Tikėjimo dalykai: nuo konspiracijos teorijų iki modelino politikų rankose

Pasakojama, kad 1997 m. Didžiosios Britanijos ministru pirmininku tapusiam Tony Blairui jo viešųjų ryšių ekspertai patardavę viešumoje neužsiminti apie Dievą. Apie savo tikėjimą ir perėjimą į katalikybę buvęs leiboristų lyderis visuomenę informavo tik 2007 m., jau pabaigęs politiko karjerą.

Nors nuo to laiko praėjo tik 14 metų, Borisas Johnsonas, tapdamas Didžiosios Britanijos ministru pirmininku, jau nebandė slėpti savo katalikiškumo, o praeitą pavasarį dar ir susituokė katalikų bažnyčioje. Paradoksalu, kad šis pokytis įvyko daugeliui ekspertų kalbant apie galutinį Didžiosios Britanijos perėjimą į postkrikščioniškus laikus, numatant, kad jau ateinantį pavasarį statistika parodys, jog krikščionių skaičius tarp Jungtinės Karalystės gyventojų pirmą kartą nebesieks 50 procentų. Nors tyrimai rodo, kad žmonės tolsta nuo tikėjimo, o Bažnyčia praranda turėtą autoritetą, tačiau tuo pat metu religija niekur nepradingsta.

Religinį tikėjimą keičia tikėjimas konspiracijos teorijomis

Tai ypač krito į akis pandemijos laikotarpiu. Tuo pat metu, kai politinių sprendimų priėmimo procese išskirtinį statusą įgijo mokslas, plačiai atsivėrė neracionalios vakcinų baimės vartai. Nepaisant dviejų šimtų Apšvietos metų, daugybė žmonių, užuot tenkinęsi „normaliu“ kritiniu požiūriu į krizės valdymą, ėmė ieškoti, o suradę išpažinti pačias keisčiausias konspiracijos teorijas, iš esmės atstojančias religiją.

Pasak filosofo, Paryžiaus katalikų instituto vicerektoriaus Camille Riquier, liovėsi tikėję į Dievą žmonės tapo neįtikėtinais lengvatikiais. Šių dienų postmoderinam, netikinčiam žmogui niekas negali sutrukdyti įtikėti bet ką. Kadangi jų įsitikinimai, užuot paklusę aukštesniam autoritetui, pasiduoda jausmams ir instinktams, jie ima tikėti tuo, kas teikia malonumą.

Briuselio laisvojo universiteto profesoriaus François Foreto teigimu, Europą ženklina pasitikėjimo institucijomis nykimas. Pavienio žmogaus svarstymai laikomi ne mažiau vertingais nei išsakyti akademinio, politinio ar teologinio elito. Tai rodo, kad tikintis žmogus nėra labiau atsparus konspiracijos teorijoms. O tą akimirką, kai pasigendama pasaulį paaiškinančio modelio (ideologinio ar religinio, komunistinio ar krikščioniško), žmogus tampa atviras praktiškai visiems kitiems siūlymams.

Krikščionybė kaip modelinas politikų rankose

Paradoksalią jungtį tarp sekuliarizacijos ir religinio gyvenimo rodo ir tai, kad nepaliaujamai mažėjant krikščionimis save laikančių gyventojų, pati religija politiniame gyvenime užima vis daugiau vietos. Tai dar vienas patvirtinimas, kad visos prognozės apie pasaulį be religijos neišsipildė. Nepakako nei racionalumo, nei individualizacijos, paskutinio taško nepadėjo nei industrializacija, nei tikėjimas amžinu progresu. Nepasitvirtino ir tikėjimas tuo, kad pasaulis bus atkerėtas tuomet, kai dauguma liausis tikėjusi, o religinis gyvenimas bus išstumtas į privatumo sferą, taps asmeniniu reikalu, tvarkomu slaptai.

Dar neseniai partijos kiek įmanydamos taikėsi prie sekuliarizacijos (tai iki šiol liudija daugelio Europos šalių krikščionių demokratų partijos, kuriose sąsajų su krikščionybe beveik nebelikę), o šiandien vis daugiau politikų grįžta prie religinių temų, atrasdami čia sau parankų tapatybės ir vertybių šaltinį. Tuo dažniausiai pasinaudoja kraštutinės dešinės partijos, skelbiančioms, kad būtent jos gina ir krikščionybę – Europos civilizacijos šaknis.

Pasak profesoriaus François Foreto, sekuliarizacija religijos nesunaikino, bet pavertė ją modelinu politikų rankose. Tai patvirtina konfliktai, kylantys dėl to, ką reikėtų laikyti krikščioniškomis vertybėmis, kaip vertinti krikščionybės gynėjais besiskelbiančius politikus. Šios kovos parodo, kad galios santykis tarp bažnytinių ir politinių autoritetų yra apvirtęs aukštyn kojomis, todėl šiandien ne Bažnyčia siekia įtakos politikai, o politikai siekia apibrėžti tai, kas yra krikščionybė.

Dar viena naujovė yra ta, kad krikščionių vertybėmis šiandien remiasi ir tos partijos (pavyzdžiui, žalieji), iš kurių anksčiau tokios paramos nebuvo galima tikėtis. Pavyzdžiui, daug kas nustemba sužinoję, kiek daug krikščionių priklauso Europos šalių žaliųjų partijoms arba už jas balsuoja rinkimuose. Didelės įtakos tam neabejotinai turėjo ir popiežiaus Pranciškaus 2015 metais enciklika „Laudato si’“, priminusi krikščionims pašaukimą rūpintis aplinkiniu pasauliu.

Parengta pagal kristeligt-dagblad.dk publikacijas