2020 11 07

Virginija Adomonytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Tikiu, vadinasi, turiu viltį

Popiežius Pranciškus eina išpažinties. EPA nuotrauka

Viltis lyg nepagaunamas potyris – tai priartėja, tai dingsta. Ji lyg nepasiekiama, bet be jos žmogus negali išgyventi. Tikėjimas Dievu gali priartinti viltį – Jis vienintelis turi tam galią. Tikėjimas užtikrina, kad viltį jausiu ir negandose, kai trūks jėgų siekti savo tikslų.

Be tikėjimo atrodo, kad iš manęs buvo pavogta tai, kas brangiausia – Dievas ir viltis. Tikėjimo be vilties nebūna – Dievas yra viltis. Viltis, kad niekada man nepritrūks Jo meilės. Tikėjimas kviečia į santykį su Dievu, o viltis tą santykį sustiprina. Tikiu, kad turėčiau viltį susitikti su Dievu. Sustoju ties šia viltimi. Įsigilinu. Vis dažniau pastebiu, kai ieškau vilties toli nuo Dievo – nerandu. Pasiklystu tuštumoje. Visi neatsakyti klausimai pakimba ore lyg sakydami, jog pasukau ne į tą kelią. Kelią be tikėjimo, kelią be vilties ir Dievo meilės. Tikėjimą suteikia Dievas kaip dovaną, nepalenkdamas nei vieno, ir aš grįžtu pas Jį.

Savo sustingusioje vienatvėje prisimenu Dievą, prisimenu, kad Jis neapleidžia, nepalieka vienos – ir lūpos, ir širdis tyliai ima šnabždėti maldą, kviesdamas Dievą. Ir pirma ateina viltis, kad Dievas jau netoli. Kad niekur nebuvo nuėjęs – tai aš nuklydau pagauta pagundos. Mano lūpos šnabžda maldą vienatvėje, ir ji pasitraukia – mano viltis atsivedė Dievą. Jis išgirdo mano maldą, nes joje ruseno mažytė viltis, kad Dievas manęs neapleido. Tik tikėdama galiu melstis, tikėdama, kad Dievas mane girdi. Jis girdi, kaip maldoje šaukiu viltį. Vienatvė uždaro mano širdį, o Dievas atidaro. Tikiu tuo. Tikiu, kad vieną dieną aš sugrįšiu prie Dievo ir daugiau Jo nebepaliksiu. Vienatvės sienos dūžta į Dievo viltį. Tikėjimas, kad Dievas mane lanko nuolatos, sugriauna vienatvės išdidų rūmą ir aš tampu laisva. Laisva tikėti, viltis, mylėti. Pasitikti Dievą. Tikėjime visada yra viltis sutikti Dievą.

Aš meldžiuosi. Meldžiuosi, kad Dievas niekada neatimtų vilties. Meldžiuosi prie kryžiaus. Viltis gimė ant kryžiaus ir atvedė prie prisikėlimo. Meldžiuosi, kad Dievas neatimtų tikėjimo. Meldžiuosi, kad Dievas niekada nepasitrauktų nuo manęs, nes tada pasitrauks ir viltis. Sustoju ties kryžiumi, ties viltimi būti išganyta. Meldžiuosi savo abejonėse, nes abejonės žemiškosios tikrovės dalis. Abejonių yra visokių: ar tikrai rūpiu Dievui, ar Jis mane lydi, ar aplanko skausme ir džiaugsme? Ar apkabina mano baimėje? Jeigu tikėjimas stiprus, jausiu Dievą savo kasdienybėje, jausiu Jo artumą ir globą. Jeigu tikėjimas stiprus, jausiu ateinančią viltį kartu su Dievu ir pasiliekančią su manimi. Atnešančią ramybę.

Meldžiuosi, kad Dievas  suteiktų man viltingą ramybę. Kad šią ramybę aš jausčiau ir prie Dievo kryžiaus. Kai Viešpaties Jėzaus Kristaus auka atnašauta su viltimi mane susigrąžinti į Tėvo namus. Meldžiuosi neviltyje ir žinau, kad kiekvienoje neviltyje yra Dievo viltis. Net joje. Tai Dievo stebuklas. Mano stiprus tikėjimas laukia stebuklo. Ir stebuklas įvyko – po Viešpaties mirties – prisikėlimas. Ir kartu vilties prisikėlimas. O su viltimi ir mano prisikėlimas.

Cathopic.com nuotrauka

Šioje žemėje aš bandau prisikelti daug kartų. Kiekvieną kartą, kai einu prie klausyklos langelio. Kai atnešu savo naštas, kad jų atsikratyčiau, kad nusisukčiau nuo jų. Einu prie klausyklos langelio, lyg eičiau prie Viešpaties kryžiaus, kur kalamos mano nuodėmės. Nelengva pasilikti prie Viešpaties kryžiaus. Bet kryžius yra mano apsauga, apsauga nuo nuodėmių ir tuščio vaikymosi betikslio vartojimo. Viešpaties kryžius yra apsauga nuo mirties. Kelio ženklas į Dangų. Ar aš einu šiuo keliu, ar įskaitau kelio ženklus, ar nuodėmė aptemdžiusi mano regėjimą klaidina? Bet Dievo suteikta viltis, pakviesta mano tikėjimo, sustiprina pasiryžimą atsisakyti nuodėmių. Viltis, kad galiu prisikelti iš nuodėmių, mane lydi visą gyvenimą, po kiekvieno suklupimo – vis nauja viltis. O po apsivalymo sustiprėjęs tikėjimas. Tikėjimas Dievo gailestingumu, nors esu Jį išdavusi. Tikėjimas, kad nuodėmės mirs ant kryžiaus ir niekada neprisikels. Ir aš tapsiu laisva. Laisva su savo sustiprėjusiu tikėjimu ir nauja viltimi.

Tikėjimas suskirsto žmones ir tikinčius ir netikinčius. Tikinčiųjų viltis yra Dieve , o netikinčiųjų – baigtinė viltis, iliuzinė viltis – viltis be ateities. Nes ateitis Dievo rankose. Mano tikėjimas leidžia prisiliesti prie begalybės. Tikėjimas leidžia pajusti amžinybės realumą, mano žvilgsnis prasiskverbia pro laikinumą ir aš galiu peržengti realybės ribas savo širdyje. Savo širdyje aš apmąstau savo paskirtį, tikslus, santykį su Dievu, savo tikėjimo intensyvumą ir vilties kelią, vedantį pas Dievą. Jeigu neinu pas Dievą, einu į niekur. Norėčiau pasidalinti savo tikėjimu, tačiau jis neperduodamas, tikėjimą kiekvienas patiriame patys. Tikėjimą išgyventi galiu tik per savo asmeninę patirtį. Per tikėjimą Dievą pažįstu. Per tikėjimą atrandu viltį. Gailestingas Dievas padovanojo viltį, kad galėčiau eiti į priekį, kad nepaklysčiau.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Galiu garbinti Dievą tik tikėdama. Dievo garbinimas yra tikėjimo išraiška. Garbinti Dievą, reiškia pripažinti Jį Viešpačiu. Aš garbinu Dievą taip sakydama, kad Jį išpažįstu. Garbinu sakydama, kad Dievas yra aukščiau už mane, Jis mano Kūrėjas. Garbinimas kartu yra ir dėkojimas. Dėkojimas, kad pakvietė gyvenimui, apdovanojo, kartu apdovanojo ir tikėjimu, viltimi. Aš garbinu Dievą, kaip savo Tėvą, vis atrandantį laiko man, netgi tada, kai aš Jį užmirštu. Garbinimas yra mano meilės išraiška Dievui. Tuo noriu pasakyti, kad Jis yra pirmoje vietoje, kad Jis yra svarbiausiais ir vertas pagarbos. Garbinu širdimi, protu, garbinu maldomis, atsidūsėjimais. Garbinu, atiduodama Dievui savo laiką, palikdama pasauliui jo reikalus. Garbinu vildamasi, kad Dievas manęs neužmirš. Ir nors liks tik vienas žmogus garbinantis Dievą, pasaulis išliks.

Tikiu Dievą ir tai sakau pasauliui, nutolusiam nuo vilties. Ieškau vilties tikėdama, kad gausiu patikinimą, jog esu Dievo saugoma, globojama ir mylima. Per tikėjimą viltis pakviečia Dievą į mano gyvenimą ir aš atsiremiu į tą viltį, kad galėčiau eiti toliau. Pasiekti gyvenimo pilnatvę. Pasiekti amžinybę. Tikėjimas peržengia ribas. Viltis peržengia ribas. Nematoma dieviškoji realybė tampa jaučiama ir išgyvenama. Per tikėjimą. Per viltį.