Sunku skaityti? Padidink tekstą, spausdamas ant aA raidžių straipsnio pradžioje. Perskaitei lengviau? Nepamiršk -> Paremti
Neįskaitai? Spausk teksto didinimo mygtuką. Paremk. Ačiū!

2023 02 03

Kard. Joseph Ratzinger

Bažnyčios žinios

Vidutinis skaitymo laikas:

11 min.
Unsplash.com nuotrauka

2023 02 03

Kard. Joseph Ratzinger

Bažnyčios žinios

Vidutinis skaitymo laikas:

11 min.

Tikėjimas ir teologija

Naujųjų Viešpaties metų išvakarėse į Tėvo namus iškeliavo popiežius emeritas Benediktas XVI – teologas, intelektualas, Tiesos bendradarbis. Dėkodami Dievui už popiežių Benediktą ir jo tikėjimo liudijimą kviečiame prisiminti jo tekstus. Šį kartą, rekomenduojant VDU Katalikų fakulteto dėstytojai Mildai Vitkutei, kviečiame skaityti kardinolo Josepho Ratzingerio kalbą, pasakytą 2000-aisiais Vroclavo teologijos fakultete teologijos garbės daktaro vardo suteikimo proga.

Kalba buvo publikuota laikraštyje „Bažnyčios žinios“ (2005 m. birželio 25 d., Nr. 13–14). Vertimo autorinės teisės priklauso Katalikų interneto tarnybai.

Nuoširdžiai dėkoju didžiai gerbiamam Vroclavo teologijos fakulteto didžiajam kancleriui kardinolui Henrykui Romanui Gulbinowicziui ir Vroclavo teologijos fakultetui už teologijos garbės daktaro vardo suteikimą. Didžiuojuosi ir džiaugiuosi galėdamas nešioti dviejų Lenkijos teologijos fakultetų – Liublino ir Vroclavo – daktaro kepuraitę ir taip būdamas susijęs artimu akademiniu ryšiu su šalimi, kurioje gimė, užaugo, gavo teologinį išsilavinimą ir pats ilgą laiką teologijos mokė mūsų Šventasis Tėvas. Sena akademinė tradicija reikalauja padėką už daktaro vardą išreikšti paskaita, kurioje pagerbtasis mėgina parodyti, kad jis savo disciplinoje iš tiesų turi ką pasakyti. Nenorėdamas šios priešpietinės šventės nederamai užtęsti, padarysiu tai lectio brevis forma.

Svarsčiau, kokia tema galėtų tikti šia proga. Galbūt šią smarkių ginčų dėl deklaracijos Dominus Iesus valandą siūlytųsi tarti ką nors apie šį dokumentą. Tačiau, šiek tiek pasvarsčius, kilo mintis, jog šį akimirksnį savo, kaip Tikėjimo mokymo kongregacijos prefekto, funkcijos neturėčiau painioti su tokiu asmeniniu reikalu, koks yra daktarato honoris causa suteikimas. Tad man pasirodė, jog bus tinkamiau pasirinkti bendresnę temą, nuo kurios prasideda visas teologinis darbas ir kuri, žinoma, priklauso prie Tikėjimo mokymo kongregacijos tarnybos išankstinių klausimų, – būtent tikėjimo ir teologijos santykio temą. Neturėčiau atskirai pabrėžti, jog šios plačios temos, dominusios visų laikų didžiuosius teologus, negalėsiu išbaigtai aptarti; tenorėčiau pamėginti išryškinti vieną vienintelį aspektą, kuris man atrodo svarbus.

Žodis „tikėjimas“ vokiečių kalboje ir, matyt, taip pat daugelyje kitų kalbų turi dvi visiškai skirtingas reikšmes. Viena yra kasdienė reikšmė, kurią žmonės paprastai sieja su šiuo žodžiu. Pavyzdžiui, sakoma: tikiu, kad rytoj bus gražus oras. Arba: tikiu, kad ši ar ana naujiena atitinka tiesą. Žodis „tikėti“ čia yra „manyti“ atitikmuo; juo išreiškiama netobula žinojimo forma. Apie tikėjimą kalbama tada, kai nepasiektas žinojimo statusas. Daug žmonių, matyt, galvoja, kad tokia „tikėjimo“ reikšmė taip pat galioja religinei sričiai, kad, vadinasi, krikščioniškojo tikėjimo turiniai yra netobula pradinė žinojimo pakopa. Kai sakome: „tikiu į Dievą“, tai būtent reiškia, jog apie tai nežinome nieko tikra. Jei taip būtų iš tiesų, teologija būtų keistokas mokslas, maža to, pati tikėjimo mokslo sąvoka būtų vidujai prieštaringa. Juk kaip galima tikrą mokslą statydinti ant spėjimų? Iš tikrųjų tikinčiam krikščioniui žodis „tikiu“ žymi ypatingo pobūdžio tikrumą – tikrumą, kai kuriais atžvilgiais didesnį už mokslo tikrumą, tačiau kartu, žinoma, vis dėlto ženklinamą ir „šešėlio“, „dar ne“ momento.

Unsplash.com nuotrauka

Rengdamasis šiai paskaitai ir apmąstydamas šias gana savitos tikrumo bei rizikingumo struktūros, glūdinčios krikščioniškajame tikėjimo akte, problemas prisiminiau nedidelį epizodą, nutikusį prieš kelerius metus.

Buvau pakviestas pakalbėti Romos valdesiečių fakultete. Po mano pranešimo prasidėjo diskusija, kurios metu būtent ir svarstyta ši tikėjimo tamsumo ir šviesumo problema. Vienas studentas paklausė, ar abejonė nėra tikėjimo sąlyga apskritai ir todėl visada glūdinti tikėjime. Man nebuvo visiškai aišku, ką studentas tiksliai turi omenyje, tačiau jis, matyt, norėjo pasakyti, jog tikėjimas niekada nepasiekiąs visiško tikrumo, kaip ir atsisakymas tikėti savo ruožtu irgi negalįs remtis visišku tikrumu. Visas tikėjimas tada galiausiai tebūtų „galbūt“; man į galvą atėjo žinomas Martino Buberio pasakojimas apie rabiną Levį Icchaką iš Berdičevo, kuris išsimokslinusiam švietėjui paprieštaravo žodžiais: „Bet tai galbūt yra tiesa“[1]. Šis „galbūt“ palaužė kito pasipriešinimą; jis atrodo kaip tikėjimo stiprybė, tačiau neabejotinai būtų ir jo silpnybė.

Ar tikėjimas išties tėra „galbūt“? Jei šiuolaikiniam gamtamoksliui būdingos įsitikinimo kuo nors formos būtų vienintelis būdas žmogui pasiekti tikrumą, tai tikėjimas iš tiesų turėtų būti įskirtinas į vien „galbūt“ sritį ir visada būtų suaugęs su abejone, tiesiog jai tapatus. Tačiau kaip žmogus tampa tikras kito meile, nesitelkdamas gamtamokslinio tikrinimo metodų, lygiai taip ir Dievo bei žmogaus sąlyčio srityje egzistuoja tikrumas, prigimtimi visiškai besiskiriantis nuo objektyvuojančio mąstymo tikrybių. Gyvename tikėjimu ne kaip hipoteze, bet kaip tikrybe, remiančia mūsų gyvenimą.

Jei du žmonės savo meilę laiko vien kaskart vis iš naujo tikrintina hipoteze, jie ją šitaip išardo. Kai ją norima padaryti daiktu, kurį galima paimti į rankas, neigiama jos esmė. Tada meilė jau yra sugriauta. Galbūt tiek daug santykių šiandien žlunga todėl, kad bepažįstame tik hipotetinio tikrumo formą ir viskam, kas nėra laiduota gamtamoksliškai, nepripažįstame galutinio galiojamumo. Tada iš mūsų akiračio išsprūsta esminiai žmogiškieji reiškiniai ir jų visiškai kitoks, iš tikrųjų daug didesnis tikrumas. Ir jau tikrai negalima objektyvuoti Dievo, tarsi jis būtų koks nors dalykas, kuris yra mums pavaldus ir kurį galime paimti į savo rankas ar įsprausti į savo prietaisus. Tačiau jo šviesa, pasak Bonaventūro, įstengia „sutvirtinti mūsų afektą ir apšviesti mūsų intelektą“[2].

Tikėjimas nėra susilaikymas nuo balsavimo, tai apsisprendimas, neabejojimas. Tikėjimas nėra amžinas atvirumas, atvirumo į visas puses laikysena. Jis yra „tikrovė, kurios neregime“, kaip sakoma Laiške žydams (11, 1): stovėjimas ir išsilaikymas ant to, ko viliamasi, įsitikintumas.

Tikėjimas nėra vien manymas, koks išreiškiamas sakinyje: „Tikiu, kad rytoj bus gražus oras.“ Tai ne abejonė, bet tikrumas, jog Dievas pasirodė ir leido mums pamatyti pačią tiesą. Tačiau čia dabar iškyla atvirkštinė prieštara, kurią nedviprasmiškai suformulavo Heideggeris ir Jaspersas. Jie teigia: tikėjimas šalina filosofiją, galutinės tikrovės autentišką tyrimą bei ieškojimą. Mat jis tariasi jau viską žinąs. Su savo tikrumu jis nepalieka erdvės klausimui. Pasak Jasperso, tas, kas tiki, kaip filosofas jau žlugęs, nes bet kuris klausimas tėra regimybė, jis visada turįs išvesti į jau duotus atsakymus. Sakėme, teologija, besiremianti vien manymu, nebūtų mokslas. Jasperso argumentas suręstas priešingai. Teologija negalinti būti tikras mokslas, nes argumentuojanti tik tariamai, mat jos rezultatai jai jau iš anksto duoti gatavi. Daugybė prieštarų teologijos atžvilgiu neabejotinai kyla iš tokio įsivaizdavimo, panašų argumentacijos tipą daugeliu atvejų taip pat santūriai suponuoja teologų maištavimas prieš Magisteriumą.

Tad teologijos atžvilgiu, regis, atsiveria dvejopa aporija: jei tikėjimas iš pagrindų neįveikia abejonės, tai jis nesuteikia dirvos rimtam moksliniam mąstymui. Jei jis siūlo tik gatavas tikrybes, atrodo irgi šalinąs mąstymą. Čia tampa aišku, kad abi priešingos pozicijos galiausiai kyla iš vienodos mąstysenos, nes abi aiškiai tepažįsta vieną vienintelę tikrumo formą, o visiškai savita antropologinė tikėjimo struktūra į jų akiratį nepatenka. Jei tą struktūrą imama suvokti, kartu tampa suprantama, kodėl krikščioniškasis tikėjimas pagimdė ir turėjo pagimdyti teologiją. Teologijos esmę galima suprasti tik remiantis tikėjimo esme. Šiuos sąryšius analizuojant, aikštėn iškyla ir tikroji abiejų aptartųjų pozicijų šerdis.

Nežinau, ar man glaustai, kaip esu numatęs, kažkiek pavyks bent nurodyti kryptį, kuria žengiant galima rasti atsakymus. Pamėginsiu tai daryti remdamasis labai koncentruotu šventojo Tomo Akviniečio, labai tiksliai nusakiusio krikščioniškojo tikėjimo akto esmę ir per tai parodžiusio jo vidinį atvirumą teologijai, tekstu, būtent De verit. q. 14 a. 1 corp.

Tomas, remdamasis Augustinu, tikėjimą pirmiausia apibūdina kaip „mąstymą, lydimą pritarimo“. Šis mąstymo ir pritarimo bendrabūvis tikėjimą vienija su mokslu. Mokslui būdinga tai, kad mąstymas baigiasi pritarimu. Tas, kas seka jo judėjimą, galiausiai ištaria: taip, būtent taip ir yra. Pritarimą apima ir tikėjimas. Tikėjimas nėra susilaikymas nuo balsavimo, tai apsisprendimas, neabejojimas. Tikėjimas nėra amžinas atvirumas, atvirumo į visas puses laikysena. Jis yra „tikrovė, kurios neregime“, kaip sakoma Laiške žydams (11, 1): stovėjimas ir išsilaikymas ant to, ko viliamasi, įsitikintumas.

Unsplash.com nuotrauka

Tačiau pritarimo ir mąstymo santykis tikėjime yra kitoks negu moksle, žinojime apskritai. Moksliškai įrodinėjant, dalyko akivaizdumas pritarti verčia su vidiniu būtinumu[3]. Ištarą „taip, būtent taip ir yra“ sukelia suvokimas, kaip toks. Pasak Tomo, pasiektasis tikrumas „determinuoja“ mąstymą. Sulig įžvelgimu mąstymo judėjimas liaujasi, užsibaigia. Visiškai kitokia yra tikėjimo akto struktūra. Apie jį Tomas sako, jog čia mąstymo judėjimas ir pritarimas išlaiko pusiausvyrą, yra „ex aequo“[4].

Ką tai turėtų reikšti? Pirmiausia tai reiškia, kad tikėjimo akte pritarimas susidaro kitaip negu žinojimo akte: ne per akivaizdumą, užbaigiantį mąstymo judėjimą, bet per valios aktą, mąstymo judėjimui liekant atviram ir neužbaigtam. Ne akivaizdumas leidžia mąstymui virsti pritarimu, bet valia įsako pritarti, nors mąstymas dar ir nėra baigęsis. Kaip ji tai gali padaryti neprievartaudama mąstymo? Norėdami surasti atsakymą į šį klausimą, pirmiausia turėtume įsisąmoninti, kad valios sąvoka šventojo Tomo kalboje daug platesnė, negu mes ją šiandien suprantame. Ką Tomas vadina valia, maždaug atitinka tai, kas Biblijoje vadinama „širdimi“.

Į galvą ateina garsūs Pascalio žodžiai: „Le coeur a ses raisons, que la raison ne connaīt point“[5]. Širdis turi savo paskatų, ji turi savo protą, pranokstantį „grynąjį“ protą. Šio sakinio logika leidžia suprasti, kas turima galvoje: kiekvienas pažinimas suponuoja tam tikrą simpatiją to, kas pažįstama, atžvilgiu. Kitas dalykas, kitas asmuo nėra pažįstamas be tam tikro vidinio artumo, be savotiškos meilės. Šia prasme „valia“ visada kažkaip pirmesnė už pažinimą, yra jo sąlyga, ir tokia juo labiau, juo aukštesnė ir platesnė yra pažintinoji tikrovė. Tikėjimo pritarimas galimas todėl, kad valia – širdis – paliesta Dievo, yra jo „patraukta“. Dėl šio prisilietimo ji žino, kad tiesa yra ir tai, ko protas dar „neįžiūri“.

Pritarimą sukelia valia, o ne tiesioginė intelekto įžvalga: tuo remiasi ypatingas tikėjimo apsisprendimo savanoriškumas. „Cetera potest homo nolens, credere non nisi volens“, – cituoja Tomas šventąjį Augustiną: visa kita žmogus gali daryti ir prieš savo valią, bet tikėti jis gali tik savo noru[6]. Šiuo konstatavimu iškeliama aikštėn ypatinga sielinė tikėjimo struktūra. Tikėjimas nėra vien intelekto, vien valios, vien jausmo aktas, tai aktas, kuriame sąveikauja žmogaus sielos visos galios. Negana to: tikėjimo žmogus savajame „aš“ ir iš jo apskritai nesukuria; tikėjimui iš prigimties būdingas dialogiškumas. Visas sielos galių darinys apskritai išjuda bei susivienija tikėjimo tariamame „taip“ tiktai todėl, kad sielos pagrindas – širdis paliečiama Dievo žodžio. Per visa tai mums taip pat pasirodo ypatingo pobūdžio „tiesa“, kuri turima galvoje tikėjime; teologija kalba apie „išganymo tiesą“.

Tikėjimo pritarimas galimas todėl, kad valia – širdis – paliesta Dievo, yra jo „patraukta“. Dėl šio prisilietimo ji žino, kad tiesa yra ir tai, ko protas dar „neįžiūri“.

Juk kaip Dievas paliečia širdį? Kas suteikia „valiai“ šviesumo ir pasitikėjimo, kuris taip pat gali persiduoti intelektui? Augustinas, apmąstydamas savo gyvenimo patirtį, čia sako: giliausia žmogiškosios valios šerdis yra laimės siekimas. Visą žmogaus elgesį galiausiai galima kildinti iš siekimo būti laimingam. Kai širdis susiliečia su Dievo Logu, žmogumi tapusiu Žodžiu, paliečiamas šis giliausiasis žmogaus egzistencijos taškas. Tada jis ne tik jaučia, bet iš vidaus žino: tai ir yra tai; tai yra JIS, kurio laukiau. Tai savotiškas atpažinimas. Juk esame sukurti kaip orientuoti į Dievą, Logą, ir mūsų širdis lieka nerami, kol neatranda to, apie kurį giesmių kūrėjas Paulius Gerhardtas († 1676) savo nuostabioje Kalėdų giesmėje „Stoviu čia prie tavo prakartėlės“ sako: „Dar prieš mane savo ranka sukurdamas, tu jau apgalvojai, kaip norėtum tapti mano“.

Tad „valia“ (širdis) šviesdama eina pirma intelekto bei kartu įtraukia jį į pritarimą. Taigi matyti ima ir mąstymas, tačiau tikėjimas kyla ne iš įžiūrėjimo, bet iš klausymosi. Mąstymas nėra liovęsis judėti, dar nėra nurimęs. Čia gana savitai išryškėja, kad tikėjimas yra kelionė, taip pat mąstymo, kuris tebėra kelyje, kelionė. Tomas šį mąstymo nerimą, išliekantį greta tikėjimo tvirto tikrumo, gana įtaigiai nusakė remdamasis 2 Kor 10, 5, kur apaštalas sako: „Paimame į nelaisvę kiekvieną mintį, kad paklustų Kristui“. Doctor communis šitai taip apibūdina: kadangi mąstymas pritarimą pasiekė ne jam būdingu būdu, bet remdamasis valia, jis nenusiramino; jis mąsto toliau, ieško toliau (inquisitio). Jis dar nėra patenkintas. Jis sustabdytas tik „iš išorės“. Todėl apaštalas sakąs, jog jis paimtas į nelaisvę. Tad ir tikėjime, nepaisant viso tvirto pritarimo, gali rastis priešpriešinis judėjimas (motus de contrario): mąstymas lieka besigalynėjantis ir klausinėjantis mąstymas, turintis vis iš naujo ieškoti savo šviesos toje esminėje šviesoje, kuri įšviečia į širdį iš Dievo žodžio.

Pritarimas ir mąstymo judėjimas „kažkaip“ (quasi) išlaiko pusiausvyrą – yra „ex aequo“. Šiame trumpame pasakyme, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip mokyklinė praėjusių laikų formulė, glūdi visa tikėjimo istorijoje drama; jame išryškėja teologijos esmė, jos didybė ir ribos. Juo atskleidžiamas tikėjimo ir teologijos ryšys. Dar kartą apžvelgdami visumą, galime sakyti: tikėjimas yra valios – širdies susilietimo su Dievu įgalinta anticipacija. Tikėjimu jau nuvokiama tai, ko dar negalime matyti ir turėti. Ši anticipacija mus išjudina. Turime ja sekti iš paskos. Kadangi pritarimas pralenkęs mąstymą, pastarasis turi mėginti jį pavyti ir kartu vis įveikti priešpriešinį judėjimą, motus de contrario. Tokia yra tikėjimo padėtis, kol žmogus yra istorijoje. Todėl per visą istoriją turi egzistuoti teologija; todėl teologijos užduotis istorijoje lieka neužbaigta. Mąstymas lieka kelyje, kaip ir mes patys. Ir keliaujame neteisingai, jei kartu nekeliauja ir mūsų mąstymas.

Kas bent kiek gilinasi į teologijos istoriją, gali įžiūrėti šios įtampos dramą, nesibaigiančią mąstymo kelionę pas Kristų vis iš naujo bandant suprasti, ir taip suvokti nuotykio, kurį vadiname teologija, grožį bei patrauklumą. Pirmiausia jis pamatys, kad Dievo žodis visada eina pirma mūsų ir mūsų mąstymo. Dievo žodis ne tik niekada nepralenkiamas; visa, kas atrodo kaip pralenkimas, netrukus atgyvena ir virsta vien praeitimi, jei apskritai neužmirštama. Mes jo nepralenkiame, mes jo net nepavejame. Motus de contrario, dažnai atrodantis beveik nenugalimas, iš atstumo visada pasirodo kaip žengimas atgal.

Unsplash.com nuotrauka

Tad istorija su savo pakilimais bei nuosmukiais teikia tam tikro padrąsinimo: ji leidžia mums kliautis, jog teisingu keliu žengiama tada, kai einama paskui Dievo žodį, kai paklūstama širdies įsakymui pritarti, tą įsakymą suvokiant kaip kelrodį mąstymo ir gyvenimo kelionėje. Istorija mums rodo, kad mąstymas, lydimas Dievo žodžio, vis pateikia ką nors nauja ir niekada netampa nuobodus, veikiantis tuščia eiga. Kas žvelgia į istoriją, nežvelgia vien atgalios. Jis kartu geriau suvokia, kuris kelias veda į ateitį. Be tikėjimo anticipacijos mąstymas bergždžiai vaikščiotų apgraibomis, nebegalėtų nieko pasakyti apie tikrai žmogui esminius dalykus. Kartu su Wittgensteinu reiktų pripažinti, jog apie tai, ko neįmanoma išsakyti, reikia tylėti. Ne abejonė, bet „taip“ atveria mąstymui didžiuosius horizontus. Kas susipažinęs su teologijos istorija, mato, jog Heideggerio ir Jasperso įtarimai neturi pagrindo. Tikėjimo išankstinis žinojimas nenustelbia mąstymo; jis lieka „ex aequo“, tai yra jis tada tik ir pajunta tikrą iššūkį bei yra įstumiamas į vaisingą nerimą.

Tai, ką čia sakau, nėra vien teorija, nors viso to išmokau iš tokių didžių mokytojų kaip Augustinas, Bonaventūras, Tomas Akvinietis ir prie šių mokytojų buvau atvestas pirmiausia savo mokytojo Gottliebo Söhngeno. Jau beveik pusę amžiaus keliauju kartu su teologija. Dievo žodžio buvimas priekyje, mūsų ėjimas paskui jį mąstant tapo man visiškai asmenine patirtimi. Kai studijavau, atrodė, jog daug kur paskutinį žodį jau buvo ištarusi istorinė-kritinė egzegezė. Vienam mano draugui, kuris tuomet – penktojo dešimtmečio pabaigoje – studijavo Tübingene, tenykštis nuodugniai išsimokslinęs Naujojo Testamento egzegezės profesorius Stephanas Löschas pasakė, jog nebegalįs duoti disertacijų temų apie Naująjį Testamentą, nes Naujajame Testamente jau esą viskas ištirta. Žymusis garbingasis Paderborno dogmatikas Bernhardas Bartmannas tuo metu manė, jog dogmatikoje, kaip tokioje, nebėra atvirų klausimų, tegalima vien toliau gilinti dogmų istorijos ir teologijos istorijos išvadas.

Teologija rodėsi besitraukianti į praeitį. Tačiau kaip toli nuo to laiko mus vėl pralenkė Dievo žodis ir juo besiremiantis Bažnyčios tikėjimas! Iškart pamatome, kokia tolima, paslapčių ir pažadų kupina kelionė prieš mus atsiveria, kokia neišmatuojamai didelė yra tikėjimo šalis, kurios iki galo išvaikščioti žmogus neįstengia. Pasidaro aišku, kad būtent ir motus de contrario, kurį šiandien taip smarkiai jaučiame, gali tapti iššūkiu, kreipiančiu į gilesnį pažinimą. Tiesa, mąstymo, niekada nepavejančio iš anksto duoto Dievo žodžio, nerimas gali nuvesti mus tolyn nuo tikėjimo – tą matome. Tačiau jis dažniau gali būti vaisingas, paskatinti mus leistis į mąstymo kelionę pas Dievą. Tai puiki užduotis Teologijos fakultetui.

Dėkodamas už garbės daktaro vardą, kartu nuoširdžiai linkiu, kad šio garbingo Teologijos fakulteto būsimus darbus lydėtų Dievo palaima.

Versta iš: Joseph Kardinal Ratzinger. Weggemeinschaft des Glaubens. Kirche als Communio. Sankt Ulrich Verlag, Augsburg 2005.

Vertimo autorinės teisės priklauso Katalikų interneto tarnybai.

[1] Martin Buber. Werke. Bd 3: Schriften zum Chassidismus. München/Heidelberg 1963. P. 348.

[2] Sent. 1.III a.1 q.5 concl: „… Nam ipsa fides secundum essentiam suam aliquid respicit ex parte intellectus et aliquid ex parte affectus. Habet enim affectum stabilire et intellectum illuminare” (S. Bonaventurae Opera omnia, Tom. III. Quaracchi 1887. P. 484).

[3] Plg. Tomas Akvinietis. Summa contra gentiles, III 40 n. 30: „… In cognitione autem fidei principalitatem habet voluntas: intellectus enim assensit per fidem his quae sibi proponuntur, quia vult, non autem ex ipsa veritatis evidentia necessario tractus” (S. Thomae Aquinatis Opera omnia, Vol. 2. Stuttgart 1980. P. 71).

[4] Tomas Akvinietis. De Veritate, qu.14 ar.1 co.: „… In scientia enim rationis incipit ab intellectu principiorum, et ad eumdem terminatur per viam resolutionis; et sic non habet assensum et cogitationem quasi ex aequo: sed cogitatio inducit ad assensum, et assensus cogitationem quietat. Sed in fide est assensus et cogitatio quasi ex aequo” (Op. cit., Vol 3. P. 91).

[5] Pensées sur la religion, 1669, n.*277 (Ed. de Ch.-M. de Granges, Garnier Frčres 1964. P. 146).

[6] Tomas Akvinietis. De Veritate, qu.14 ar.1 co.: „Et ideo dicita Augustinus, quod cetera potest homo nolens, credere non nisi volens” (Op. cit., Vol 3. P. 91); Petras Lombardas. Sent. 1.II dist.26 c.4 p.2: „Non est tamen ignorandum quod alibi augustinus significare uidetur quod ex uoluntate sit fides, de illo uerbo apostoli scilicet, corde creditur ad iustitiam, ita super ioannem tractans: ideo non simpliciter apostolus ait creditur, sed corde creditur, quia cetera potest homo nolens, credere non nisi uolens; intrare ecclesiam et accedere ad altare potest nolens, sed non credere”; Augustinas. In Iohannis euangelium tractatus 26, 2: „Intrare quisquam ecclesiam potest nolens, accedere ad altare potest nolens, accipere sacramentum potest nolens; credere non potest nisi uolens. Si corpore crederetur, fieret in nolentibus; sed non corpore creditur. Apostolum audi: corde creditur ad iustitiam (Rom 10, 2)“ (PL 35, 1607; CChr. SL 36, 260).

Patinka tai, ką skaitai?

Pasidalink su kitais naudodamasis patogiais mygtukais straipsnio pradžioje. Ir nepamiršk paremti!

Paremsiu