2020 10 28

Ramūnas Aušrotas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min

Tiksinti bomba. Rinkimų metu nepastebėta šeimos politikos problema

Papludimyje leidžiasi saulė, matosi žmonių šešėliai
Unsplash.com nuotrauka

Rinkimų išvakarėse tarp katalikų tradiciškai tvyrojo įtampa. Vieni žvalgėsi po politinį daržą, ieškodami krikščioniškų pažiūrų politikų, kurie būtų pasiryžę kovoti už gyvybę arba prieš vadinamąją gender ideologiją. O štai kiti įžvelgė tokiame politikų nusiteikime Bažnyčios socialinio mokymo lauko susiaurinimą, ragindami juos nepamiršti užribyje esančių migrantų arba LGBT asmenų, nors jų kritikuojami politikai neketina pabėgėlių palikti skęsti jūroje ir nesiūlo pagaliais mušti homoseksualių asmenų. Tačiau nei politikai, nei jų kainą bandantys nustatyti rinkėjai kažkodėl nesijaudina dėl yrančių santuokų, kurios tiek demografinės raidos, tiek skurdo rizikos, tiek socialinės naštos Lietuvos valstybei prasme yra tiksinti bomba.

Skyrybų skaičiumi Europoje esame lyderiai. Ir jau ne vienus metus. Eurostato duomenimis, 2018 m. pagal bendrąjį ištuokų rodiklį dalinomės 3–4 vieta su mūsų kaimynais latviais, mus lenkė tik Baltarusija ir Ukraina. Mūsų kaimynų „pirmavimą“ pagal bendrąjį ištuokų rodiklį lemia įsibėgėję depopuliacijos procesai – šios šalys šiuo metu patiria didelę emigracijos bangą. Lietuvoje dabar kitokia situacija – 2019 m. fiksuotas teigiamas imigracijos ir emigracijos santykis. Jis lėmė ir nuo 2012 metų po truputį mažėjantį bendrąjį ištuokų rodiklį (nuo 3,5 2012 m. iki 3,1 ištuokos 2019 m. 1000-čiui gyventojų). 

Kur kas tiksliau padėtį nusako ištuokų skaičius, tenkantis šimtui santuokų. Pagal jį Europoje Lietuva yra viduriuke, užimdama septynioliktą vietą (2017 m. jis buvo 40,2 ištuokos 100-ui santuokų), tačiau stipriai lenkdama Balkanų regiono šalis (Kosovą, Albaniją, Juodkalniją), Rumuniją, Turkiją, kur ne paskutinį vaidmenį groja islamo faktorius, ir katalikišką Maltą, kur tradiciškai šis rodiklis yra mažiausias (10,6 ištuokos 100-ui santuokų). Kaip rodo Lietuvos statistikos departamento duomenys, tarp 2012 ir 2019 m. jis svyruoja nuo ½ (50,3 proc. 2012 m.) iki 2/5 (40 proc. 2018 m.), t. y. Lietuvoje išyra kas antra (blogiausias scenarijus) arba dvi iš penkių (geriausias scenarijus) šeimos. 2019 m. Lietuvoje susituokė 19 502, o santuoką nutraukė – 8 683 poros, t. y. 44 procentai visų susituokusiųjų. Situacija negerėja.

2018 m. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, vidutinė buvusios santuokos trukmė buvo 12,8 metų. Penktadalis (18,2 proc.) susituokusiųjų išsituokė pragyvenę santuokoje beveik 10 metų, 12,1 proc. – antrąjį vedybinio gyvenimo dešimtmetį, mažiau nei 5 proc. šeimų skyrėsi, jei pragyveno santuokoje ilgiau nei 25 metus. Iš statistinių duomenų matyti, kad santuokos pirmojo dešimtmečio laikotarpis yra vienas iš sudėtingesnių, kai poros susiduria su situacijomis, kurioms reikalingi tam tikri įgūdžiai – bendravimo, konfliktų sprendimo, vaikų auginimo ir auklėjimo, finansų planavimo ir valdymo, šeimos ir darbo įsipareigojimų derinimo ir kt.

Ramūnas Aušrotas. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Ką šiuo klausimu siūlo politinės partijos? Nė viena iš jų neįsipareigoja kaip nors mažinti skyrybų skaičių. Valdančiųjų parengtame Nacionaliniame pažangos plane tokio rodiklio nėra. Partijų programose jūs nerasite sprendinių, skirtų skyrybų prevencijai. Tik su išlyga prie santykių ugdymo priemonių galima priskirti TS-LKD programoje esantį pasiūlymą plėsti šeimų klubus. Apie pagalbą tarpasmeninių santykių krizę patiriantiems sutuoktiniams partijų programose galima perskaityti tik tarp eilučių („Didinsime emocinės paramos, psichologinių, psichoterapijos paslaugų prieinamumą“ (LRLS), „Šeimoms sudarysime palankias sąlygas gauti psichologinę pagalbą“ (TS-LKD), arba įžvelgti bendro įsipareigojimo teikti šeimoms kompleksinę pagalbą kontekste (TS-LKD, LSDP, LSDDP, DP). Geru pasaulėžiūriniu lakmuso popierėliu tarp socialdemokratų partijų yra skirtingas požiūris į mediaciją skyrybų atveju: vieni (LSDDP) priskiria ją prie būtinų kompleksinių paslaugų šeimai, kiti – LSDP (ta pati nuostata ir LRLS programoje) – ketina ją drausti, ypač smurto artimoje aplinkoje atvejais. Mediacijos draudimą numatanti įstatymo pataisa jau yra užregistruota Seime. (Privalomos mediacijos reikalavimas taikomas tais atvejais, kai santuoka nutraukiama dėl sutuoktinio kaltės, kitaip tariant, ginčo atveju. Ginčo teisena reiškia, kad sutuoktinio kaltę teisme reikia įrodyti, o tai – materialinės išlaidos, viešas santykių aiškinimasis ir kova dėl vaikų. Ji atsirado įgyvendinant ES direktyvą, tačiau politikų Lietuvoje buvo klaidingai suprasta kaip institucinė prievarta moteriai susitaikyti su smurtautoju.)

Skyrybos veikia su jomis susijusių asmenų (besiskiriančių sutuoktinių ir jų vaikų) psichinę sveikatą. Apie psichologinių skyrybų pasekmių įveikimą (dėl skyrybų išgyvenami netekties, sielvarto ir vienatvės jausmai, kuriuos lydi depresija ir piktnaudžiavimas raminamaisiais, alkoholiu) partijų programose taip pat – nė žodžio, o štai materialinę (dažniausiai) ir kitokią pagalbą jau išsiskyrusiems asmenims siūlo kone visi. Siūlomos materialinės pagalbos spektras – platus, o formos kažkiek priklauso nuo partijos ideologinės platformos, bet labiau – nuo fantazijos. Apskritai dauguma tradicinių partijų sutaria dėl keturių socialinės politikos priemonių: tai darbo ir šeimos įsipareigojimų galimybės didinimas ikimokyklinio ugdymo įstaigų (darželių) ir dienos centrų prieinamumo didinimas, finansinė parama, pasireiškianti arba tiesioginėmis išmokomis, arba mokestinių lengvatų forma (mažesnis PVM būtiniausiems maisto produktams (LSDP) ar būtiniausių prekių krepšeliui (DP), minimalios mėnesinės algos neapmokestinimas GPM (LRLS, LSDDP)), galiausiai – socialiai orientuota būsto politika (vaikus turinčių ar vienišų mamų nediskriminavimo būsto nuomos rinkoje užtikrinimas (TS-LKD, LSDP). Iš originalesnių politikų pasiūlymų: mobiliadieniai – galimybė tėvams per mėnesį vieną dieną dirbti nuotoliniu būdu (TS-LKD), nenaudojamų komercinės paskirties patalpų nuoma šeimos verslui už vieną eurą (LLRA-KŠS. Visi šie klausimai nedomina tik Laisvės partijos, kuri ideologiškai teikia pirmenybę individo gėriui, o ne rūpinimuisi socialinėmis struktūromis (šeima, bendruomene). Šeimos, kaip socialinės politikos objekto, Laisvės partijos programoje nėra.

Asmenų, gyvenančių skurdo rizikoje ar socialinėje atskirtyje, dalis pagal namų ūkio tipą 2018–2019 m.
Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas

Iš tiesų skyrybos paveikia asmenų ekonominę ir socialinę gerovę: vienišam asmeniui padidėja buitinių rūpesčių našta, prarandamas turėtas socialinis, materialinis statusas, o likusiems su vaikais kyla reali skurdo grėsmė. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, dėl skyrybų kasmet su vienu iš tėvų lieka gyventi ne mažiau kaip 6 tūkstančiai 0–17 metų amžiaus vaikų. Nors vaikų, likusių po ištuokos su vienu iš tėvų, skaičius per 2012–2019 m. laikotarpį gana smarkiai sumažėjo (nuo 7809 (2012) m.) iki 6659 (2019 m.), tačiau išlieka labai didelis išsiskyrusių asmenų skurdo rizikos lygis. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, labiausiai skurdą ir socialinę atskirtį patyrė būtent tie namų ūkiai, kuriuos sudarė vienas suaugęs asmuo su vienu ar dviem vaikais. 2019 m. asmenų, gyvenančių skurdo rizikoje ar socialinėje atskirtyje, dalis sudarė 49,1 proc. (2018 m. – 53,1 proc.). Taigi, dėl skyrybų skurdą patyrė kas antras vienišas asmuo su vaikais, kai ties skurdo rizikos riba 2019 m. gyveno 20,6 proc. namų ūkių (t. y. kas penktas namų ūkis). 

Nepavykusi santuoka nulemia ne tik socialinį, bet ir ekonominį statusą, buvimą socialiniame paribyje. Skyrybų atveju absoliuti dauguma vaikų lieka gyventi su mama, tad skurdo rizikos zonoje dažniausiai atsiduria moteris. Darijos Popovos ir Jekaterinos Navickės atliktas tyrimas „Motinų skurdo tikimybė po gimdymo ir skyrybų Europoje“ (2019) atskleidė, kad skyrybos sąlygoja kur kas didesnę skurdo tikimybę moteriai negu vaiko gimimas. Moters turimas darbas ir įgytas išsilavinimas skurdo riziką mažina tik labai nežymiai, o kalbant apie aukščiausios kvalifikacijos darbą – netgi didina (gerai apmokamą darbą išsiskyrusi moteris priversta keisti į mažiau apmokamą, bet vaikų priežiūrą leidžiantį užtikrinti darbą). Lygindamos 12 ES šalių socialinės apsaugos sistemas, mokslininkės pažymi, kad įtakos turi socialinės politikos priemonės: gimdymo atveju moteris sulaukia kur kas didesnės prarastų pajamų kompensacijos iš valstybės negu skyrybų atveju. 

Reikia pabrėžti, kad viena iš retai įvardijamų išsiskyrusių asmenų ekonominės atskirties priežasčių yra valstybės šeimos politikos orientacija į dviejų dirbančiųjų šeimos narių modelį, dar vadinamą skandinavišku modeliu. Pagal jį moteris skatinama aktyviai dalyvauti darbo rinkoje, jai užtikrinamas darbo ir šeimos įsipareigojimų derinimas, o vaikų ir pagyvenusiųjų priežiūrą perima valstybė, teikdama šeimai kokybiškas paslaugas. Tačiau šis modelis yra brangus, o jei valstybė nėra pajėgi užtikrinti kokybiškų paslaugų šeimai ar teisės aktais garantuoti darbo ir šeimos įsipareigojimų derinimo (Lietuvos atvejis), jis tampa ir socialiai neteisingas, ypač išsiskyrusių asmenų, kurie vieni augina vaikus, atžvilgiu. Maža to, jis iš esmės nulemia valstybėje vieną šeimos ekonominio funkcionavimo būdą, nes šeima, kurioje yra tik vienas dirbantis asmuo, ekonomiškai yra kur kas silpnesnė negu ta, kurioje yra du dirbantys asmenys. Tokia šeima negali konkuruoti su pastarąja savo pajamų dydžiu, taigi – ir savo galimybėmis.

Šis modelis nepalankus ne tik išsiskyrusiems asmenims, jis nepalieka laisvės ir toms dviejų asmenų šeimoms, kurios apsisprendžia prioritetą teikti šeimos ryšiams bei vaikų ugdymui ir renkasi darbą mažesniu krūviu, arba kai vienas iš sutuoktinių (paprastai moteris) nusprendžia ne dirbti, o auginti vaikus. Tą patvirtina Lietuvos statistika: daugiavaikės šeimos, kurios nori auginti tris ir daugiau vaikų, atsiduria toje pačioje skurdo rizikos zonoje kaip ir vienišos mamos: namų ūkiai, kuriuose buvo abu tėvai ir augino tris ir daugiau vaikų, 2018 m. sudarė net iki 37,2 proc. visų namų ūkių, gyvenančių skurdo rizikoje ar socialinėje atskirtyje. Tiesa, šis rodiklis 2019 m. dėl vaiko pinigų įvedimo – gerokai sumažėjo – iki 29,8 proc., tačiau vis tiek išlieka labai aukštas, palyginti su namų ūkiais, kuriuose abu tėvai augino vieną ar du vaikus. Tokių namų ūkių dalis 2018 m. sudarė 15,4 ir 18,5 proc. (2019 m. nežymiai padidėjo 15,7 ir 18,8 atitinkamai) visų namų ūkių, gyvenančių skurdo rizikoje ar socialinėje atskirtyje. 

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Taigi, statistiškai trečias vaikas šeimai Lietuvoje reiškia didelę skurdo rizikos tikimybę, ir šią problemą vargu ar galima išspręsti tik gerinant darbo ir šeimos įsipareigojimų derinimo galimybes ar kompensuojant dėl nėštumo, vaiko gimdymo ir jo priežiūros prarastas pajamas moteriai – net jei valstybė jas kompensuoja 100 proc. Skurdo rizika atsiranda, nes persiskirsto šeimos pajamos: jas tenka dalinti iš didesnio šeimos narių skaičiaus. Kaip jau minėta, vaiko pinigai situaciją tik šiek tiek amortizuoja, bet problemos nesprendžia.

Skandinavišku modeliu paremtos visų tradicinių partijų programos: tiek konservatorių ar liberalų, tiek ir abiejų socialdemokratinių partijų ar Darbo partijos. Tačiau Lietuvos ekonominė situacija šiuo metu negali ir artimiausiu metu negalės įgyvendinti šio modelio. Kitokios paradigmos užuomazgų buvo galima rasti LLRA-KŠS ir vadinamųjų antisisteminių partijų (Nacionalinio susivienijimo, Centro partijos-tautininkų) programose. 

Kai kurios valstybės, siekdamos minimizuoti minėtą socialinės nelygybės efektą, tokios kaip Šveicarija, Vokietija, Austrija, yra pasirinkusios vieno dirbančio asmens šeimos politikos modelį, kuris leidžia šeimai laisvai pasirinkti, ar dirbs abu sutuoktiniai, ar tik vienas iš jų, vaiko auginimo atveju suteikiant tokią pačią socialinę apsaugą ir garantijas. Paprastai šių valstybių socialinės apsaugos sistemose galima rasti principą, kad laikotarpis, kada mama augino vaiką (motinystė) yra įskaičiuojamas į socialinio draudimo stažą pensijai gauti, arba trumpinamas daugiavaikių motinų pensinis amžius. Lietuvoje motinystės laikotarpio, kaip kriterijaus, formuojančio socialinio draudimo stažą, idėja (nepainioti su vaiko priežiūros iki trejų metų laikotarpiu, kuris tiesiogiai priklauso nuo prieš tai turėto darbo stažo) kol kas yra tik svajonė, nes ji reikalauja persvarstyti patį pensijų sistemos principą – būtinojo stažo pensijai gauti skaičiavimą pagal dirbtą laiką ir gautas pajamas. Visgi griežtas socialinio draudimo stažo skaičiavimas tik pagal gautas pajamas nėra socialiai teisingas, žinant, kad vaikus auginantys asmenys dažnai dirba ne visu etatu arba verčiasi veikla, kuri nėra draudžiama socialiniu draudimu (pvz., dirba namuose pagal verslo liudijimą). Šiuose rinkimuose už kiekvieną pagimdytą vaiką moters pensinį amžių trumpinti vienais metais siūlė LLRA-KŠS. 

Kita galimybė – apmokestinti ne individualias, bet namų ūkio pajamas, pirmiausia subendrinant visas šeimos narių gautas pajamas, po to padalinat jas iš visų šeimos narių skaičiaus ir tik po to apmokestinant. Taip mokamas pajamų mokestis priklausytų ne nuo dirbančių asmenų, bet nuo šeimos narių skaičiaus. Tokiu būdu tiek daugiavaikė šeima, tiek vieniša mama su vaikais mažiau kentėtų nuo socialinės nelygybės. 

Sumodeliuokime pavyzdį. Pagal dabar galiojančią sistemą su neapmokestinamu pajamų minimumu dviejų dirbančių asmenų šeima, uždirbanti 2000 eurų „ant popieriaus“ neskaičiuojant mokesčių, turi sumokėti 270 eurų pajamų mokesčio, kuris nepriklauso nuo to, ar jie turi vaikų, ar ne ir kiek jų turi. Jei atsisakius neapmokestinamo pajamų minimumo, GMP būtų skaičiuojamas nuo šeimos, vaikų skaičius lemtų ryškų skirtumą mokesčių mokėjimo srityje. Pvz., tas pačias pajamas gaunanti šeima, esant tam pačiam GPM tarifui, mokėtų arba 200, jei neturi vaikų, arba 133, jei turi vieną vaiką, arba 100, jei turi du, arba 80, jei turi tris vaikus. Lygiai taip pat ir šeima, kurioje yra tik vienas iš tėvų, taip pat mokėtų mažesnius mokesčius. Prie pajamų priskaičius vaiko išlaikymą (alimentus), suma atitinkamai koreguotųsi. Siekiant subalansuoti biudžetą (vengiant jo deficito), reikėtų didinti pajamų mokestį. Tokiu atveju vieni gyvenantys darbingo amžiaus asmenys mokėtų daugiau. Praktikoje tai veiktų kaip viengungystės mokestis. 

Bendrą principą, kad mokesčiai ir lengvatos būtų skaičiuojami vienam šeimos nariui, savo programoje siūlė LCP-tautininkai. O štai Nacionalinis susivienijimas pasisakė konkrečiau, siūlydamas išskaidyti priskaičiuojamą gyventojų pajamų mokestį sudedant sutuoktinių pajamas, padalijant jas pusiau ir tik tuomet apmokestinant, atskirai taikant atitinkamo dydžio mokesčio tarifą bei neapmokestinamą pajamų dydį. Partija taip pat siūlė tris vaikus iki 18 metų auginantiems tėvams ar globėjams (vienam iš jų) gyventojų pajamų mokesčio dydį nuo visų apmokestintų pajamų sumažinti perpus, o auginantiems keturis ir daugiau vaikų – apskritai panaikinti. Panašų GPM mokesčio panaikinimą daugiavaikėms šeimoms savo programoje turėjo ir LLRA-KŠS (principą taikant tik mažas pajamas gaunančių šeimų grupei). 

Skyrybų skaičius yra vienas iš demografinę žiemą sąlygojančių veiksnių. Vieno asmens šeimoje daugiau vaikų nebebus. Socialinės politikos prasme nebus tų, kurie užaugę dirbs, mokės mokesčius ir išlaikys sparčiai senstančią mūsų visuomenę. Išsiskyrusieji neskuba tuoktis ir turėti vaikų, dalis po santuokos nutraukimo renkasi kohabitacijos kelią, kaip būdą spręsti savo socialines ekonomines problemas. Ekonomine prasme tiek daugiavaikės, tiek išsiskyrusios šeimos sėdi toje pačioje socialinės rizikos ir socialinės atskirties valtyje, todėl valstybėje formuojant šeimai palankią politiką reikia neužmiršti nei vienų, nei kitų. Galiausiai, išsiskyrę žmonės ir vienišos mamos su vaikais ir yra tie vargšai, kuriais kviečia pasirūpinti popiežius Pranciškus. Gal ką nors konkrečiai padarykime dėl jų?