2021 05 18

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Skaitymo ir klausymo laikas

64 min.

Tinklalaidėje „Gilyn į Amoris laetitia“: kas yra tikras dialogas?

Irena Eglė Laumenskaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Penktojoje „Gilyn į Amoris laetitia“ tinklalaidės dalyje kartu su humanitarinių mokslų daktare Irena Egle Laumenskaite kalbamės apie dokumento skyrių „Meilė santuokoje“. Skyrius labai plačiai aptaria santuokinę meilę, jos augimą, kaitą bei seksualinės meilės svarbą.

Dialogą popiežius Pranciškus pabrėžia, kaip itin tinkamą ir būtiną būdą, „kaip santuokiniame gyvenime bei šeimoje patirti, išreikšti ir brandinti meilę“ (Amoris laetitia, 136). Įvardinami konkretūs veiksmai: skirti laiko, kantriai išklausyti, „mokėti neprabilti pirma tinkamos akimirkos“, laikyti kitą svarbiu, nenuvertinti, ką kitas sako, lankstumo keisti savo nuomonę, reikšti jausmus be pykčio ir panašiai. Kyla klausimas, kaip ugdytis tokią laikyseną? Dr. I. E. Laumenskaitė įvardina, kas yra tikrasis dialogas ir kaip jo ieškoti.

Pirmiausia dialogas nėra du monologai, kai kitas palaukęs ar net nepalaukęs, kol anas pabaigs, sako savo poziciją. Dialogas nėra nuomonių mūšis, kuris vyksta susitikimuose ir mūsų TV laidose. Tad popiežius čia kalba bent jau apie dialogo taisykles, kurių dažnai nesilaikoma. Šeimos santykiuose, kai problemų slėgis padidėja kaip greitpuodyje, pratrūkstama be šių taisyklių. Bet kaip šiuose santykiuose nereikšti pykčio, jei kitas elgiasi „neteisingai“, bet aš net nepaklausiau, kaip jis tą ar kitą situaciją matė, kaip suprato. Gal būtent šis klausimas turėtų būti dialogo pradžia? Tai paaiškėja, pavyzdžiui, sutuoktinių savaitgalių susitikimuose, kai, pakvietus sutuoktinius į dialogą, vienas jų neretai apstulbsta: „Ir šitaip Tu apie mane galvoji?“ Daug metų drauge gyveno, bet niekuomet neparūpo, kad kitas atsivertų? Ar mes konkrečiose situacijose paklausiame, kaip jas supranta ar jaučiasi tas kitas ar kita? Galiu pasakyti, kad neretai nepasitenkinimo ar priekaišto burbulas subliūkšta, nes išgirstu ne tai, kaip aš mačiau, interpretavau ir todėl supykau. Žinoma, jei tik nuoširdžiai klausiu ir kitas drįsta pasakyti. Tai, ką sako Pranciškus, reikštų pirmiausia tai, jog pradedu ne nuo priekaištų, o tik išsakydamas savo jauseną anoje situacijoje ir klausdamas, kaip ją matė kitas ar kita, kad galėtų atsiliepti, ir jam ar jai nereikėtų gintis.

Kaip tokią dialogo laikyseną ugdyti? Gal pirmiausia atpažinti, kad mes klausomės ne asmens, bet vien girdimų žodžių kaip informacijos. Gal pastebėjote, jog įtampos situacijoje žmonės nežiūri vienas į kitą, neįsiklauso, bet beria žodžius, į kuriuos ir tereaguoja? Ar pastebėjote, kad kitas ar kita, norėdami pasitikrinti, ar žodžiai priimami, ar mane supranta, ieško jūsų akių, nori asmeniško atsako, o ne vien galvos palingavimo jums žvelgiant pro šalį? Artimame santykyje ne informacija yra svarbiausia, bet klausyti paties asmens. Jei man paklausus: „Kaip sekėsi“, išgirstu „Viskas gerai“, bet girdžiu, kad jo ar jos balsas „negyvas“, ar matau, jog veidas papilkėjęs, aš nepasitenkinsiu tuo formaliu atsakymu, bet klausiu „O kas atsitiko?“ Jei mes mokytumės klausytis kito asmens, gal tuomet vaikai mums netikėtai nepabėgtų iš namų ar dar ką blogesnio nepasidarytų…

Kviečiame remti Bernardinai.lt

Jei mus skaitote, žiūrite ar klausotės, galite prisidėti ir prie mūsų gyvavimo, taip tapdami misijos įgyvendinimo partneriais.

Taip, paremsiu