Tinklalaidė „Vilnius“. Dabarties iššūkiai ir ateitis

Antroje tinklalaidės „Vilnius“ dalyje apie šių dienų miesto iššūkius ir ateitį kalbamės su miesto antropologe dr. JEKATERINA LAVRINEC ir žurnaliste MARIELLE VITUREAU.

Prieš dvidešimt metų į Vilnių atvykusią žurnalistę Marielle Vitureau labiausiai nustebino miesto žaluma ir sostinės bažnyčių gausa bei įvairovė. Lygindama, kaip per pastaruosius dvidešimt metų pasikeitė sostinė, pašnekovė pastebi, kad pakito eismas, atsirado naujų gatvių, naujų kvartalų. Anksčiau miestas atrodė buvęs sudarytas iš atskirų rajonų, o šiandien juntama, kad, pavyzdžiui, dėl nutiestų naujų dviračių takų jis tapo labiau sujungtas ir vientisesnis.

„Reikia pasakyti, kad Vilnius, jeigu pasižiūrėsime į automobilizaciją, automobilių skaičiaus augimo procesą ir į tai, kiek dažnai mes naudojamės automobiliais būdami mieste, deja, šiuo metu kartoja Amerikos miestų 1950-ųjų problemas. Tai susiję ir su prekybos centrų atsiradimu mieste, gyvenamuosiuose rajonuose, kai jie turėtų būti už miesto ribų, o pačiame mieste likti mažesnės, pėsčiomis pasiekiamos parduotuvės“, – teigia miesto antropologė dr. Jekaterina Lavrinec.

Anot jos, nuo 1960 m. pasaulyje įsigalėjo naujojo urbanizmo teorija, kai į šiuolaikinius miestus, jų iššūkius ir plėtros galimybes žvelgiama iš praktinių kasdienių žmogaus patyrimų perspektyvos. Pavyzdžiui, kaip mes jaučiamės išėję į miestų gatves, ar galime pėsčiomis patogiai pasiekti įvairius mums reikalingus objektus. Vaikščiojant pėsčiomis galima spręsti, ar miestas yra patogus, ar rajonai plėtojami atsižvelgiant į kasdienius žmogaus poreikius, ar jie tampa tik pravažiuojami.

Mokslininkė pozityviai vertina šiuo metu skiriamą didesnį dėmesį dviratininkams, bet kartu atkreipia dėmesį į tai, kad keičiantis klimatui mūsų miestams verta pasimokyti iš tokių miestų kaip Kylis ar Paryžius, kurie planuoja ar jau kuria žaliąsias jungtis arba žaliuosius koridorius, dėl kurių dviratininkai mieste esant kaitroms gali judėti pavėsyje.

Pašnekovė teigia, kad kurdami naują dviračių judėjimui skirtą infrastruktūrą mes atsisakome tokių koridorių, tad būtų gerai atsižvelgti į vieną Vilniaus skiriamųjų bruožų ir panaudoti žaliąsias alėjas patogiam judėjimui mieste esant kaitroms. Taip galime išlaikyti miesto gyvybingumą, antraip per kaitras tiesiog turėsime slėptis kondicionuojamose patalpose, – mano pašnekovė.

Pasak dr. J. Lavrinec, didėjantis automobilių skaičius, kaistantys miestai, judėjimo pėsčiomis ir tvarios gyvensenos skatinimas yra vieni didžiausių iššūkių, su kuriais susiduria daugelis šiuolaikinių miestų. Tačiau dar viena svarbi problema, ypač Europos miestuose – nerimą keliantis gyventojų psichinių negalavimų skaičius. Dėl to labai svarbu mieste kurti bendruomeniškumui palankias struktūras, kurios padėtų spręsti žmonių vienišumo ir atskirties klausimus. Vienas iš būdų ir yra sudaryti sąlygas žmonėms išlipti iš automobilių ir daugiau vaikščioti ar važiuoti dviračiu, daugiau laiko praleisti viešosiose erdvėse.

„Aš manau, kad vaikiai daugiau vaikšto – į savo mokyklas, visokius būrelius – nei suaugę žmonės. Tai gal miesto politiką reikėtų labiau taikyti į juos, nes jie yra šiuo metu tie vaikštantys žmonės. Matau iš savo ir kitų vaikų, kad net jeigu gyveni Fabijoniškėse arba kitur, tai tikriausiai į mokyklą eini pėsčiomis arba vyksti troleibusu“, – sako Vilniuje gyvenanti žurnalistė ir priduria, kad Prancūzijoje tai neįprasta, nes vienam vaikščioti ten yra nesaugu, ir tai yra didžiausias skirtumas tarp Prancūzijos ir Lietuvos.

M. Vitureau pastebi, kad Vilniuje net maži vaikai patys važiuoja troleibusu, o Paryžiuje ar Marselyje tai būtų nesuvokiama.

Kalbėdama apie judėjimą mieste ir didėjančią automobilizaciją, miesto antropologė pabrėžia kompaktiško miesto planavimo principo svarbą. Remdamasi JAV mokslininkais, teigiančiais, kad gyvenamajame kvartale ar rajone visos reikalingos kasdienės paslaugos ir funkcijos turėtų būt pasiekiamos pėsčiomis per 15–20 minučių, sako, kad šis principas Vilniaus kontekste neveikia, kai rajonas tankinamas tik gyvenamaisiais pastatais. Taip miegamieji rajonai tampa dar labiau miegami, juose ima trūkti darželių, mokyklų ir pan.

Panašius procesus dr. J. Lavrinec mini kalbėdama apie Vilniaus priemiesčiuose statomas gyvenvietes ir siūlo svarstyti, galbūt vertėtų aplink miestą išlaikyti gyventojų rekreacijai skirtas zonas. Viena iš prarastų vilniečių poilsio zonų, anot pašnekovės – Valakampiai, kuriuos nuo seno buvo pamėgę Žirmūnų gyventojai, įpratę vaikščioti šioje vietovėje savaitgaliais, o dabar tai tankiai apgyvendintas rajonas su likusiu vienu pasivaikščiojimui skirtu taku Neries pakrantėje.

Visą pokalbį galima išgirsti tinklalaidėje.

Trijose tinklalaidėse „Vilnius“ kalbamės apie senąjį ir naująjį Vilnių, Vilniaus paveldą, dabartinius miestiečių iššūkius ir miesto ateitį.

Projektą iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė.