Tinklaraščio „Mamalogas“ autorė N. Kudarauskienė: į stresą šeimoje žvelkime su humoru

NERINGA KUDARAUSKIENĖ – trijų berniukų mama, dirbanti kibernetinio saugumo įmonėje. Ir rašanti unikalų Lietuvoje feisbuko tinklaraštį „Mamalogas“ apie vaikų auginimą, kaip pati sako, „be cukraus ir filtrų“. Į motinystę autorė žvelgia su gera humoro ir ironijos doze – tai jai pačiai praverčia kasdienybėje.

Tai padeda nesusireikšminti ir tinklaraščio gerbėjams: perskaitę Neringos įrašus mamos ir tėčiai ne tik nusijuokia, bet ir į savo pačių situacijas pradeda žiūrėti iš šono. Suprasdami, kad tai, kas ką tik atrodė pasaulio pabaiga, tiesiog yra normalus gyvenimas, kurį gyvena tūkstančiai panašių, netobulų ir dėl to gražių šeimų.

Tad, artėjant šv. Kalėdoms, labai norėjosi pakalbinti „Mamalogo“ autorę apie tai, kaip turint darbą ir auginant vaikus neišprotėti prieš šventes. Ir kaip priimti savo ne visada lengvas tėčio ar mamos pareigas.

Ką Jums reiškia auginti tris berniukus?

Pirmiausia turiu išsiugdyti labai daug dėmesingumo. Nežinau, kaip yra kitose šeimose, bet mano berniukai nuolat bando „nusižudyti“ – padegti namus ar padaryti dar kažką pavojingo sau arba aplinkai.

Tai reiškia ir visišką įpročių pakeitimą. Pradedant laisvalaikiu, nes vaikams nebeįdomu žiūrėti kokius nors gražius filmus ar pasivaikščioti parke, jie nori kažko kito. Netgi atostogų maršrutai pasikeitė – kas būtų smagu man (pavyzdžiui, gulėti paplūdimyje ant gulto), jų visiškai nedomina. Ir tada turi prisitaikyti.

Galėtumėt pasakyti kokį pavyzdį?

Puikiausias pavyzdys – sumoki labai daug už kelionę, nuvažiuoji prie jūros, bet jie nori būti prisisiotame baseine, nes tenai yra įrengta kokia viena čiuožynė (šypsosi). Ir jie visą dieną gali ten būti. Eiti apžiūrėti viešbučio teritoriją, šalia esantį miestelį ar pasivaikščioti po parką nėra įdomu – įdomios tik tos pramogos, kurios vyksta tame baseine.

Taigi tai visiškai pakeitė mano gyvenimo būdą. Net mano rūbai pasikeitė. Kai dar neturėjau vaikų, dėvėjau aukštakulnius, visai kitaip rengdavausi, o dabar dažniausiai aviu sportbačius ir rengiuosi patogiai – nes kartais reikia gaudyti vieną kažkur bėgantį vaiką, o ir kitokių veiklų yra. Gyvenimas visiškai pasikeitė.

Gal pasikeitė ir Jūsų charakteris? Gal, augindama berniukus, tapot šiek tiek „kietesnė“, „vyriškesnė“ – nes kartais turbūt reikia atitinkamai bendrauti?

Turbūt. Nors aš nesiremiu stereotipais, nemąstau taip, kad „reikia užauginti berniukus tikrais vyrais“. Mano vaikai labai skirtingi – vienas labai švelnus, kitas vyriškesnis, trečias padykęs. Aš ir pati niekada nebuvau labai mergaitiška, tad gal man dėl to lengviau su berniukais sutarti (šypsosi).

O kaip ir kada kilo idėja pradėti rašyti „Mamalogą?“

Manau, prieš kokius 6–7 metus. Taip jau nutiko, kad po motinystės atostogų buvau be darbo, ieškojau, kuo užsiimti, ir daug laiko leisdavau socialiniuose tinkluose. Išgirdau iš draugių ir pati pajutau, kad vadinamųjų influencerių sekimas mane veikia blogai: atsirado visokiausių kompleksų, nes žiūri į merginą, kuri net už tave vyresnė ir taip pat turi daug vaikų, bet ji atrodo daug gražiau – tiesiog visa spindi švyti… Vadinamieji instagraminiai namai gražūs ir t. t.

Mane tikrai apimdavo ir savigrauža, ir lengva depresija. Kartais net paašarodavau dėl to: na, kodėl aš nesugebu susitvarkyti?! Kiti sugeba, o aš – ne. Paskui pradėjau matyti, kad ir mano draugėms nepavyksta – nes, kai nueinu jų aplankyti, tas pats bardakas namie, neišplauta galva, jeigu ji turi mažų vaikų…

Taip pat sekiau užsienio tinklaraščių kūrėjas ir mačiau, kad užsienyje daugiau dėmesio skiriama atspindėti realybei, o Lietuvoje viskas pacukruota. Norėjau sukurti tinklaraštį, kuriame būtų daugiau tikrovės. Turbūt buvau pirmoji, kuri lietuviškai pradėjo apie tai rašyti su visokiais pajuokavimais. Nes tuo metu dauguma mamų tinklaraščių buvo pilni pagražintos realybės.

„Mano angeliukas?..“

Mano angeliukas, myliu be galo be krašto, mama iš lovos išlipusi su vakariniu makiažu, po namus indus tvarkosi su suknute ir pan. Visos nuotraukos darytos su daug filtrų… Pamenu situaciją, kai nuėjau susitikti viena mama blogere, – aš jos nepažinau!

Nieko sau.

Viskas gerai su ja buvo, bet supratau, kiek daug yra filtrų, nuo kurių žmogus tampa nebeatpažįstamas.

Kodėl taip yra? Ar, vos tik sutvarkius namus, iškart bandoma įkelti tokį vaizdelį į instagramą – bet po kelių sekundžių vėl viskas namie būna „normalu“? Dėl ko dedami tokie vaizdeliai?

Taip, turbūt yra dvidešimties sekundžių momentas, kiekvienai nuotraukai ilgai ruošiamasi. Daugelis mamų nefotografuoja savęs tokių, kokios jos būna kasdien atsikėlusios. Jeigu ketini nuotrauką kažkur dėti, dažniausiai pasipuoši, turbūt ir pasidažai. Įvairių tų situacijų yra. Dalis mamų turbūt turi namų tvarkytojas ir gali sau tai leisti. Bet vis dėlto tai nėra daugumos mamų eilinė kasdienos situacija.

Ir turbūt norisi pateikti gražią realybę. Nesinori pasakyti tų dalykų, kurie galbūt nelabai malonūs, nelabai gražūs akiai ar dėl kurių tave gali pasmerkti. Nes smerkia. Pavyzdžiui, jei nuotraukoje pamato kriauklę su neplautais indais.

Rimtai? Už tokius dalykus smerkia?

Tikrai. Esu sulaukusi piktų komentarų. Netgi kai kurios žinomos mamos viešai ką nors parašydavo. Bet palaikančių komentarų būna daugiau.

Taigi pradėjot rašyti „Mamalogą“, nes, kaip minėjote viename interviu, norėjot pateikti ne per saldų ir ne per juodą vaizdą, bet vaizdą „per vidurį“.

Nenoriu mažinti gimstamumo Lietuvoje (šypsosi). Sakau viską taip, kaip yra, bet per humoro prizmę – kaip ir pati bandau tą realybę sau priimti. Stengiuosi į dalykus šiek tiek linksmiau pažiūrėti.

Ir tai padeda?

Šiek tiek padeda. Tiesiog mokausi keisti požiūrį. Būna, kokia nors situacija sugniuždo per pirmąsias sekundes, supykstu. Bet paskui pasižiūriu iš kitos pusės: bliamba, juk tai juokinga… Ir tada viskas pradeda atrodyti kitaip.

Kiek Jūsų šeimoje yra to tobulo rožinio paveiksliuko iš reklamų ir kiek chaoso, netvarkos, įtampos?

Be abejo, aš labai myliu savo vaikus, mes turim daug veiklų kartu, jie labai myli mane – ir viskas yra gerai. Bet ta realybė nėra rožinė – vaikai serga, jiems nesiseka, kažkas užgauna širdutę, jie guodžiasi, man irgi yra liūdna. Man pačiai nesiseka darbe, aš grįžtu pikta namo… Tokia realybė.

Apskritai jaučiuosi laiminga. Bet aš nesijaučiu gyvenanti instagramo paveiksliuke, ir mano namai neilgai būna tvarkingi. Dabar jau ilgiau, nes vaikai auga, pradeda padėti tvarkytis. Bet to chaosėlio, netvarkos yra. Stresą jaučiu beveik nuolat.

Kaip Jūs jį malšinat? Alkoholiu, saldumyn… juokauju…

Saldumynais (juokiasi)! Alkoholio nevartoju išvis, praktiškai tik kartą per metus. Ne dėl to, kad esu sveikuolė – tiesiog neskanu. O saldumynų valgau daug. Nežinau, ar tai streso numalšinimo būdas, nes ir prieš vaikų atsiradimą tą mėgau daryti.

O šiaip streso nemalšinu niekaip. Suprantu, kad tai yra natūrali šeimos būsena. Aš tiesiog esu tokia mama, kuri išgyvena dėl savo vaikų. Mane kartais kitos mamos moko, kai mano vaikas užlipa į trijų metrų aukščio karstyklę, jos sako: „Tu nebūk mama helikopteris, nebėgiok apačioje žiūrėdama, ar nenukris.“ Na, aš kitaip negaliu. Aš jaučiu stresą ir leidžiu sau jaudintis ir bėgioti. Aš neturiu atliekamų vaikų, visi trys man yra reikalingi (juokiasi).

Ar planuojate daryti kažką daugiau negu vien tinklaraštį? Gal parašyti kokią knygą?

Ne. Iš tikrųjų nieko neplanuoju, nes man atrodo, kad bandymas palikti didesnį pėdsaką, ypač jeigu esi mama, atimtų laiką iš šeimos. Aš labai noriu, kad liktų tie momentiniai feisbuko pasidalinimai – susiklosto situacija, aš ją aprašau. Užtrunka dvi minutes, ir tiek. Niekada nenorėčiau pavirsti tuo žmogumi, kuris vos atsikėlęs bando viską fotografuoti, kiekvienoje situacijoje pagauti kadrą.

Knygos rašymas būtų taip pat didelis darbas. Turėčiau tą laiką atimti iš vaikų, o aš jo paprasčiausiai neturiu, nes dirbu visą dieną. Darbas baigiasi šeštą, mes gyvenam už miesto. Kol surenkam vaikus, kol grįžtam… Reikia rūbus sutvarkyti trims berniukams, nes viską plėšo, gadina, purvina (šypsosi). Tad nelieka laiko sau. Ir labai nenoriu jo atimti iš vaikų.

O kažkokio didelio pasitenkinimo iš knygų rašymo nepajausčiau, ilgo turinio rašymas man neteiktų malonumo.

Bet pasiūlymų turbūt esat gavusi?

Rimtų pasiūlymų – ne. Esu gavusi iš Lietuvos portalų, kvietė rašyti jiems straipsniukus. Bet atsisakiau dėl suprantamų priežasčių – nes po visais straipsniais visada rašomi pikti komentarai, nenorėčiau, kad mano artimi žmonės juos skaitytų.

O ką darysit, jeigu Jūsų vaikai, kai dar labiau paaugs, vieną dieną pasakys: „Mama, neberašyk apie mus“?

Neberašysiu.

Paaiškinsiu, kodėl aš rašau. Taip truputėlį praskaidrinama nuotaika kitoms mamoms. Parodoma, kad jos ne vienos tokios, kurioms yra sunku, kurios nesusitvarko. Bet jeigu vaikas sakys: „Aš nenoriu, man nefaina“, aš neberašysiu. Nes vaikų nuomonė man yra svarbi.

Galime pakalbėti apie šventinį laikotarpį. Ar jau yra stresiuko, nerimo prieš Kalėdas?

Taip, yra. Ir jis kyla keliais lygiais. Pirmiausia yra viskas, kas ateina iš mokyklos, pradedant kalėdiniais renginiais. Džiaugiuosi, kad jau esame nebe darželyje – bent jau nėra tų siurprizų, kai likus neilgam laiko tarpui sužinai, jog turi pagaminti kokią žąsinėlio ar kiškučio kaukę (juokiasi). Tai taip demoralizuoja! Aš gaminu, sėdžiu per naktį, nes pirkti brangiai kainuoja, ir žinau, kad vis tiek bus mamų, kurių vaikai ateis su rankomis nunertu, deimantukais apklijuotu kostiumėliu… Žinot, visada yra mamų, kurios turi daug laiko ir padaro super-turbo-mega rankų darbo kaukę.

Dabar yra mokykla, tai jau šiek tiek kitaip.

Kaip visada didžiausias streso šaltinis yra vaikų laiškai Kalėdų Seneliui. Galvoju, kad jau laikas jiems pristatyti liūdną naujieną, jog Kalėdų Senelio nėra.

Jie dar nežino šito?

Jaunesni nežino. Vyriausias, dvylikametis, manau, tikrai žino, bet apsimeta, kad ne.

O kaip Jūs tai pasakysit?

Tiesiai. Susėsim ir sakysiu: „Mums laikas pasikalbėti. Žinokit, Kalėdų Senelio nėra.“ Nes šiemet viename iš laiškų yra prašoma 4 milijonų robluksų. Apskaičiavau, tai yra 25 tūkstančiai eurų… (juokiasi) Kartą vienas vaikas prašė skruzdėlyno stiklainyje ir grynųjų pinigų.

Pernai nutariau, kad apie Kalėdų Senelį pasakysiu šiemet, bet vėl nepasakiau. Tai jau kitąmet tikrai pasakysiu. Čia pirmas streso šaltinis, nes turi aiškinti, kalbėti, tartis.

Kaip Jūs vaikams paaiškinat, kad Senelis negali atnešti tokių dovanų?

Aš labai nesijaudinu. Visada sakau: parašykit norų sąrašą, Kalėdų Senelis atneš, kiek galės, bet ne viską. Aiškinu, kad dovanėlės kainuoja labai brangiai, bet vaikai, aišku, turi savo šimtą kontrargumentų – jau esu girdėjusi, kad esu neišmanėlė, nes Kalėdų Senelis neperka dovanų, jis stebuklingai jas sukuria (juokiasi). Todėl visiškai nesvarbu, kokia yra dovanos kaina, ir vaikai netgi ir mano vardu galėtų ko nors paprašyti, jei tik norėčiau.

O šiaip daugiau streso nepatiriu. Pavyzdžiui, dėl to, ką reikės apsirengti, ką pagaminti valgyti ar pan.

Šventės būna pas jus namie?

Mano dviejų vaikų gimtadieniai yra arti Kalėdų, tai rengiam abiejų švenčių miksą. Bet šiaip dažniausiai Kūčias švenčiame pas giminaičius. Taip patogiau ir racionaliau (šypsosi). Tada namai tvarkingesni būna, vaikai turi kuo užsiimti. Gali ramiai per dešimt minučių išgerti kavos puodelį, ir niekas tuo metu netampo už rankovių… Bet ir šiaip smagiau.

Dabar visur kuriama šventinė atmosfera – reklamose, parduotuvėse: tvarkinga šeima, gražūs namai, šventinė nuotaika… Ar Jūsų tai neveikia neigiamai? Na žinot – dar tik gruodžio pradžia, o jau mane spaudžiat viską tobulai susiruošti?!

Mane, žinokit, veikia teigiamai. Kalėdos man yra gražiausia metų šventė, nesu iš tų burbeklių, kurie skundžiasi, kodėl prekybos centrai taip anksti viską pradeda. Mėgstu pasipuošti truputuką anksčiau, nes man tiesiog gražu. Džiaugiasi mano viduje gyvenantis vaikas.

Turbūt sunkiau atsispirti impulsams, kai socialiniuose tinkluose matau dovanų reklamas – ir nepirkti visokiausių plastmasinių žaislų, kurių žinau, kad niekam nereikia. Bet šiaip neigiamo poveikio man nėra.

Kaip Jūs namuose ruošiatės Kalėdoms? Turit kokį planą? Kiek tenka patirti pačiam ar išgirsti bendraujant su kitomis šeimomis – prieš šventes ir šiaip būna daug darbo, o pasiruošimas joms, dovanų pirkimas atidedamas paskutinėms savaitėms, vos ne paskutinei dienai. Daug streso, ir tada pačios šventės būna tokios: „Uch, dabar truputį pailsėkim…“

Aš taip pat kaip studentė paskutinę naktį ruošiuosi, ypač kalbant apie dovanas. Tad labai džiaugiuosi, kad pastaruoju esame taip susitarę – pasidalinu vaikų norų sąrašu su seneliais ir giminaičiais, ir jie ką nors nuperka. Tai kartais būna, kad su vyru išvis nieko nenuperkam. Nes matom, kad užtenka tų dovanų, tų daiktų.

Bandom ieškoti visokių gerų sprendimų. Pavyzdžiui, vienais metais buvom susitarę, kad dovanojame tik knygas – tai labai palengvino ruošimąsi Kalėdoms, nereikėjo blaškytis.

Vaikai irgi gavo tik knygų?

Vaikai irgi. Nekomentuosiu, bet šiaip visai gerai priėmė (juokiasi).

Dėl maisto irgi žiūriu paprastai. Dievas davė atsirasti prekybos centrams ne be reikalo – kad žmonėms būtų lengviau. Nemanau, kad būtinai viską patys turim gaminti. Kai ką gaminamės, bet šiaip nusiperkam, užsisakom, ypač kai į svečius važiuojam.

Šeimos rate atsisakėme dovanų pirkimo suaugusiesiems, ir tai taip pat labai palengvino ruošimąsi. Būdavo sunkiausia dalis – lėkimas, kai bandydavai ieškoti kokios nors dovanos.

Labai gerą mintį pasakėt – prašyti giminaičių, kad prisidėtų prie dovanų vaikams.

Aš taip dažnai darau. Kartais paprašo sesuo: „Tu nupirk kažką ir nuo manęs“, arba: „Susidedam, kartu kažką nuperkam.“ Yra buvę, kai vaikai Kalėdoms labai norėjo „Playstation“. Žiauriai brangus daiktas. Bet susimetėm, ir tai buvo visiems vaikams dovana.

Ar turėtumėt dar kokių praktinių patarimų, kaip neišprotėti prieš šventes?

Jei turit vaikų, tikrai patariu švęsti pas artimuosius. Galų gale, kaip genetikai sako, kas antroje kartoje stipriai persiduoda genas, vaikai būna panašūs į senelius labiau nei į tėvus. Tad seneliai truputuką yra kalti – jei vaikai padykę, seneliai turi prisiimti atsakomybę (šypsosi).

Taip pat patarčiau vaikams laiku pristatyti tvaraus gyvenimo (sustainable living) idėjas. Nes ir Žemei gerai, ir tai padeda aiškinant apie dovanas – kodėl mes nepirksim penkiasdešimto plastmasinio traukinio, su kuriuo vaikai žais dvi minutes. Juos su šiomis temomis supažindina mokykloje, bet ir mes daug kalbam apie tai, kas yra tvarus gyvenimo būdas, kodėl blogai norėti daikto, kurį tu naudosi ribotai, kodėl blogai yra plastmasiniai daiktai – tie kiniški žaislai su iš proto varančiomis melodijomis, kurių jie visada nori, bet nežaidžia. Tada būna paprasčiau įtikinti, kad stalo žaidimas ar knyga yra gera dovana.

Ir vaikams tai veikia? Jie, tarkim, nori išgelbėti Žemę?

Vienam veikia mažiau, kitiems dviem – ganėtinai stipriai, pagalvoja, kokių nori dovanų ir pan.

Visada padeda kalėdinės tradicijos, kurios duoda laiko sau. Pavyzdžiui, mėnesį prieš Kalėdas turim tradiciją žiūrėti kalėdinius filmus. Tai blogas įprotis, bet vaikai tada dvi valandas sėdi prie teliko. Kartais žiūrim filmus su jais, kartais – ne, bet yra šiek tiek atokvėpio sau, kai gali atsisėsti prie kompiuterio, pažiūrėti, kokią dovaną galima surasti. Abiem pusėm gerai: tėvai turi ramybės, o vaikai – gražią tradiciją.

Taip pat svarbus teisingas Kalėdų Senelio įvaizdžio sudarymas. Kad tai ne stebukladarys, kuris viską gali, bet turi ribotas laiko ir išteklių galimybes.

Ir žiūrėti į viską su humoru. Gali jaudintis, pykti, o gali paprasčiausiai pasijuokti. Gauni laišką Kalėdų Seneliui ir gali stresuoti. Pažįstu mamų, kurios bando įgyvendinti visą penkiasdešimties punktų sąrašą. Bet gali tiesiog iš to pakikenti.

Kiek Jūsų šeimoje (ir Jums asmeniškai) svarbios Kalėdos kaip Kristaus gimimo žinia? Ir tikėjimas?

Aš esu tikinti, mano vyras nėra praktikuojantis katalikas. Pati užaugau katalikiškoje šeimoje, visi eidavome į bažnyčią.

Vaikams pristačiau tikėjimo tiesas, bet nespaudžiu rinktis. Tai taip įdomu: vienas vaikas labai jas priima ir reaguoja, kitas, kaip ir vyras, toks „mokslininkas“ – ko negaliu paliesti, tuo netikiu. O trečias dar yra mažiukas, ir nėra iki galo aišku, kaip jis į tai iš tikrųjų žiūri (šypsosi).

Kalbėti už visą šeimą negaliu, bet man Kalėdos yra viena svarbiausių ir mėgstamiausių švenčių. Ne tik dėl to, kad tai yra Kristaus gimimas, bet ir dėl šeimos tradicijų. Tokia šventė pasaka iš vaikystės su daug šiltų, gražių atsiminimų.

Turim tam tikras tradicijas, laužom plotkelę. Vaikai žino, ką šita šventė reiškia.

Paklausiau šio klausimo, nes prisiminiau vieną „Mamalogo“ įkeltą nuotrauką su tatuiruote ant Jūsų rankos – žuvyte. Ją pasirinkot dėl to, kad tai – pirmųjų krikščionių simbolis?

Taip.

Ir paskui pamatėt, kad panašų simbolį naudoja Tomaševskio partija…

Norėjau turėti kažką sau artimo. Važiuodama atgal pamatau jų plakatą ir galvoju: „O ne!“ (juokiasi)… Ką padarysi.