Tinklalaidė „Aktualu“: ar Lietuvos romų kalba ir kultūra yra mūsų paveldo dalis?

Manoma, kad skirtingi romų kalbos dialektai ėmė formuotis jiems pasiekus Europą. Į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę atvykusi romų grupė pradėjo save vadinti litovska roma. Laikui bėgant susiklostė savitas jų kalbos dialektas, nes romai perėmė nemažai kultūrinių bruožų, taip pat ir skolinių iš rusų, lenkų, gudų kalbų. Pastebėta, kad jau XVII a. susiformavo ryški Lietuvos teritorijoje gyvenančių romų tapatybė. Tačiau Lietuvoje gyvena ir Latvijos romai, save vadinantys lotfktka romais, taip pat kotliarai – Moldavijos ir Rusijos romai, atvykę į Lietuvą po Antrojo pasaulinio karo.

1999 m. Vilniaus universiteto Istorijos fakultete buvo įsteigtas Kultūrinių bendrijų studijų centras, kurio pagrindinis uždavinys – tirti Lietuvoje tarsi negyvenančias etnines grupes, tokias kaip romų, pastebėjus, kad jų kultūrai ir istorijai skiriamas nepakankamas dėmesys. Tą pastebinti Vilniaus kolegijos lektorė, antropologė Aušra Simoniukštytė sako, kad sunkiai sekdavosi prikalbinti žmones kartu vykti į ekspedicijas pas romus užfiksuoti jų folklorą, dainas.

„Taip pat nepavykdavo prikalbinti muziejininkų rinkti romų kultūros artefaktų. Daug kas prarasta, dėl to apmaudu ir labai gaila. Po Kultūrinių bendrijų studijų centro įsisteigimo aš sulaukiau skambučių, žmonės sakydavo: „Ką jūs ten ruošiatės tyrinėti? Čigonų kultūrą? Tai jie gi neturi jokios kultūros!“ Galbūt yra tam tikrų nuostatų pasąmonės lygmeniu, kad netgi akademikai taip blankiai domisi romų kultūra ir romų istorija“, – sako tinklalaidės „Aktualu“ pašnekovė Aušra Simoniukštytė.

Nors romai daug metų buvo marginalizuojami (ypač žiniasklaidoje), tačiau padėtis pamažu gerėja, jau atsiranda daugiau straipsnių, interviu, kuomet kalbinami patys romai. Neformalaus ugdymo centro „Padėk pritapti“ darbuotoja Agnieška Avin, kita tinklalaidės „Aktualu“ pašnekovė, teigia, kad ir patys romai pastebi pokyčių. „Vakar buvau su mergina, kuri ėjo ieškoti darbo. Po pokalbio su darbdaviu ji pasakė: „Žinok, Agnieška, aš matau pokytį. Prieš dešimt metų į mus dar taip draugiškai nežiūrėjo arba išvis nebuvo įmanoma surasti Vilniaus centre darbą romų moteriai…“ – sako Agnieška.

2020 m.  lapkričio 5 d., minint Tarptautinę romanų kalbų dieną, buvo suorganizuota diskusija, kurios dalyviams kilo klausimas: kodėl Lietuvos romų kalba nėra saugoma? Romų dialektas yra išskirtinis, tačiau vis dar neįvertinamas kaip Lietuvos kultūrinio paveldo dalis. Diskusijos metu sumanyta jį išsaugoti skaitmenizavimo būdu, nes ne tik plačiajai visuomenei, bet ir patiems romams, ypač jaunajai kartai, svarbu sužinoti, kad jų kultūra ir kalba yra vertinga.

Į iniciatyvą įsitraukė ir Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, šiuo metu archyvo rengimas eina į pabaigą. Vasarą atvykę ekspertai iš užsienio pagelbėjo įrašyti istorijas, kalbinant vyresnio amžiaus romus, kalbančius senovine romų kalba – o ją itin svarbu išsaugoti. Romų bendruomenė sovietmečiu buvo labai rusifikuota, jaunimas vartoja daug rusiškų ir angliškų žodžių, tad kalba jau keičiasi. Kitas iniciatyvos tikslas – išsaugoti istorijas, sklindančias iš pačių romų lūpų. Tos istorijos apima Antrąjį pasaulinį karą, romų holokaustą; yra išlikusių prisiminimų apie klajoklišką romų gyvenimo būdą, stovyklas, tradicijas, patiekalus, apie romų taboro Vilniuje įsikūrimą.

„Romams Lietuva kaip jų gimtoji šalis yra labai svarbi, tačiau jei čia jie jaučiasi diskriminuojami, tuomet kitos šalys – tokios kaip Didžioji Britanija – jiems tampa alternatyva susikuriant geresnį gyvenimą, – sako Agnieška Avin. – Didžiojoje Britanijoje jiems neklijuojamos narkomanų, narkotikų prekeivių, vagių etiketės, nes ten yra didelė kultūrinė įvairovė, romai yra vieni iš daugelio, jiems malonu, kad, nuėjus į darbą, niekas jų nenužvelgia nuo galvos iki kojų. Tad ir mes Lietuvoje turėtume padaryti viską, kad romai jaustųsi visateisiais mūsų šalies piliečiais.“

Tinklalaidę veda Rasa Baškienė.

Projektą iš dalies finansuoja Tautinių mažumų departamentas prie LR Vyriausybės.