2022 06 23

Simonas Bendžius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

11 min.

Tikybos mokytojų trūkumas: katechetikos centrai kalba apie griūtį, Švietimo ministerija problemos nemato

Valdo Kopūsto / „BNS Foto“ nuotrauka

Socialiniuose tinkluose beskaitant katalikiškas lietuviškas paskyras, akis užkliūdavo už reguliariai pasitaikančių skelbimų: „Tokia ir tokia mokykla ieško tikybos mokytojo(s), skubu, darbas nuo rugsėjo.“ Arba: „Tame ir tame mieste labai trūksta tikybos mokytojų, jei tokių pažįstate – persiųskit šią informaciją.“ Galvojau, negi čia taip rimta? Pasirodo, tikrai rimta. Vyskupijų atsakingos institucijos kalba apie vis didesnį tikybos mokytojų trūkumą – ir kad valstybė į tai žiūri pro pirštus.

VDU Katalikų teologijos fakultetas (KTF) yra vienintelė Lietuvoje likusi įstaiga, kurioje ruošiami tikybos mokytojai. Maždaug prieš 15 metų tokių vietų buvo penkios (trys universitetinės ir dvi neuniversitetinės), tačiau, augant studijų konkurencijai ir prastėjant demografinei situacijai, dauguma programų užgeso, liko tik vienintelė Kaune.

Tos programos pavadinimas – Religijos pedagogika, 4 metų bakalauro studijos. Per tą laikotarpį studentai įgyja nuoseklų teologijos išmanymą, atlieka praktikas mokyklose. Programa suteikia ir pedagogo kvalifikaciją. Sėkmingai baigęs studijas žmogus gali mokyti tikybos – prieš tai dar gavęs kanoninį siuntimą iš jo vyskupijos katechetikos centro.

KTF dekanas, diakonas dr. Benas Ulevičius sako, kad naujasis mokytojas praktiškai bus garantuotas, jog dirbs pagal įgytą specialybę, nes tokių specialistų kiekvienais metais trūksta vis labiau. Daugeliui Religijos pedagogikos programos studentų vos įpusėjus studijas jau pradedamas siūlyti darbas mokyklose.

Tai gera žinia būsimiems studentams. Ir kartu pavojaus signalas Bažnyčiai.

Artūras Lukaševičius. VDU Katalikų teologijos fakulteto nuotrauka

„Griūtis, jei ne katastrofa“

Teologijos mokslų daktaras Artūras Lukaševičius jau 15 metų eina Kauno arkivyskupijos Katechetikos centro vadovo pareigas. Tokie centrai veikia visose septyniose Lietuvos vyskupijose. Vienas iš pagrindinių šios įstaigos tikslų – užtikrinti, kad mokyklose mokiniai galėtų pasirinkti tikybą. Tokią teisę numato Lietuvos sutartis su Šventuoju Sostu „Dėl bendradarbiavimo švietimo ir kultūros srityje“, kur rašoma, kad „valstybės ar savivaldybių globojamiems moksleiviams užtikrinama teisė mokytis katalikų tikybos, jei katalikybė yra jų šeimoje ar giminėje išpažįstama religija“.

Tačiau problema ta, kad dalis moksleivių jau nebeturi galimybės pasirinkti tikybos – nes jų mokyklose tiesiog nėra šio dalyko mokytojų.

„Kai kurios vyskupijos jau ne vienus metus skelbia pavojų, ypač Vilniuje trūksta mokytojų. Kiekvienais metais susiduriame su augančiu trūkumu. Pavyzdžiui, Ukmergė: išeina gera mokytoja, daug metų dirbusi, į pensiją. Kol kas pavyko jos krūvį išdalinti, bet nežinom, ar ilgam padengsim šį trūkumą.

Vilniaus mieste jau keleri metai vyksta rimta griūtis, jei ne katastrofa. Gẽros mokyklos, geras krūvis, yra galimybė gauti gerą atlyginimą – ir nėra kam mokytojauti“, – sako A. Lukaševičius. Turbūt ryškiausias to pavyzdys – prestižine laikoma katalikiška (!) Vilniaus jėzuitų gimnazija: jau keli mėnesiai ji ieško tikybos mokytojo, paskelbė konkursą, tačiau iki birželio 21 d. neatsirado nė vieno kandidato.

Katechetikos centrų apskaičiavimais, vien Vilniaus arkivyskupijoje kasmet trūksta apie 10 proc. tikybos mokytojų. Problema ateityje turėtų būti dar didesnė, kadangi Vilniaus savivaldybė iki 2025 m. planuoja pastatyti aštuonias naujas mokyklas. Neramumų kelia ir tikybos mokytojų amžius – skaičiuojama, kad nuo 2019 iki 2024 m. iki 44 m. amžiaus specialistų sumažės beveik perpus.

Nepriklausomybės pradžioje buvo daug entuziastų, kurie ryžosi tapti tikybos mokytojais. Dabar toji karta, pasak A. Lukaševičiaus, masiškai išeina į pensiją: „Mes daug metų universitetuose ruošėme tuos mokytojus – jų yra, bet vis tiek neužtenka.“

Diak. B. Ulevičius antrina kolegai: „Tikybos mokytojų tikrai labai trūksta. Tai netgi iškreipia tikybos pasirenkamumo statistiką. Moksleiviai vis dažniau nesirenka tikybos mokyklose, nes tiesiog nebėra galimybės rinktis. Nepasigilinus į priežastis iš to kartais daroma išvada, kad mokiniai tikybos nenori.“

KTF dekanas giria naująją mokytojų kartą. „Visada klausiu: ar aš, kaip septynerių metų dukters tėvas, norėčiau, kad mano vaiko tikybos mokytojas būtų kuris nors iš mūsų studentų ar studenčių? Šiemet taip pat labai gerą įspūdį paliko Religijos pedagogikos diplomančių darbų gynimas. Klausiau jų darbų pristatymų ir galvojau: be dvejonių patikėčiau joms savo dukros lavinimo užduotį. Turbūt tai didžiausias komplimentas, kurį dukters tėvas būsimoms mokytojoms gali pasakyti“, – juokiasi B. Ulevičius.

Ir čia pat surimtėja: „Naujosios mokytojos tikrai labai geros, kai kurios jau įsidarbinusios. Tai yra pasikausčiusios jaunos specialistės. Bet jų mažai. Jų neužtenka.“

DIak. Benas Ulevičius. VDU Katalikų teologijos fakulteto nuotrauka

Sukarikatūrintas tikybos mokytojo įvaizdis

Kodėl taip atsitiko? „Bernardinų“ pašnekovai vardija įvairias priežastis, kodėl jauni ir vyresnio amžiaus tikintieji atsargiai renkasi šią profesiją. Buvusi tikybos mokytoja Aušra Čebatoriūtė, kuri šiandien dirba komunikacijos specialiste, pirmiausia kalba apie pašaipų visuomenės požiūrį ir stereotipus, kuriais apipintas tikybos mokytojo vaizdinys.

„Ateinu į klasę ir manęs klausia: ‚Ar jūs tikra tikybos mokytoja ar apsimetėlė? Nes tikybos mokytojai nevaikšto su „Nike“ batais ir su kuprine‘, – juokiasi Aušra. – Susidaro įspūdis, kad, norint atitikti tikybos mokytojo „standartus“, reikėtų apsiauti vyžomis, užsivilkti žemę šluojantį drabužį, piligrimo lazdą pasiimti ir pundą rožančių neštis.“

Pašnekovė sako, kad sukarikatūrintas požiūris būdingas ne tik mokiniams, bet neretai ir kolegoms mokytojams, kurie į tikybos specialistus žiūri vos ne su užuojauta: „Būna, nustemba: tikybos mokytojas, bet normalus žmogus… Šie du dalykai jiems atrodo kaip nesusisiejantys indai. Jiems atrodo, kad šie žmonės yra kažkokie davatkos, autsaideriai, nevykėliai mėmės, kuriems nepasisekė gyvenime. Tad kas tai vargšei beliko – tik dėstyti tikybą…“

Pasak A. Čebatoriūtės, vaikai ir mokytojai kartais kreivai žiūri ir į pačią tikybos discipliną – ji suvokiama kaip „ne pamoka“ arba „nieko neveikimo pamoka“. Ypač vyresniųjų klasių moksleiviai per tikybą tikisi žiūrėti filmus ar daryti kitų pamokų namų darbus. „Panašaus požiūrio sulaukiam ir iš kitų mokytojų, kurie rengia repeticijas ar išvykas „lengvesnių“ pamokų sąskaita, tokių kaip tikyba, muzika, dailė ir pan.“, – prisimena Aušra.

Aušra Čebatoriūtė. Bernardinai.lt nuotrauka

Tikybos mokytojų trūkumą mato ir Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas, kuris Lietuvos Vyskupų Konferencijoje (LVK) eina Švietimo komisijos pirmininko pareigas: „Sakyčiau, pirmiausia tai atspindi, jog studentų skaičius apskritai yra smarkiai sumažėjęs įvairiose studijų srityse, kurios siejasi su idealizmu, čia tikyba ne išimtis. Matome, kad kandidatai, kurie pasirenka Religijos pedagogikos studijas, dažniausiai yra puikiai pasirengę jauni idealistai, o tokių žmonių nebūna labai daug.

Tikybos mokytojo darbas labai prasmingas, bet nėra lengvas. Būtinas čia ir bendravimo menas, ir labai platus pasaulio išmanymas, ir asmeninės savybės, ir daug dvasinės stiprybės.“

„Manyčiau, kad dažnam žmogui baisu tapti mokytoju tokios disciplinos, kuri vis labiau agresyviai puolama žiniasklaidoje, viešojoje erdvėje, politiniame lauke, – teigia teologas Benas Ulevičius. – Katalikų Bažnyčia tikrai nėra savo populiarumo viršūnėje šiuo metu, ir, prieš tapdamas tikybos mokytoju, gerai pagalvoji, ar nori eiti į savotišką mūšio lauką, kur turėsi atstovauti Bažnyčiai, apie kurią rašoma tik blogai. Holivudas taip pat pristato tavo Bažnyčią tik blogai. Tai argi tu, vienišas tikybos mokytojas, grumsiesi su Holivudu klasėje?

Tam reikalinga ypatinga drąsa, išmintis ir tam tikro tipo šiluma, kuri daro tave bebaimį net ir kitaip manančių jaunų žmonių akivaizdoje. Jauni žmonės savo nepritarimą gali išreikšti radikaliai, ir tai neturėtų tavęs gąsdinti. Ne kiekvieno charakterio tipas, ne kiekvieno temperamento žmogus atlaiko tokį nuolatinį susidūrimą. Kaip išspręsti tikybos mokytojų trūkumą? Turėtų atsirasti (ir atsiranda) jaunų žmonių, kurie ryžtasi ilgam laikui įsipareigoti tam, kas prasminga, bet kartu ir pavojinga. Tokių žmonių nėra labai daug, todėl mes juos branginame.“

Kita vertus, pašnekovai sutinka, kad tikybos mokytojo karikatūrose yra bent dalis tiesos. Negalime atmesti, kad jauną žmogų nuo religinių studijų (ir gal net Bažnyčios apskritai) kartais atgraso prasti ir menkai savo sritį išmanantys tikybos mokytojai. Arba tokie, kurie nebespėja atsiliepti į iššūkius, kuriuos diktuoja šiandienis pasaulis. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, į mokyklas pasipylė nuoširdžių, bet kartais kompetencijų neturinčių tikybos mokytojų banga.

Dr. Artūras Lukaševičius tikina, kad šiais laikais žemos kompetencijos problemos jau retesnės: „Mokytojų rengimo srityje dirbu nuo 1997 m. Nuo 2003-iųjų tikybos mokytojus rengia VDU KTF Religijos pedagogikos bakalauro programa. Vienareikšmiškai, tie, kurie šią programą pabaigė, yra parengti tikrai neblogai. Per ketverius metus bakalauro studijos „sukala“ reikiamus pagrindus. Be abejo, yra išimčių (pats pažįstu keletą), bet tvarka yra tokia.“

Valstybė nekreipia dėmesio į faktus?

Vis dėlto, paklausti, kodėl taip trūksta tikybos mokytojų, teologai Artūras Lukaševičius ir diak. Benas Ulevičius bei arkivysk. Kęstutis Kėvalas pirmiausia nurodo į Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją (ŠMSM), kuri, pasak jų, ignoruoja akivaizdžias problemas.

Kauno arkivyskupijos Katechetikos centro vadovas A. Lukaševičius atkreipia dėmesį, kad š. m. birželio pradžioje ministerija paskelbė apie prioritetines pedagogikos studijų programas  tų sričių, kurių mokytojų, anot ŠMSM, Lietuvoje labiausiai trūksta. Tos programos yra šios: fizika, chemija, biologija, technologijos, istorija, geografija, lietuvių kalba ir literatūra, pradinis ugdymas bei specialioji pedagogika. Visos šios programos – nemokamos, o 600 studentų kas mėnesį gaus 299 eurų stipendijas (kurias planuojama didinti iki 506 eurų).

Tikybos šiame sąraše nėra.

„Visiškai neaišku, kodėl. Ministerija teigia, kad tikybos mokytojų netrūksta, nors mes dokumentais ir skaičiais pagrindžiame, kiek ir kokiose mokyklose jų trūksta. O juk tikybos mokytojas neatsiranda per metus, jis studijuos ketverius metus, ne visi baigs, ne visi po studijų dirbs ir t. t. Mums ne dabar trūksta tikybos mokytojų, mums jų trūko jau vakar“, – sako A. Lukaševičius.

Gretos Skaraitienės / „BNS Foto“ nuotrauka

Yra ir kita problema, susijusi su ŠMSM požiūriu į tikybą. Religijos pedagogika yra vienintelė Lietuvoje pedagoginė studijų programa, į kurią stodamas studentas LAMA BPO sistemoje šalia programos pavadinimo mato raides vnf (valstybės nefinansuojama programa).

A. Lukaševičius paaiškina, jog tai nereiškia, kad studentams teks mokėti už mokslus. Pagal atskirą sutartį su ŠMSM, Religijos pedagogikos programai yra skiriama pinigų. Atrodytų, viskas čia gerai, bet, pasak pašnekovo, tai yra lazda su dviem galais – nes tokia studijų finansavimo priemonė nėra patraukli stojantiesiems, ypač ką tik baigusiems mokyklą:

„Kiekvienais metais mes turime įkalbinėti dalį kandidatų pasikliauti mūsų žodžiu, jog finansavimas bus, kad jie ryžtųsi įstoti ir pasirašytų valstybės nefinansuojamų studijų sutartį. Ir kad jie pasitikėtų mūsų pažadu, jog vėliau, po poros mėnesių, mes gausime toms studijoms apmokėti skirtas lėšas. O pinigai yra dideli, keli tūkstančiai eurų per metus“, – pasakoja Kauno katechetikos centro vadovas.

Dalį galimų studentų „atmuša“ minėtos raidės vnf. Nors LAMA BPO sistemoje ir yra prierašas, kad programa bus finansuojama pagal specialią tvarką: „Bet jaunimas nesigilina į tuos prierašus. Ypač tie, kurie gerai mokosi ir turi gerus pažymius, į Religijos pedagogiką nestoja dėl šitos neaiškios padėties, nors ir norėtų. Ir, be abejo, jų tėvams, kurie paprastai daro didelę įtaką renkantis profesiją, šis vnf labai nepatinka. Nes juk už studijas, kaip žinome, dažniausiai moka tėvai.“

Pasak pašnekovų, valstybė tikybos mokytojų rengimui neleidžia numirti iki galo, tačiau dėl sudarytų papildomų sąlygų prarandama dalis stiprių kandidatų. „Kai Religijos pedagogikos programa lieka vienintelė, valstybė turėtų sudaryti geras sąlygas ruošti tos srities specialistus. Tokia praktika taikoma Vakarų valstybėse. Tačiau, nors likom vieninteliai, to dėmesio stokojame, turim nuolat įrodinėti, kad to, ką darom, Lietuvai reikia“, – dalijasi A. Lukaševičius.

Ministerija: tikybos mokytojų netrūksta

„Bernardinų“ kalbintų specialistų pastabas perdaviau Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai. Jos Komunikacijos skyrius raštu pateikė savo atsakymus, kurie nurodo visiškai kitokią situaciją, negu ją pristato katechetikos centrai.

Į klausimą, kodėl tarp prioritetinėmis paskelbtų pedagogikos programų nėra tikybos, ministerija atsako: „Studijų vietų skaičius kasmet nustatomas atsižvelgiant į specialistų poreikį darbo rinkoje, taip pat ateities prognozes, į galimą darbuotojų kaitą per artimiausius metus (pvz., dėl pasitraukimo į pensiją).

Pastaraisiais nebuvo fiksuojamas tikybos mokytojų trūkumas. Dar šių metų vasarį, Užimtumo tarnybos duomenimis, darbo ieškojo 28 tikybos mokytojai, o darbo pasiūla buvo nulinė. Žymiai daugiau ieškančių darbo tikybos mokytojų, nei jiems siūlomų darbo vietų buvo ir ankstesniais metais. Nėra matoma tikybos mokytojų trūkumo dabar ir neprognozuojama artimiausioje ateityje.“

Juliaus Kalinsko / „BNS Foto“ nuotrauka

Ministerija primena, kad, nors Religijos pedagogika žymima raidėmis vnf, įstojusiems studentams yra padengiama visa studijų kaina: „Problema yra ta, kad Religijos pedagogikos programą renkasi labai mažai studentų, dažnai net nesusidaro minimalus reikalaujamas skaičius, tačiau valstybė taiko išimtį ir programa veikia.“

„Svarbu paminėti tai, kad tikybos gali mokyti nebūtinai tik šios programos absolventai. Norintiesiems mokyti tikybos reikia turėti aukštąją išsilavinimą, pedagogo kvalifikaciją (turintieji aukštąjį išsilavinimą ją gali įgyti per vienus metus) ir specialųjį pasirengimą, kurį suteikia religinė bendruomenė. Kviečiame ir religines bendruomenes aktyviai sudaryti galimybes norintiesiems įgyti reikalingą specialųjį pasirengimą mokyti tikybos dalyko“, – rašo ŠMSM, pridurdama, kad „tikrai neturime intencijų nesirūpinti tikybos mokytojų ruošimu.“

Prasminga ir reikalinga specialybė

Ką daryti, jei katechetikos centrai ir ŠMSM kalba priešingai? „Jau nemažai metų susiduriame su šia pozicija, kuri panaši į užburtą biurokratizmo aklavietę. Kasmet vyskupijų katechetikos centrai sudaro bendrą statistiką ir nusiunčia ministerijai skaičius, kiek tikybos mokytojų trūksta. Jeigu reiktų, nurodytume ir pavadinimus konkrečių mokyklų, kuriose mokiniai neturi galimybės pasirinkti tikybą, nes nėra mokytojo. Į tai ministerija atsako darbo biržos statistika. Kitaip sakant, perfrazavus garsų posakį, jei teorija neatitinka realybės, tai juo blogiau realybei“, – liūdnai juokauja A. Lukaševičius.

„Visiška paslaptimi lieka, kaip ministerija sugeba ramiai teigti, kad šių metų vasarį „darbo pasiūla buvo nulinė“. Juk tikybos mokytojų paieškos vyksta visais informacijos kanalais! Ar kas nors nukreipė tuos 28 darbo ieškančius tikybos mokytojus į katechetikos centrus? Juk visiems žinoma, kad katechetikos centrai yra Katalikų Bažnyčios, kaip religinės bendruomenės, institucijos, koordinuojančios tikybos mokymą mokyklose. Sutikite, tokia situacija varo į neviltį tuos, kurie bando išlaikyti tikybos pasirinkimo galimybę mokyklose“, – sako Kauno katechetikos centro vadovas.

„Akivaizdu, kad „tikybos gali mokyti nebūtinai tik šios programos absolventai“, bet juk visos kitos programos buvo uždarytos, liko tik Religijos pedagogika. Ar ŠMSM kviečia kurti naujas programas?

Toliau religinės bendruomenės raginamos „aktyviai sudaryti galimybes norintiesiems įgyti reikalingą specialųjį pasirengimą mokyti tikybos dalyko“. Bet juk Katalikų Bažnyčia ir yra ta aptariama religinė bendruomenė. Ir ji rūpinasi, kad jos tikėjimas būtų kompetentingai perduodamas tikybos pamokose, o tam ir yra universitetinė Religijos pedagogikos programa. O tarp studentų visą laiką yra jau turinčių kitos srities aukštąjį išsilavinimą ir besiruošiančių dirbti tikybos mokytojais. Vienu žodžiu, įspūdis, tarsi kalbėtume skirtingomis kalbomis“, – teigia dr. A. Lukaševičius.

Pauliaus Peleckio / „BNS Foto“ nuotrauka

„Reikia tolesnio bendradarbiavimo su ministerija, randant palankesnį tikybos mokytojų rengimui susitarimą“, – apibendrina diak. B. Ulevičius. Jis mato gilią prasmę rinktis tikybos mokytojo specialybę:

„Aš nežinau, kas gali būti prasmingiau, kaip po dešimties metų sutikti savo moksleivį, kuris sakytų: mokytojau, mokytoja, susitikimas su jumis pakeitė mano gyvenimą, padarė didelę įtaką ir dabar tai vis labiau suprantu.“

Fakultetas kviečia ne tik jaunus žmones, bet ir perkvalifikuoja jau esamus kitų disciplinų mokytojus. Kviečia tuos, kurie yra nuo seniau tikintys arba neseniai atsivertę, kad galėtų įgyti žinių ir būtų pasirengę tapti tikybos mokytojais.

Taip pat kviečiami kitų profesijų specialistai, kurie atrado mokytojo pašaukimą. Lietuvoje nėra galimybės nemokamai studijuoti antrą bakalaurą. „Tačiau tokiems žmonėms mes aktyviai ieškome lėšų, bendradarbiaudami su universitetu. Iki šiol visuomet pavykdavo surasti rėmėjų – bet, be abejo, tai yra neapibrėžta situacija.“

Arkivysk. K. Kėvalas pabrėžia, kad yra nemažai gerų mokytojų, kurie norėtų pakeisti kryptį ir tapti tikybos mokytojais. Tačiau ir tokiuose persikvalifikavimo projektuose skiriant vietas kartais tikybos mokytojų rengimas, pasak ganytojo, apeinamas ir vietos neskiriamos.

„Dabartiniu metu LVK buvo inicijavusi mokytojų persikvalifikavo programą. Šią savaitę VDU Katalikų teologijos fakultete buvo įteikta apie 20 diplomų tikybos mokytojo kvalifikaciją gavusiems pedagogams iš visos Lietuvos. Taip pat per vyskupijas yra platinama žinia, kviečianti studentus rinktis Katalikų teologijos ar Religijos pedagogikos studijas“, – vyskupų pastangas gerinti situaciją komentuoja LVK Švietimo komisijos pirmininkas.

Pasak K. Kėvalo, šiuo metu nėra aktyvios diskusijos ir derybų tarp vyskupų ir ŠMSM, tačiau LVK yra išreiškusi prašymą, kad Religijos pedagogikai būtų suteiktos tokios pat finansavimo sąlygos kaip ir kitoms studijų programoms.

Arkivysk. Kęstutis Kėvalas. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Buvusi tikybos mokytoja Aušra Čebatoriūtė sako, kad ši profesija yra labai prasminga: „Galiausiai tų stereotipų laužymas išeina į naudą. Kai jau kiti mokytojai tave užskaito kaip normalią, atsiranda žmonių pasitikėjimas, palankumas. Jiems tampa įdomu kažką sužinoti, padiskutuoti, ko nors paklausti.“

„Kiekviena diena būdavo nauja galimybė bandyti pateikti tikėjimo grožį, paneigti stereotipus, kuriuos žmonės turi susidarę per daug metų, ir pakeisti požiūrį, kad tikėti – ne lygis. Laikui bėgant, kai matydavau vis daugiau susidomėjimą rodančių žvilgsnių, vis daugiau entuziazmo ar nuostabos, tai labai vežė. Tokios mažos pergalės“, – prisimena A. Čebatoriūtė.

Diak. B. Ulevičius priduria, kad geri tikybos mokytojai ne tik griauna stereotipus, bet ir gali jaunam žmogui suteikti reikiamus vertybinius pamatus. O jie priklauso nuo švietimo sistemos vizijos ir to, kaip atsakysime į klausimą, kokių tikslų apskritai siekia mokykla.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

„Jei norime tik išmokyti moksleivius tam tikrų amatų, tada stengiamės nekelti vertybinių klausimų. Tačiau, jeigu norime taip pat suteikti brandos atestatą, turbūt netikim, kad branda – tai vien gebėjimas atlikti tam tikras funkcijas ar gebėjimas skaityti. Brandą sudaro ir tam tikri vertybiniai pamatai.

Dažnai sutinkame iliuziją, kad galima kurti universalius, bendrus vertybinius pamatus, kurie nepriklauso nuo jokios tikėjimo sistemos ar pasaulėžiūros. Taip paprastai nebūna. Bet kuri vertybinė sistema (nesvarbu, ar ji būtų ateistinė, ar humanistinė) remiasi tam tikromis prielaidomis, išankstiniais teiginiais, ką mes tikime apie žmogaus vertę, tikrovę, apie tai, kas mes esame ir kokia prasmė gyventi šiame pasaulyje. Jeigu jau mokykla vykdo tokią vertybinių pamatų kūrimo užduotį dorinio ugdymo pamokose, tikinčiam žmogui be galo svarbu, kad tie pamatai būtų susiję su tikėjimo atsakymais į tuos pirmuosius klausimus.

Tad man atrodo labai teisinga, jog katalikai tėvai, tai suprasdami, stengiasi, kad mokykloje būtų dėstoma tikyba, supažindinanti su katalikiškais vertybiniais pamatais. Nes visada greta bus ir kitų vertybinių pamatų pasiūla. Vertybiniai pamatai nebūna neutralūs, nesiūlantys kokios nors pasaulėžiūros“, – sako B. Ulevičius.

KTF dekanas visus susidomėjusius Religijos pedagogikos studijomis kviečia nedelsti ir teikti paraiškas. Daugiau informacijos ir reikiamus kontaktus rasite čia.