Tinklalaidė „Aktualu“. Ortodoksų kunigas V. Mockus: „Mano sąžinė rami“

„Mes tądien šventinom velykinius valgius, ir matau – parašai renkami. Apie tai, kad ‚mes palaikom metropolito Inokentijaus ir mūsų Bažnyčios poziciją, mes prieš Bažnyčios skaldytojus, schizmatikus‘… Ir yra lentelės, kur žmonės gali pasirašyti.

Ir tada neištvėriau, parašiau į feisbuką, kad šito jau per daug. Kad man sunku pakęsti ir ištverti tai, ką matau. O tai, ką matau, yra bakchanalija. Man net žodis „kvailys“ yra keiksmažodis, aš tokio net nevartoju – net tada, kai baruosi. Bet čia jau neištvėriau“, – pasakoja tėvas Vitalijus.

Parašų rinkimo lapai buvo išdėlioti visose Lietuvos ortodoksų parapijose: „O kaip mano žmonai jaustis, kuri dirba vienuolyne?.. Ateina žmonės pasirašyti, o jinai sako: ‚Jūs žinot, už ką pasirašot?‘ ‚Taip, žinom. Palaikom ortodoksiją, mūsų Bažnyčią Lietuvoj.‘ ‚Bet jūs visą tekstą perskaitykit. Jame minimi „schizmatikai“, o tarp jų yra mano vyras, kunigas Vitalijus Mockus.‘ Vieni, tai išgirdę, atsisakė pasirašyti, o kiti – atvirkščiai, kaip tik norėjo.

Ir kai [vyskupai] sužinojo, kad mano žmona komentuoja, aiškina šitą tekstą, jai buvo pasakyta, kad nedrįstų.“

Tai t. Vitalijui buvo kritinis momentas garsiojoje Lietuvos ortodoksų konflikto istorijoje, po kurio jis nusprendė pasekti kolegų kunigų Gintaro Jurgio Sungailos bei Vitalio Dauparo pavyzdžiu ir pasiprašyti būti atleistas iš aktyvios dvasininko tarnystės. Šis prašymas patenkintas su kaupu: kunigas ne tik atleistas, bet kartu su dar keturiais dvasininkais suspenduotas – kaip teigia Lietuvos stačiatikių arkivyskupija, dėl „kunigo priesaikos sulaužymo“ ir „schizmos“.

Buvęs arkivyskupijos kancleris, kunigo šventimus Rusios Bažnyčioje gavęs prieš 27 metus, šiuos kaltinimus neigia ir sako negalintis iki galo suprasti, kodėl šitaip išsirutuliojo konfliktas tarp ortodoksų vyskupų Lietuvoje vadovybės ir kelių kunigų. Tačiau, pasak pašnekovo, dabar akivaizdu tai, kad į Rusios Bažnyčią jie tikrai nebegrįš.

„Esame taip juodinami ir apšmeižti, kad jau mums vietos čia nebeliko. Tai sakiau asmeniškai metropolitui Inokentijui ir rašiau motyvaciniame laiške, kai prašiau, kad mane atleistų iš aktyvios tarnystės. Man vis sakydavo: ‚Tu neženk radikalaus žingsnio, pakentėk dar…‘ Aš net nesupratau, ką metropolitas turi omenyje.

Aš palaikiau kunigus Gintarą Sungailą ir Vitalį Dauparą [kurie balandžio 15 d. jiems netikėtai buvo atleisti iš aktyvios kunigystės], ir galbūt tada jis galvojo, kad su jais išeisiu. Bet aš sakiau: nesuprantu, kodėl jie atleisti. Nereikėjo jų bausti, tokių žingsnių imtis. Jiems buvo dar ir pasakyta: ‚Jūs nesigailėjot. Tikėjomės, jog jūs ateisit atgailaudami, kad jūs papiktinat parapijiečius.‘ Kokia atgaila? Kuo papiktina? Jiems gi buvo leista neminėti [patriarcho Kirilo vardo per pamaldas], bet galų gale vis tiek po trijų savaičių buvo pasakyta: va, jūs prašėt išeiti ir jūs neatgailavot…“, – prisimena kun. V. Mockus.

„Sakiau, kad neskubu, bet žiūriu toliau, kas vyksta: [vyskupų] pareiškimai ir kaltinimai vis nauji… Rašiau metropolitui, kad, jeigu mane nusiųstų į bet kokią tolimą kaimo parapiją, (ramiai sėdėk sau ir tavęs nesigirdi, nesimato) – aš labai apsidžiaugčiau. Bet šuo metu, dabar susiklosčius tokioms aplinkybėms, tai neįmanoma. Nes normalūs parapijiečiai, sužinoję, kad į jų parapiją kunigu skiriamas va toks schizmatikas, Bažnyčios skaldytojas Mockus, jie išsigąstų ir sakytų: kam mums jis toks reikalingas, duokit kitą…

Tad tokie veiksmai nepaliko galimybės man pasilikti normaliai tarnystei mūsų vyskupijoje. Ir todėl aš priėmiau sprendimą palikti kunigiškąją tarnystę Rusios Bažnyčioje.“

Kun. V. Mockus su iš Maskvos patriarchato pasitraukiančiais broliais kunigais ketina kreiptis į Konstantinopolio patriarchą, kad šis panaikintų jų suspendavimą – ir kad juos priimtų į savo jurisdikciją. Tuo metu Lietuvos stačiatikių arkivyskupijos vadovai tokius planus vadina schizma ir teigia, kad jie prieštarauja Bažnyčios kanonams. Taip pat teigiama, kad savo veiksmais suspenduoti kunigai sulaužė kunigystės priesaiką, kurioje, be kita ko, yra pasižadėjimas be savo vyskupo sutikimo nepereiti į kitą patriarchatą. Tėvas Vitalijus atsako, kad visi šie kaltinimai yra melas:

„Iš tiesų savo kunigišką tarnystę turime vykdyti remdamiesi Dievo žodžiu, Bažnyčios kanonais, vyskupo nurodymais ir t. t. Niekas negali pasakyti, kad mes kunigavome ne taip, kaip reikėjo. Jeigu kalbame apie priesaikos ištrauką, kurioje prisiekiame be vyskupo leidimo nepalikti savo tarnystės vietų, mes ir nepalikom. Kiekvienas buvome savo parapijose, o laikydamiesi Bažnyčios tvarkos mes paprašėme mus atleisti iš pareigų, leisti niekur nebetarnauti. Yra tokia praktika, ir tai normalu. Viską klusniai vykdėme, ir jokių nusižengimų niekas nematė.

O dėl perėjimo į kitą vyskupiją ar tuo labiau kitą jurisdikciją yra tam tikros taisyklės, Bažnyčios kanonai, kurie reglamentuoja, kaip tai daroma. Todėl mes ir prašėmės išleidžiami iš vyskupijos klero. Ir viskas. Kada jau prasidėjo iš piršto laužti kaltinimai, kad mes jau daug metų rengėme sąmokslą, galiausiai peiliu į nugarą dūrėm ir, pasirodo, esam schizmatikai ir Bažnyčios skaldytojai – šitokių veiksmų nebuvo.

Šitiek metų kartu dirbom su metropolitu, ypač aš, kuris aštuonerius metus dirbau arkivyskupijos kanceliarijoje… Jeigu būčiau ėmęsis kažkokių veiksmų, jau būtų galėję mane sustabdyti. O dabar sako, kad pagaliau atėjo laikas apie sąmokslą prabilti.“

Kunigas Vitalijus dar kartą pabrėžia, kad perėjimas iš vienos vietinės Ortodoksų Bažnyčios į kitą nėra joks skaldymas: „Jeigu mes būtume bandę čia įsteigti kažkokią bažnytinę organizaciją patys, penki kunigai be vyskupo, pavyzdžiui, kokią nors Lietuvos Tikrųjų Ortodoksų Bažnyčią, – taip, tai būtų schizma, skaldymas. Tai būtų nekanoniška. Ir niekas pasaulyje – nei Maskvos patriarchatas, nei Konstantinopolis, nei kita autokefalinė Bažnyčia – mūsų nepripažintų. Ir teisingai darytų. Nes mes tikrai tada būtume atskalūnai, kurie kažką sukuriame savo, nesilaikydami Bažnyčios kanonų. Bet mes nieko savo nesukuriam.

Tarkim, būtų galima diskutuoti, ar Konstantinopolio patriarchatas grįžta į Lietuvą, ar dabar tik ateina – bet kuriuo atveju, šis patriarchatas yra autokefalinė Bažnyčia, visų pripažįstama – ir mes norime dabar jau jai priklausyti. Kur čia yra Bažnyčios skaldymas?“

Dvasininkas neigia kaltinimus ir dėl bandymų į savo pusę privilioti pasauliečius: „Nė vienam nesu sakęs: eikit su mumis. Yra nemažai pasauliečių, mūsų tikinčiųjų, kurie palaiko šį procesą. Bet ne todėl, kad mes juos bandom įtikinti.“

Pasak pašnekovo, grupė kunigų dabar rengia kreipimąsi į Konstantinopolio patriarchą, o kol kas jie negali atlikti jokios kunigiškos tarnystės – tai reiškia, kad ir nebegaus jokių pajamų iš Lietuvos stačiatikių arkivyskupijos. Tačiau dvasininkas nusiteikęs optimistiškai ir sako, jog finansiniai klausimai – menkiausia problema:

„Aš žinau (ir mano mokytojai, patyrę kunigai sakydavo ne kartą), kad nė vienas kunigas badu nemirė – bent jau Lietuvoje. O visa kita yra išsprendžiami dalykai. Todėl einame su malda, dėkodami už viską Dievui. Net ir už šitą pamoką, labai skaudžią pamoką.“

Kun. Vitalijus Mockus taip pat pabrėžia, kad, nepaisydamas dabartinės skaudžios istorijos ir nusivylimo dėl savo Bažnyčios vadovybės veiksmų, jis vis tiek visą gyvenimą liks dėkingas šiai bendruomenei:

„Kaip sakoma, žodžių iš dainos neišmesi. Lygiai taip pat iš mano gyvenimo neišmesi šito periodo, mano kunigystės. Bet kuriuo atveju visada būsiu dėkingas tai bendruomenei, kurioje aš gimiau kaip krikščionis, kurioje pradėjau melstis, tapau kunigu.

Bet kuriuo atveju būsiu asmeniškai dėkingas ir metropolitui Chrizostomui, kuris dėl manęs asmeniškai labai daug padarė. Būsiu dėkingas ir metropolitui Inokentijui, kaip žmogui, kuris yra jautrus, dėmesingas. Ir net šiomis dienomis, kai tokie dalykai dedasi, vis tiek aš jam būsiu dėkingas visą savo gyvenimą.

Dėl to tik dar labiau skauda. Na, bet su Dievu pirmyn.“

Išsamus pokalbis apie įvykusį konfliktą, išėjimo priežastis, vyskupų kaltinimus ir galimybę į Lietuvą grįžti Konstantinopolio patriarchatui – naujausiame tinklalaidės „Aktualu“ epizode.

Tinklalaidėje išgirsite:

0:00 – Kaip žurnalistai šiomis dienomis turi tapti geresniais ortodoksų pasaulio žinovais;

1:25 – Ką reiškia būti „suspenduotu kunigu“;

6:10 – Kuo yra kaltinamas t. Vitalijus – ir ką į tuos kaltinimus atsako;

15:12 – Apie „seniai planuotą kunigų sąmokslą“ pereiti į Konstantinopolį;

25:30 – Ar kunigų kreipimasis į Konstantinopolį – nusižengimas ir Bažnyčios skaldymas?

33:28 – Kaip Lietuvos kunigams sekasi ruoštis kreipimuisi į Konstantinopolį;

36:20 – Kokios yra Konstantinopolio patriarcho galios Ortodoksų Bažnyčioje;

43:50 – Vyskupijos ir kunigų konflikto pradžia: kaip viskas įvyko?

48:35 – Ortodoksų vyskupus supykdė visuomenės reakcija?

51:24 – Garsusis metropolito Inokentijaus kovo 17 d. laiškas buvo kun. V. Mockaus idėja;

55:09 – Draudimas kunigams kalbėti apie karą Ukrainoje;

1:07:40 – Draudimas kalbėti Marijos radijuje ir keistas metropolito paaiškinimas;

1:17:16 – Apie atleidimą iš pareigų nebuvo perspėta;

1:20:33 – Ortodoksų procesija, ir „ligoniais“ pamaldose pavadinti kunigai;

1:26:00 – Atviras įrašas feisbuke;

1:29:48 – Kodėl kun. V. Mockus su kolegomis neatgailaus dėl vyskupijos kaltinimų;

1:37:06 – Galimas spaudimas iš Maskvos ir dviprasmiškas metropolito elgesys;

1:44:42 – Į Rusios Bažnyčią grįžimas nebeįmanomas;

1:46:43 – Kaip pašnekovas vertina Lietuvos stačiatikių arkivyskupijos ketinimus tapti labiau nepriklausomus nuo Maskvos;

1:54:58 – Kiek Lietuvoje yra prorusiškų, proputiniškų ortodoksų kunigų;

2:01:13 – Kaip dabar finansiškai išgyvens kun. Vitalijus.

Daugiau naujienų ir komentarų apie įvykius Ortodoksų Bažnyčioje Lietuvoje skaitykite čia.