Tinklalaidė „Pirmas žvilgsnis“: mums reikia kunigų, o kunigams – mūsų

Prie mikrofonų Simonas Bendžius ir Giedrius Tamaševičius pakvietė du pašnekovus, kuriems ši tema yra itin svarbi. Pirmasis – tai, žinoma, kunigas: Nemenčinės Šv. Mykolo parapijos klebonas Arūnas Kesilis. Savo mintimis taip pat dalijasi Vilniaus Šv. Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedros bazilikos parapijietė, kaip pati sako, „parapijos aktyvintoja“ Linita Žebrauskienė.

„Man labai svarbu, kad parapijoje būtų gyvas, žmogiškas bendravimas ir ėjimas tikėjimo keliu, – sako Linita. – Tikrai džiugu, kad, ačiū Dievui, katedroje tarnauja Dievą ir žmones mylintys kunigai. Skirtingi jie, su kiekvienu reikia kažkaip kitaip bendrauti ir kalbėtis, bet tai pavyksta.“ L. Žebrauskienė bando išjudinti ir vyskupus – kad ir jie galėtų iš arčiau susipažinti su savo parapijiečiais.

„Liūdina tik tai, kad kartais savo kunigus matai užsisukusius darbuose, kuriuos galėtų padaryti ne kunigas. Paprasčiausi reikalai, kurie galėtų būti tvarkomi pasauliečių. Jiems sakau: jūsų visas pašaukimas yra pastoracija, žmonių sielų išganymas, o kai užsiimant dažais ar padangom… Atsiranda pasauliečių, kurie noriai sutinka prisiimti atsakomybes parapijose, ir klebonai tai leidžia. Bet vis tiek tai, mano galva, yra labai sudėtingas ir lėtas procesas“, – dalijasi L. Žebrauskienė.

Kun. Arūnas Kesilis savo ruožtu ragina pasauliečius būti aktyvesnius, netgi įkyresnius – ir nebijoti prieiti prie savo parapijos kunigo, pasiūlyti reikiamą pagalbą. Dvasininkas sako, kad jam, kaip klebonui, įvairiausių darbų ir popierizmo yra nemažai, tačiau jam visada svarbiau jo parapijos žmonės, ir laikas pirmiausia turi būti skiriamas jiems.

„Mane kunigystėje daro laimingą iš tikrųjų viskas. Ir dažniausiai tas viskas yra labai maži darbeliai ir dalykai. Atsikėlimas iš ryto, galėjimas skaityti brevijorių; galėjimas normaliai pašvęsti laiką rožinio maldai, aukoti šventąsias Mišias, galėjimas susitikti su žmonėmis.

Galų gale – po Mišių vienos ar kitos močiutės pakalbinimas – o jas tokioje parapijoje kaip Nemenčinė, tikrai pažįsti. Ir paklausiu: kaip tau sekasi, nemačiau dvi savaites, ar sirgai, nesirgai ir t. t. Šitie dalykai patys savaime yra teikiantys laimę“, – tinklalaidėje sako pašnekovas.

Pasak kun. Arūno, jo tarnystėje būna visko – ne vien tik gerų patirčių. Tačiau tai, kas bloga, kažkaip eina ir nueina, o teigiami dalykai lieka ilgam: „Kiekvienas pasakytas „ačiū“, netgi kiekvienas šypsnys duoda visiškai neišmatuojamą turtą, nes tu supranti, kad kažkam vis tiek esi reikalingas.“

Tinklalaidėje išgirsite:

0:00 – Koks kunigas Linitai padėjo tapti aktyvia katalike;

4:59 – Kas kunigą Arūną daro laimingą kunigystėje;

10:39 – Mes nemokame švęsti;

14:01 – Parapijiečiai nebeskambina naktimis;

18:14 – Kaip kleboną apvogė (bet greit surado nusikaltėlį);

21:59 – Giedrius apie pasauliečius, laikui bėgant Lietuvoje atradusius savo laimingą kelią;

26:02 – Nutikimas prie bažnyčios;

27:16 – Simono apsisprendimas dėl santuokos ir greit išgaravęs noras tapti kunigu;

29:27 – Kunigai geri, bet labai jau užsikasę darbais;

34:24 – Kun. Arūnas apie savo, kaip klebono, užimtumą ir darbus (ir norą, kad parapijiečiai būtų drąsesni);

48:39 – Ar jaunoji būsimų kunigų karta kuo nors skiriasi nuo ankstesnės;

59:05 – Kunigai – tokie patys žmonės kaip kiekvienas iš mūsų;

1:03:03 – Linkėjimai kun. Sauliui Bužauskui;

1:05:19 – Kunigai ir pasauliečiai labiausiai nori bendrystės;

1:07:48 – Kokių kunigų reikia Lietuvai?