepa prie mano prosenelių kapo kol kas nepaliesta.

Turbūt derėtų su tuo atsidūsėjimu ir slinktis iš Bernardinų kapinių. Motorinio pjūklo dūzgės jau vyksta kažkur kitoje jų pusėje. Visai tikėtina, kad šioje pusėje šalmuotieji jau nebedemonstruos skubosios medkirtystės meno. Va, tik sukraus, išsiveš tuos stambiais gabalais ant takų sumėtytus klevų, beržų, tuopų gyvenimus.

Vis dėlto kokia nejauki naujai atsivėrusių properšų šviesa. Ji tarsi išdidina tuos naujus kelmus. Kaip švieži kapai. Tikrieji paminklai miesto gebėjimui tvarkytis. Ir tokių atmintinų vietų daugėja.

Pjuvenos ant antkapio.
Bernardinų kapinėse. Antano Šimkaus nuotrauka
Kelmas.
Bernardinų kapinėse. Antano Šimkaus nuotrauka
Lapai ant antkapio.
Bernardinų kapinėse. Antano Šimkaus nuotrauka

Kartais galvoju, o kaip būtų, jei miesto atminties medžiams būtų suteikta galimybė tvarkytis su mumis ir mūsų betono bei stiklo aplinka, kaip jiems atrodo? Ar irgi būtų tokia „Trifidų dienų“ romano verta šiurpė su lietuviškais akcentais? Naujųjų entų epas?

Jau matyti, kaip į Bernardinų sodą nušluodami amžinai dulkančią skaldą paržygiuoja senieji medžiai, rikiuojasi į buvusias vietas, iš kurių taip netikėtai prieš dešimt metų buvo pašalinti aiškinant, kad yra „istoriškai nevertingi savaiminukai“. Egzotiškieji želmenukai susivynioja tvoreles ir lyg zuokučiai zuikučiai nuliuoksi į Botanikos sodą, kur jiems ir vieta. Seniausias miesto ąžuolas prisiaugina nurėžtąją dalį.

Antakalnio, Žirmūnų ir kitų mikrorajonų mažučiai perdžiūvę medeliukai grįžta į jiems palankesnius medelynus, kur juos daug geriau prižiūri. Ten pat išsikelia Gedimino prospekto liepaitės. Į jų vietą stoja senosios kupliosios. Visų Vilniaus skverų medžiai supila Lukiškių kalvą druskos, kurios negailėdami beveik visus sezonus barstė įvairiausio plauko blizgaliemeniai prižiūrėtojai. Kalva didelė, pastebima, žėri saulėje ir primena išnykusius per tris dešimtmečius medinius stebuklus. Paminklas išnaikintiems milžinams.

Ar verta taip paknopstom skubėti pjauti, kai per tiek metų susiklosčiusi tokia įtarumo atmosfera? Kai žmonėms tenka tiesiog rištis prie medžių, kad juos išsaugotų? Arba tikrinti griovius, ar nenukapotos svarbiosios šaknys? Juk taip tik dar labiau gilinamas griovys tarp miesto prižiūrėtojų ir jo gyventojų, nukapojamos bendravimo šaknys, jei dar jų likę…

Vieną rytą į Gedimino ir Trijų kryžių kalną įkopia pulkai anksčiau nukirstųjų ir apstoja turistinius objektus. Vaizdas ypač įspūdingas stebintiems iš dangoraižių dešiniajame upės krante. Medžiai vėl suleidžia šaknis per visas tas plėveles, vielinius tinklelius ir skaldeles į savo žemę.

Galima būtų dar ilgai tęsti įsivaizduojamus augalų vėlių sugrįžimus lyg žuvusiųjų vardų skaitymą, nes keistųjų kirtimų manija apėmusi visą miestą, nesuvokiant nei regimosios, nei neregimosios medžių naudos. Ta galia, kurios jau daugelis nebeatpažįsta. O pakanka įsivaizduot. Į Vilnių grįžta medžiai. Ir vėl įleidžia šaknis.

Vis galvoju, ar medžiai kerštingi? Turbūt ne. Sakyčiau, kilnesni už žmones. Juose daugiau gyvybės ir pakantumo atminties. Panašiai maniau ir prieš šešetą metų, kai kirto Šermukšnių gatvę – nepasikeitė niekas.

Kas iš tų viešų deklaracijų, kad valdžia myli gamtą ir stengiasi dėl miestiečių džiaugsmo, jei su bendruomene nėra kalbos? Truputį paviešinta kažkur, truputį paskelbta. Juk jau galima nujausti, kad kils visuotinė klausimų banga. Tai ar neverta užgesinti buldozerio variklio, kad būtų galima pasikalbėti? Žinoma, per tą laiką gal ir įvyko gerų želdinių tvarkymo pristatymų, bet jų neįmanoma priimti be įtarumo šešėlio. Ar tai dar vienas valdininko anonsas iš popieriaus, vėliau – kostiumuotojo papozavimas su kastuvu rankose? O gal ir nuoširdus džiaugsmas… Bet tada iš kur ta meilė brangiems, bet sunkiai atlaikantiems kaitrą želdynams? Arba ta iš skėrių stebėjimo, matyt, perimta forma užpulti technikos debesiu vieną plotą ir užsiimti krūva veiksmų, o paskui iškapojus viską į gabalus rūkyti pasispjaudant ir maigyti išmaniuosius… Ar iš ten tas paveldėtas noras keisti vaizdą, mainyti lyg kaleidoskope, skrolinti… Tai vis tiek – sergančio pasaulio požymis. Gal neskubėkime iškirst medžių kapinėse? Bus jaukiau, kai prireiks atgult.

Portretas.
Poetas, literatūros žurnalo „Metai“ vyr. redaktorius Antanas Šimkus. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Skaitau tarnautojų atsakymus į užklausas dėl Bernardinų kapinių kirtimų. Kai kurios formuluotės įsimena be pastangų – „stiprūs vėjo gūsiai gali išversti net iš pažiūros sveikus, bet senus medžius, tad kartais tikrai sudėtinga nuspėti pavojų“ arba „medžiai nėra vertingoji Bernardinų kapinių kultūros paveldo savybė“, nors „kiekvienas supranta, kad įspūdingi medžiai yra labai svarbi šių kapinių identiteto dalis“. Suprantu ir aš tą pavojų, suvokiu ir tų tarnautojų vargą kiekvienam susirūpinusiam atsakinėti, aišku, kad visų medžių išsaugoti negalima, pats esu miškininkų vaikas, tačiau…

Ar verta taip paknopstom skubėti pjauti, kai per tiek metų susiklosčiusi tokia įtarumo atmosfera? Kai žmonėms tenka tiesiog rištis prie medžių, kad juos išsaugotų? Arba tikrinti griovius, ar nenukapotos svarbiosios šaknys? Juk taip tik dar labiau gilinamas griovys tarp miesto prižiūrėtojų ir jo gyventojų, nukapojamos bendravimo šaknys, jei dar jų likę…

Ir man neatrodo labai blogai surizikuoti vienu kitu nuvirsiančiu medžiu, jei per tą laiką bandoma susikalbėti su visuomene, pasitelkti žinovai siekiant išsaugoti kuo daugiau medžių. Taip, kažkokių pastangų yra, bet tikrai per mažai, kad nebūtų laikomos priešrinkiminiais triukais.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Beje, šitame mieste balsą atiduočiau už tuos, kurie realiai imtųsi priemonių, kad nė vienas medis ar kitas rimtas augalas nebūtų sunaikintas be priežasties, kad nebūtų skubama keisti naujais iš balažin kur atvežtais želmenėliais. Skamba juokingai, bet tai tie veiksmai atrodo svarbesni už tūkstantį naujų butų ar viešų stovėjimo aikštelių. Nes sugebėti sugyventi esama gyvąja aplinka reiškia ir įsipareigojimą ją saugoti. Tik tokiu atveju ir ji saugos mus.

O kol kas Bernardinų kapinėse iškirstųjų medžių niekas atauginti nežada. Teks pratintis prie šviesos. Nors jos čia ir anksčiau visiems pakako.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.