Tinklalaidė „Ko tyli istorikai?“: laisvalaikis Vilniuje XIX–XX amžių sandūroje

Tinkalaidės „Ko tyli istorikai?“ vizualizacija

„Ko tyli istorikai?“ – Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Naujosios istorijos katedros mokslininkų tinklalaidė, kurioje kalbama svarbiomis Lietuvos istorijos temomis. Šį kartą istorikai Marius Ėmužis, Juozapas Paškauskas ir Antanas Terleckas kalbėjosi apie laisvalaikio kultūrą XIX–XX a. Vilniuje.

Ko gero, XIX a. pirmos pusės Vilniaus istoriją pagrįstai galime laikyti kiek primirštu istoriniu periodu, kuomet istorinėje atmintyje ryškiau nuaidi tik skausmingi Sukilimų ar universiteto uždarymo atgarsiai. Tik amžiaus pabaigoje mieste atsiranda daugiau politinių, socialinių ir kultūrinių judėjimų, kuriuos ir šiandien gerai prisimename (lietuviams svarbiausias – Didysis Vilniaus Seimas). Dėl to dažnai pamirštama (ar nežinoma), kad Vilnius ir XIX a. buvo sparčiai augantis ir besiplečiantis miestas, svarbi imperinė jungtis (pro Vilnių ėjo geležinkelio linija Varšuva–Sankt Peterburgas), o šios XIX a. raidos ženklų iki pat šiol galima pamatyti Vilniaus gatvėse.

Pasak J. Paškausko, XIX a. Vilnius – neabejotinai modernėjantis miestas. Pokalbio metu aptariamas konkretus šios modernizacijos atspindys – besiformuojanti ir sparčiai plintanti laisvalaikio kultūra. Nors žmonija visais laikais turėjo tam tikrą laisvalaikį – laiką, atliekantį nuo darbų, tačiau būtent XIX a. laisvalaikio kultūra tampa masine, kone – industrija.

Tinklalaidėje nagrinėjamos pačios įvairiausios laisvalaikio kultūros formos ir apraiškos: Naujamiesčio darbininkijos organizavimasis, skaitymas, futbolas, viešnamiai, stovėję pačioje miesto širdyje. Pavyzdžiui, pasak J. Paškausko, darbininkija dažniausiai laisvalaikį leisdavo ne namuose, o lauke (parkuose, botanikos sode, arbatinėse) – tai lėmė itin prastos gyvenimo sąlygos, kai nedideliame butelyje gyvendavo keli ar net keliolika darbininkų. Antai rusų etnografas Vladimiras Bogorazas, 1913 m. aplankęs apie 200 Vilniaus varguomenės butų konstatavo:

„Tų urvų daugumos lubos guli žemiau, kaip gatvės grindįs; būna kartais kad ir dviem aršinais žemiau, kaip gatvė.
Langai gi-tai nužulsnios skylės, o augščio nuo aslos iki lubū užtenka kai-kur ir
180 centimetrų. Pati asla – tai sumušta žemė, sienos gi visur drėgnos, gleivėtos.
Vienu žodžiu – tai gyvenami kapai, kur tūno susiglaudusių virš 1500 žmonių“.

Darbininkų laisvalaikį, beje, pakankamai atidžiai sekdavo ir Rusijos Imperijos pareigūnai, įtariai žiūrėję į proletarų būriavimąsi ir organizavimąsi, kuris ilgainiui įgavo ir tam tikrų protesto, geresnių darbo sąlygų reikalavimo formų.

Kviečiame klausytis. Tinklalaidės „Ko tyli istorikai?“ įrašai pasiekiami ir Spotify, Google Podcasts, Podbean, Apple Podcasts ir Soundcloud platformose.