2022 06 07

Simonas Bendžius

bernardinai.lt

Klausymosi ir skaitymo laikas:

40 min.

Tinklalaidė „Aktualu“. Sinodinis kelias: vienos kaimo bendruomenės istorija

Nemėžio Šv. Rapolo Kalinausko parapijos moterys: Aleksandra Blažienė, Nijolė Luščinskienė ir Irena Kivytienė. Asmeninio archyvo nuotrauka

„Mes labiau susibendravom. Prieš sekmadienio Mišias pradėjome rinktis Dievo Gailestingumo vainikėlio maldai. Be to, pas mus atsirado vaikų dienos centras. Minčių jį įkurti buvo ir anksčiau, bet Sinodinis kelias buvo galutinis postūmis, jis parodė, jog turime dalintis meile. Ir, pasirodo, mes norime ja dalintis!“ – juokiasi Nijolė Luščinskienė, aktyvi katalikė iš Nemėžio.

Pirmasis Sinodinio kelio etapas baigėsi. Pusę metų vyko susitikimai parapijose ir bendruomenėse; tikintieji pagal pateiktas temas kalbėjosi, išsakė savo nuomones, kas jiems Katalikų Bažnyčiose teikia džiaugsmą, o kas – atstumia. O tų grupelių moderatoriai svarbiausias išsakytas įžvalgas surašė ir siuntė parapijų klebonams arba tiesiai į savo vyskupiją.

Šiuo metu atskirų vyskupijų sinodinės grupės peržiūri atsiųstus tekstus ir rengia gautų įžvalgų apibendrinimus, kurie po birželio 19 d. bus publikuojami vyskupijų internetinėse svetainėse. Vėliau viskas kils dar aukščiau – bus parengtas Nacionalinis sinodinio kelio įžvalgų projektas, kurį Lietuva perduos Europos regioniniam vyskupų susirinkimui. O galutinis etapas įvyks 2023 m. Romoje, kur popiežius Pranciškus kartu su vyskupais Sinodo metu aptars apibendrintas skirtingų žemynų įžvalgas.

Tai yra Sinodinio kelio žavesys ir intriga – niekas nežino, į ką šis procesas pavirs, kas svarbiausio bus akcentuojama Sinode. Kita vertus, svarbus ne tik galutinis, „pasaulinis“, rezultatas, bet ir buvo siekiama, kad Sinodinio kelio susirinkimai išjudintų parapijas ir bendruomenes, kad jos sustiprėtų, tikintieji – išdrąsėtų ir išmoktų labiau išgirsti vieni kitus.

Ši tinklalaidė ir yra apie vieną iš parapijų, kurioje Sinodinis kelias pavyko.

Nemėžio Šv. Rapolo Kalinausko bažnyčia. Vilensijos / WIkipedia.org nuotrauka

Nemėžis – kaimas Vilniaus rajone, prie pat Minsko plento. Kaip ir dažname kaime, čia gyventojai gerai pažįsta vieni kitus – ir turi galimybę pažinti vis naujų žmonių, kurie čia atsikelia ir statosi namus. Nuo Vytauto Didžiojo laikų žinomas ir gan turtingą istoriją turintis Nemėžis šiandien garsus tuo, kad tai yra viena iš nedaugelio vietų Lietuvoje, kurioje gyvena aktyvi musulmonų totorių bendruomenė. Senosiose kapinėse stovi medinė žalia mečetė.

2011 m. pašventinta Nemėžio Šv. Rapolo Kalinausko katalikų bažnyčia, kurią lanko „Bernardinų“ pašnekovės – Sinodinio kelio Nemėžyje viena iš moderatorių Nijolė LUŠČINSKIENĖ bei parapijietės Irena KIVYTIENĖ ir Aleksandra BLAŽIENĖ. Jos, kartu su kitomis tikinčiosiomis, Sinodiniam keliui buvo susibūrusios į Nemėžio parapijos moterų grupę – ir tinklalaidėje pasakoja, kokių vaisių atnešė šie susitikimai.

Kaip minėta, Sinodinio kelio metu įgyvendinta idėja įkurti vaikų dienos centrą. Kas dar?

„Norisi dalintis, norisi susitikti su moterimis ir vaikučiais, pasikalbėti. Galvojam, gal rengti daugiau susitikimų, kad galėtume pažinti Dievą“, – sako A. Blažienė.

„Sinodinio kelio metu supratau, kad aš ne viena tokia. Jeigu namuose yra kokių problemų, tai čia randi palaikymą, surandi bendras sielas, gali išsipasakoti – ir pasijausti ramiau ir smagiau“, – dalijasi I. Kivytienė.

„Aš iš pradžių labai bijojau, kad neatsiras žmonių, kurie norės Sinodinio kelio metu dalintis mintimis. Bet pasirodo, kad atsirado moterų, kurioms ta tema buvo labai aktuali ir norėjo pasisakyti. Netgi ir darbe [kur vyko kita grupelė] tos moterys nevaikšto kiekvieną sekmadienį į bažnyčią. Bet per Sinodinį kelią supratau, kad jos irgi yra labai arti Dievo – ir nori būti su Juo. Bet kartais šeima, vaikai ar vyras tam trukdo… Išsakytos mintys Sinodinio kelio metu man leido jas pažinti ir suprasti geriau.

Ir pati prisiminiau, kad, kai vaikai augo maži, aš irgi galbūt buvau šiek tiek toliau nuo Bažnyčios, nuo Dievo. O Sinodinis kelias mums leido susiburti ir pakalbėti apie Bažnyčią, Dievą ir save. Apie tai, kaip mes matome Bažnyčią dabar ir kaip ją norime matyti toliau.

Turbūt svarbiausia žmonėms buvo pats bendravimas. Ir kad jie būtų parapijoje išgirsti, išklausyti ir pamatyti. Man atrodo, taip pat supratome, kad Bažnyčia esame mes. Mes jai turime atstovauti, visur lydėti, būti kartu – ir viena kitą pamatyti, atjausti, padėti. Kad ne vienas klebonas už viską turi būti atsakingas“, – priduria N. Luščinskienė.

Tinklalaidėje išgirsite:

0:00 – Įžanga;

1:36 – Moteriškas kolektyvas;

3:17 – Rinkdavosi ne tik praktikuojančios katalikės;

6:25 – Kas žmones stabdo nuo ėjimo į bažnyčią;

10:15 – Ką parapijai naujo davė Sinodinis kelias;

17:31 – Kiekvienam žmogui svarbu, kad jį bažnyčioje išgirstų;

20:02 – Nijolės, Aleksandros ir Irenos tikėjimo istorijos;

26:41 – Kaip Bažnyčiai užkalbinti nedrąsų žmogų;

28:28 – Kuo įdomus Nemėžio kaimas;

32:03 – Pašnekovių svajonė;

33:04 – Išdrįskime ateiti į bažnyčią.

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.