Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Tikriausios Velykos

Julius Sasnauskas. Gretos Skaraitienės / „BNS Foto“ nuotrauka

Kurios Velykos tikros, pačios tikriausios? Kitaip sakant, kada daugiausia Kristaus pergalės prieš nuodėmę ir mirtį. Arba, dar svarbiau mums, kada tie visi tikri ir tikriausiai dalykai tvoja tau per širdį ar smegenis taip, kad šūkteli nevalingai „Rabuni!“ ar „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ Arba prarandi staiga žadą.

Čia klausimas ne apie įrodymus, o apie turinį, formas, pavidalus. Įrodymų, jeigu jau reikia to žodžio, mes nė vienas negausime. Tai, ką patyrė, tarkime, Marija Magdalietė prie Jėzaus kapo ar Tomas aukštutiniame kambaryje, tikrai nepasikartos. Jiedu, kaip ir visi ano ryto veikėjai, pristatomi evangelijose tik kaip liudytojai. Bet ir tada, o juo labiau šiandien, liudytojais patiki ne kiekvienas. Tai net užrašyta velykiniuose pasakojimuose. Nebūsime panašūs į visus užsispyrėlius bei skeptikus ir liekame stovėti pirmųjų liudininkų pusėje, ar ne?

Sveiki sulaukę šv. Velykų, kurių nelaukėme! – pasveikinau anądien studijon užsukusį mūsų senų laikų bičiulį ir pašnekovą. Jis krenkšteli ir sako: „Tai jos mūsų sulaukė, ne mes jų.“

Geras atsakymas, tikslus, su geru teologiniu pagrindu. Žodžiu, kad ir ką darytum, kad ir kur lauktum ir sulauktum kokio nors velykinio nušvitimo, viskas bus mažiau už patį žodį „Velykos“, „Prisikėlimas“, „Kristaus pergalė“ ir t. t. Verta tai suvokti. Net jeigu kaina tokia nemaža kaip kad šį pavasarį, sulydytą su baisiu karu.

Prisiminiau prieš porą metų išleistus kunigo Stasio Ylos dvasinius raštus iš Štuthofo koncentracijos stovyklos. Jis ten pateko jau kaip patyręs ir pasižymėjęs Kauno kunigas, turintis autoritetą, ir, matyt, jautė pareigą tęsti sielų ganytojo misiją tarp nelaimėn patekusių tautiečių. Skaičiau jo pamokslus ir mąstymus ieškodamas užuominų apie tai, kas darėsi šalia jo, aplinkui, apie kalinių vargus ir kančias, tą tikrą gyvenimą, į kurį turėjo smigti jo kunigiški žodžiai. Juk negerai abstraktus ir bekūnis dvasingumas. Neveikia. Stasys Yla turėjo tai žinoti.

Štuthofo koncentracijos stovykla. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka

Jo laikais katalikiškoje spaudoje plačiai cituoti čekų vyskupo žodžiai, kad pamokslininkas lipa į sakyklą vienoje rankoje turėdamas Šv. Raštą, o kitoje – laikraštį. Taigi to laikraščio kunigo Ylos pamoksluose iš Štuthofo ir nėra. Net menkiausios žinutės. Gal todėl, kad ten nebuvo nei sakyklos, nei tikrų laikraščių? Ar kad kunigas bijojo susilaukti konclagerio administracijos bausmių? Juk gali patikrinti užrašus, įtarti autorių priešiška veikla, neklusnumu, kalinių kurstymu.

Nežinau visų aplinkybių. Nė priežasties, dėl ko Stasys Yla savo lagerio pamoksluose vengė ir išvengė mums dabar tokio brangaus tikėjimo ryšio su konkretaus gyvenimo pavyzdžiais. Ir ne vien apie laikraštį: rodos, ten apskritai nebuvo priešais stovinčio gyvo žmogaus kalinio drabužiais, kenčiančio, sugniuždyto, praradusio viską. Yra tik tikėjimas su visu savo pirmykščiu turiniu, amžinos tradicijos, lyg tebebūtum Kaune. Tai pagal kunigą Ylą turėjo būti neprarasta. Apskritai niekada neprarandama. Jis tam ir rašė, kalbėjo, meldėsi, klausė išpažinčių, kad nebūtų prarasta. Kartojo, jog sugrįšime ten, kur buvome. Nevalia daryti pertraukos. Nesvarbu, kad viltis dabar labiau kaip sapnas.

Nuo seniausių laikų Bažnyčios gyvenime kalendorius turėjo milžinišką vertę. Gal tai Senojo Testamento įtaka, ten juk gausu datų, švenčių, kalendorinio tęstinumo. Nuo XVIII a. pabaigos Lietuvos vyskupijos ir vienuolių ordinai leido specialius žinynus su smulkiai išdėstytu liturginiu kalendoriumi, bažnyčių ir dvasininkų sąrašu, maldomis, nekrologais. Rodos, tokio žinyno priešlapiuose Maironis užrašė savo paskutinį eilėraštį „Vakaro mintys“.

Nieko nuostabaus, kiekvienam dvasininkui po ranka buvo ta knygelė, kitąsyk puošniausiai įrišta, paauksuotomis raidėmis. 1940-aisiais Lietuvoje išėjo paskutinis pilnas bažnytinis kalendorius žinynas, vadinamasis elenchas. Karo metais vyskupijos sugebėjo parengti tik plonytes prasto popieriaus liturgines knygeles su kalendorine informacija ir mišių tvarka. Bet buvo. Ir net 1946 m., jau visaip atakuojant Bažnyčią, dar išeina kuklus pilkas kalendoriukas „Ordo missae“. Paskui – tik rašomosios mašinėlės, pogrindis ar pusiau pogrindis. Tiesa, buvo keli atšilimo metai. O nuostabiausia, kad katalikiškos spaudos atgimimas, ir apskritai visas kitas mūsų atgimimas, vėl atėjo kartu su liturginių kalendorių leidimu. Švenčių sąrašu. Šv. Velyku data. Šv. Rašto skaitinių ir brevijoriaus maldų nuorodomis. Tiek nedaug, kai imi lyginti vertinti.

Spėlioju, ar Velykos susirastų mus be kalendoriaus. Turbūt – taip, nes jos, tiek pirmosios, tiek ir visos kitos po jų, – ne mūsų sumanymas ir darbas. Galime kiekvienas pafantazuoti, kaip, iš ko atspėtume, kad šiandien Velykų sekmadienis. Vidinis balsas praneštų, ženklai danguje ir žemėje? Feisbuke pasklidusi žinia? Na, kažin kas vis tiek išduotų, kaip dabar sakome, Prisikėlimo paslaptį, jos dieną. Bet Velykoms iš tiesų neskirta būti nei paslaptimi, nei slėpiniu. Priešingai, viskas prasidėjo nuo garsių kalbų, kad Jėzaus kūno nėra kape. Prisijungia būgnai ir trimitai. Taip garsiai, kad užgožia visa kita. Piktus gandus, nelaimingųjų raudas, turgaus triukšmą, pabūklų salves. Nebus tikrų ir netikrų Velykų. Daugiau ir mažiau Kristaus Prisikėlimo. Viskas jau atlikta, įvykę, vieną kartą visiems laikams.

Atsiverčiu žalią šiųmetinį liturginį kalendorėlį, ten vis randi kokį liapsusą ir juokingų pastabų, tačiau Velykų data tiksli, teisinga – balandžio 17-oji. Nieko daugiau nė nereikia, kai gerai pagalvoji. Vyks iškilmingos mišios. Bet ir tada, kai mišių nebuvo ar buvo tik iš televizoriaus, argi nenusirito per žemę tas pats aleliuja? Rodos, tik dar garsiau, karščiau. Ritasi jis ir šį pavasarį, žiauriai sulydytą su Ukrainos tragedija. Ir gal dalis jau užfiksuotos Kristaus pergalės prieš nuodėmę ir mirtį būtų tai, kad nepalyginamai daugiau žmonių šioje žemėje myli, draugauja, dalinasi pastoge ir duona, sako gražius žodžius, o ne rengia karus ir žudynes.

Aleliuja! – kaip nuolatos kartodavo, net prisimerkusi, Toronto parapijietė, mano gera draugė Stefanija Čeponienė, dabar jau amžiną atilsį. Ji tiek per savo ilgą gyvenimą matė karo, maro ir bado, o vis tiek niekas neužčiaupė to jos aleliuja. Ir pritardavai jai. Nevalingai.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien