Tik dėl mūsų gundė Jį

Kun. Vytenis Vaškelis. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Dėl mūsų Viešpats prieš pradėdamas viešąjį gyvenimą leidosi šėtono gundomas. Nors Dievas negali būti gundomas į pikta ir pats nieko negundo, bet šį kartą šis Jo nepažeidžiamumo principas buvo sulaužytas, nes Jėzus, dar prieš ateidamas į pasaulį, buvo pasiryžęs daryti viską, kas pašlovintų Tėvo vardą ir būtų naudinga mūsų išgelbėjimui.

Atrodė, kad Jėzus, pakrikštytas Jordano upėje, jau buvo visiškai pasiruošęs eiti į viešumą… Kai ant Jo nužengė Šventoji Dvasia, Jo Širdis jau degė troškimu būti pakrikštytam kraujo krikštu Golgotoje, ir Jis su šventu nerimu laukė, kol tai išsipildys! (Lk 12, 50). Juk dėl to Jis ryžosi atsisakyti Dangaus, su kuriuo Dievo egzistencija yra neatskiriamai suaugusi… Pažeminti save iki nieko (žr. Fil 2, 7; naujame ekumeniniame vertime – padarė save nieku), tampant klusniam net iki kryžiaus mirties – absoliučiai viską pranokstančios Išganytojo meilės himnas Tėvui, įvykdant Atpirkimo darbą iki galo.

Tačiau dar nebuvo išmušusi valanda skelbti Karalystę, nes Dievo Dvasia Jėzų paskatino eiti į dykumą, kad ten ne tik būtų velnio gundomas, bet ir bendrautų su Tėvu, pasinaudotų angelų tarnyste ir būtų kartu su žvėrimis (Mk 1, 13). Nors kai kurie biblistai Jo buvimą dykumoje su žvėrimis aiškina kaip atėjusios Dievo Karalystės ženklą, prisimindami pranašysčių išsipildymą, pavyzdžiui, liūtas ės šiaudus kaip jautis (Iz 11, 7; 65, 25), tačiau labiau priimtini yra kitų komentatorių pastebėjimai, bylojantys, kad čia žvėrys (Kristui tarnaujančių angelų atžvilgiu) yra tam tikras priešpriešos ženklas, nes natūraliai atliepia savybes, iš prigimties būdingas plėšrūnams. Todėl tikėtina, jog Jis galėjo būti ne tik piktojo, bet ir laukinių grobuonių persekiojamas…

Po didžiojo pasninko dykumoje Jėzus buvo labai alkanas. Prisimindami Jo žodžius: Mano maistas – vykdyti valią To, kuris mane siuntė, ir baigti Jo darbą, galime sakyti, jog alkis yra nuoroda į Anapusybę, nes žmogaus paskirtis – šio laikino gyvenimo įprasminimas Dieve. Kai nuosaikumo laikomės ne tik valgymo metu, bet ir kitose gyvenimo situacijose, pritraukiame stipresnį malonės veikimą savyje. Tačiau kaip nelengva praktikuoti susivaldymo dorybę, kai kartais jaučiame įsiplieskusią sielos ir kūno įtampą! Ne veltui apaštalas Paulius atvirai sakė: Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu.

Sandro Botticelli, „Jėzaus gundymai“ (1480–1482 m., freskos fragmentas). Wikipedia.org nuotrauka

Kaip tautų apaštalas visus gundymus pavedė Kristui (plg. Rom 7, 25), taip ir mes darome. Nors, pasak Mokytojo, pasaulyje mūsų laukia priespauda ir iš to kylančios netikėtos įtampos bei gundymai, bet kadangi Jis nugalėjo pasaulį, mes dar labiau pasitikime Juo, atmesdami pagundas ir priimdami tas įtampas, kurios, Jam leidžiant, mūsų charakterį tik ugdo.

Vienas dvasininkas rašė: „Gyvenimo įtampa mus sustiprina. Jei nebus įtampos, nebus ir stiprybės. Ar prašai Dievą, kad duotų tau gyvenimą, laisvę ir džiaugsmą? Jei nenori priimti įtampos, Jis tau jų duoti negali. Bet kai tik susidursi su įtampa, tuojau pat gausi stiprybės. Įveik savo nedrąsumą ir ženk pirmąjį žingsnį. Tada Dievas duos tau peno: „Nugalėtojui aš duosiu valgyti nuo gyvybės medžio“ (Apr 2, 7). Visiškai atiduodamas save fiziškai, išvargsti. Tačiau kai atiduodi save dvasiškai, įgauni jėgų.“

Pelenų dieną bažnyčiose ant tikinčiųjų galvų barstomi pelenai primena, kad be Dievo malonės mūsų laukia dulkių niekybės lemtis, tai yra esame sudžiūvę kaip stagarai, be gyvybės syvų ir be tikrosios tapatybės medžio šaknų… Bet kai minėtose apeigose girdėdami kvietimą: Atsiverskite ir tikėkite Evangelija, dar plačiau atveriame savo širdis Kristui, ir su malda bei atgaila mūsų pastangos Jam patikti liudija, kad ne tuščiai smūgiuojame į orą (žr. 1 Kor 9, 26), tada Viešpaties pažadas: Būk ištikimas iki mirties, ir aš tau duosiu gyvenimo vainiką! – jau dabar viltingai džiugina mūsų širdis, nes ką sako Dievas, visada išsipildo.

Kai prie Jėzaus (keturiasdešimt dienų bei naktų nieko nevalgiusio ir todėl fiziškai išsekusio) prisėlino šėtonas ir ėmė Jį gundyti, tikėjosi palaužti Jo valią, nes, save laikydamas pasaulio kunigaikščiu, jautė pranašumą. Ši Jėzaus kova su gundytoju yra visų laikų tikintiesiems sektinas pavyzdys. Mūsų nuovargis, liga, nebudrumas ir panašūs dalykai nėra pateisinančios priežastys, kad galėtume nuolaidžiauti nuodėmei ir numoti ranka į šėtono gundymus.

Be Dangaus pagalbos neįmanoma įveikti negailestingą piktojo puolimą ir rafinuotą jo klastą. Todėl ne tik svarbu savo širdyje palaikyti ir vis prisiminti bekompromisį Jėzaus ryžtą su blogiu, bet ir taip maldingai gyventi, kad joks gundytojas nepajėgtų pakeisti mūsų Dievo teisumą atitinkančių požiūrių gėriu ir blogiu.