Tiriant folklorinę atmintį. Dainų tyrėjos Bronės Stundžienės jubiliejinei sukakčiai

Tekstas perpublikuojamas iš Pasvalio krašto istorijos ir kultūros žurnalo „Šiaurietiški atsivėrimai“ (2022 m. Nr. 2)

Šią vieną seniausių Lietuvos gimnazijų yra baigusi ir sukaktuvininkė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkė Bronė Stundžienė. Gražus sutapimas, kad institutas, kuriame ji darbuojasi kelis dešimtmečius, yra įsikūręs ne kur kitur, o Petro Vileišio pasistatytuose rūmuose Vilniuje. Gimnazijos šimtmečio proga juose lankėsi būrys jaunųjų pasvaliečių, o instituto pasvaliečiai, tarp jų – Bronė Stundžienė, dalyvavo šimtmečio šventėje Pasvalyje.

Bronės Stundžienės gimtinė – Vytartų kaimas netoli Pasvalio, buvusi XIX amžiaus dvarvietė, žinoma ir tuo, kad yra Prezidento Antano Smetonos žmonos Sofijos Chodakauskaitės-Smetonienės tėviškė. Dvaro rūmų pastate veikė dar tarpukariu įsteigta pradžios mokykla, kurioje kelerius metus pasimokė ir būsimoji folkloro tyrėja.

Paskui mokykla persikėlė į naują erdvesnį pastatą, kuriame Bronė sėkmingai užbaigė aštuonias klases. Iš Vytartų aštuonmetės pereita į dabartinę Petro Vileišio gimnaziją, sovietmečiu vadintą vidurine mokykla. Tuomet į šią mokyklą suvažiuodavo daugybė jaunimo iš įvairių rajono kaimų. Pasvalio vidurinėje buvo penkios devintos klasės, visose po trisdešimt mokinių. Mokykla buvo stipri, o Bronės klasė – ypač.

Po mokyklos baigimo beveik visi berniukai išvyko studijuoti fizikos ir kitų tiksliųjų mokslų į Kauną, o mergaitės – į Vilnių. Net keturios klasės draugės pradėjo lietuvių kalbos studijas: trys universitete, viena – Pedagoginiame institute. Kas lėmė būtent tokį mergaičių pasirinkimą? Jokia paslaptis, puikūs mokytojai, kaip dažnai ir būna. Pasvalio vidurinėje dirbo du nepamirštami lituanistai: Romualdas Paškevičius ir Aldona Abariūtė.

Bronei ypač sekėsi rašiniai, kuriuos pedagogai vertino labai gerai, ir jie įžvelgė būsimą talentingą lituanistę. Tik vienas dalykas jai nesisekė, tai fizika, apie kurią pasakojo juokingą nutikimą. Nors fizikos egzamino labai bijojo, pagal tuometę vertinimo sistemą gavo aukščiausią pažymį – penketą. Tuo tarpu geriausias klasės fizikas gavo tik ketvertą. Mokytojas, žinodamas, kad Bronė studijuos lietuvių kalbą ir fizikos jai nebereikės, per išleistuves savo geriausiam fizikui pasakė: „Bronė mano prestižo nesugadins, o tu gali sugadinti, šitaip pasirodęs…“

Per stojamuosius egzaminus į Vilniaus universitetą pirma Bronės ėjo jos draugė, pagarsėjusi kaip puiki deklamuotoja. Važinėdavo į konkursus ir iš visų parsiveždavo pirmąsias vietas. Gavusi klausimą apie Antaną Baranauską, ėmė atmintinai deklamuoti „Anykščių šilelį“. Komisija tiesiog apstulbo… Laukdama savo eilės, Bronė neramiai svarstė, kad, matyt, žlugs po tokio efektingo pasirodymo. Ištraukė bilietą su trimis klausimais: nederinamasis pažyminys, Maironio poezija ir Petro Cvirkos karo apsakymai.

Apsidžiaugusi, kad viską gerai moka, ėmė savo įprastu srautu kalbėti. Komisijoje sėdėjusi profesorė Aldona Paulauskienė jai sako: „Tai nuo Panevėžio?“ Bronė sutriko, galvoja, iš kur ji mane pažįsta, kaip gali mane pažinti, vien ta mintis sukasi galvoje, o profesorė tęsia: „Pati nemoki kalbėti literatūrine kalba“, – ir sako taip rimtai, kad mergina beveik praranda amą. Bet nepasimeta: „Dėl to ir stoju į universitetą, kad išmokčiau!“ Komisija prapliupo juoktis, sako, esi laisva. Išėjus už durų, visi klausia, kaip, o Bronė bijo atversti stojamųjų knygutę, matyt, ten bus parašytas dvejetas. Pasižiūri – penki! To egzamino, susijusio su jos pasvalietiška šneka, nepamiršo iki šiol.

Studijų metais tarmėms pažinti buvo skiriamas didelis dėmesys, dėstoma dialektologija, reikėjo laikyti ir egzaminą, kurio visi labai bijodavo. Aukštaičiams buvo sunku taisyklingai ištarti suvalkietiškus trumpuosius balsius, pasvaliečius kviesdavo per paskaitas pademonstruoti tarmę, kurios puikiu pavyzdžiu buvo Bronė. (Kai ji vėliau dalyvaus folkloro ansamblyje, dažnai teks tarmiškai ką nors papasakoti arba papokštauti su kitu pasvaliečiu Povilu Krikščiūnu.)

Literatūrinę kalbą Bronė gana greitai išmoko, bet, važiuodama namo į Vytartus, vos išlipusi iš autobuso Pasvalyje, jau prašnekdavo savąja tarme. Kaime – juo labiau, nors, pradėta klausinėti apie universitetą ir paskaitas, nejučiomis pereidavo į literatūrinę kalbą. Kartą veža jie su broliu šieną, brolis krauna, o ji vežimo viršuje mina ir kalbasi. Matyt, pradėjo kažką pasakoti literatūrine kalba. Brolis ėmė ir užmetė jai ypač didelį plaką šieno sakydamas: „Čia tau, kad neužmirštum gimtosios kalbos.“ Beje, kalbą, kuri sklido iš radijo ir televizijos, namuose vadino gramatiška kalba.

Tame pačiame kurse mokėsi ir būsimasis Bronės sutuoktinis Bonifacas Stundžia. Kartu jie klausėsi paskaitų, o su specialia „septynių grupe“ mokėsi graikų ir lotynų kalbų, lankė papildomas paskaitas, kurių kitiems nebuvo. Bebaigdami penktą kursą, Bronė ir Bonifacas sukūrė šeimą. Po studijų laukė darbo paskyrimai, įprasta sovietinė tvarka. Bronė paskirta į Lietuvių kalbos ir literatūros instituto Tautosakos sektorių (dabar Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas). Atėjusi 1976 metų rugpjūtį ji tebedirba čia iki šiol.

Pirmieji Bronės žingsniai institute buvo gana netikėti. Rudenį sužinota, kad gauta laisva stažuotojo folkloristo vieta Maskvos A. M. Gorkio vardo pasaulinės literatūros institute, į kurį vykti pasiūlyta jaunajai bendradarbei. Taigi, vos atėjusi į institutą, išvyko į Maskvą. Stažuotės pagrindinis tikslas buvo sukaupti kuo daugiau žinių apie dainuojamąją tautosaką. Miesto bibliotekose valandų valandas skaitė mokslinę literatūrą, gausius rusų folkloro tyrėjų darbus, dalyvavo folklorui skirtuose instituto posėdžiuose.

„Man, vos įkėlusiai koją į tautosakos sritį, tai buvo labai įdomi ir naudinga patirtis. Iki šiol namų archyve tebeguli primarginti ir pageltę stori konspektų sąsiuviniai“, – yra sakiusi. Tačiau numatytą stažuotės trukmę pakoregavo sūnaus gimimas, teko ją sutrumpinti, grįžti į Vilnių ir išeiti motinystės atostogų.

Grįžusi į darbą, Bronė įsijungė į tuo metu imto leisti akademinio Lietuvių liaudies dainyno rengimo darbus. Mokslinę karjerą pradėjusi nuo laborantės pareigų, tuometinio direktoriaus pavaduotojo Ambraziejaus Jonyno paskirta vyresnės kolegės Bronės Kazlauskienės pagalbininke, rengiant vestuvinių dainų tomus. Šį darbą ji prisimena su visomis detalėmis: susipažino su instituto Tautosakos rankraštynu, iš arti stebėjo, kaip dainos atrenkamos publikuoti, dalyvaudavo svarstymuose, aptariant dainų tipus, versijas ir variantus, motyvų komentarus etc. Išgirsdavo ir ginčų, kai didelę patirtį sukaupusios tautosakininkės B. Kazlauskienė, Pranė Jokimaitienė ir Vanda Misevičienė nesutardavo vienu ar kitu klausimu. Šios mokslininkės jau buvo parengusios vestuvinių, karinių-istorinių ir darbo dainų katalogus, tad išnagrinėjusios, apmąsčiusios ir susisteminusios daugybę dainų.

Greta tiesioginių pareigų Br. Stundžienė baigė rašyti disertaciją „Medžių vaizdas lietuvių liaudies dainose“. Laikotarpis buvo įtemptas, augo jau du sūnūs, tačiau energingos, optimistiškai nusiteikusios mokslininkės tai negąsdino. Kadangi Lietuvoje disertacijos iš folkloro nebuvo ginamos, teko važiuoti į Taliną, Estijos kalbos ir literatūros institutą, turėjusį specializuotą tarybą. Gynimas puikiai pavyko, po kurio laiko gautas iš Maskvos ir filologijos mokslų kandidato (dabar – daktaro) laipsnio patvirtinimas.

Ieškodama medžiagos disertacijai, Bronė perskaitė daugybę publikuotų ir rankraštinių dainų rinkinių. Suregistravusi aptiktus medžius, nustebo, kad dainose minimi kone visi Lietuvoje augantys medžiai ir krūmai. Dominavo liepos ir ąžuolo įvaizdžiai. Pasigilinusi į šių vardų etimologiją, nustatė, kad liepa žinoma daugelyje kalbų, o ąžuolas randamas tik lietuvių ir latvių kalbose.

Nuo šio mokslinio darbo prasidėjo nuoseklus gilinimasis į mažiau arba ir visai netirtus dainotyros objektų plotus. Instituto leidžiamame moksliniame žurnale „Tautosakos darbai“ vienas po kito pasirodydavo Br. Stundžienės straipsniai. Atrodė, kad ji dirba, tarsi susidariusi tyrinėtinų temų planą, apsibrėžusi konkrečius klausimus, kurių daugelis mūsų folkloristų nuodugniau arba ir visai nebuvo tyrę. Apie tai kalbantis, ji sakė: „Žengti į platesnius mūsų dainotyros barus ir bus paskatinusi pažintis su folklorine medžių traktuote. Tiesiog ir toliau mane domino ir traukė iš naujo apmąstyti praeities bendruomenes telkusią dainų kūrybą, pasigilinti į mažiau tirtus arba visai išleistus iš akių dainuojamosios tautosakos aspektus, žinoma, atsiremiant į tai, kas jau aprašyta ankstesnių autorių. O gilintis reikėjo naudojantis kultūrinės atminties prieigomis, stebint istorinę dainų tradiciją iš dabarties pozicijų, kitaip tariant, jau gerokai po gyvosios dainų tradicijos saulėlydžio.“

Štai straipsnyje apie laiką liaudies dainose Br. Stundžienė apžvelgia gana neaiškią ir paslaptingą laiko sampratą ir prieina išvadą, kad dainų tyrinėjimo istorijoje bandymai ieškoti tiesioginių istorinio, mitologinio laiko ženklų buvo sunkiai įgyvendinami. Pavykdavo užčiuopti tik vieną kitą reminiscenciją: „Laikas, kaip ir kiti dainų poetiniai elementai, yra lyrinio dainos universumo su nuosekliai išlaikoma estetine nuostata neatskiriama dalis. Vadinasi, laikas dainose, nebūdamas nei grynai mitologinis, nei juo labiau istorinis, o greičiau tik folklorinis, visa savo esme, ir lengvai pastebimais, ir vos beįžiūrimais giluminiais saitais, susijęs su tradicine kultūra. Dėl to ir vertinti jį reikia ne dainos teksto, o visos tradicinės kultūros lygmeniu. Tokį laiko vertinimą gerokai apsunkina jo reiškimas simboliais, dažnai apeiginiais, kuriems būdinga ypač didelė prasmių koncentracija. Jų erdvė potencialiai neapibrėžta, todėl beveik niekada iki galo neatskleidžiama.“ (Stundžienė Bronė, „Laikas liaudies dainose“, 1998, „Tautosakos darbai“, t. 9 (16), p. 160–161.)

Labai dažnai dainose randame pasikartojančius skaičius, kaip antai du broliukai, penkios šešios šakelės, trys seselės ir t. t. Kodėl nerandame aštuonių, vieno, dar kokio nors skaičiaus? Į tai Bronė Stundžienė atsako straipsnyje „Dėl skaičiaus paskirties dainose“. Kadangi niekas lietuvių folkloristikoje šios temos nebuvo tyręs, mokslininkė pradžioje atliko ypač nuodugnią senojo dainų sluoksnio tekstų analizę. Naudodamasi svarbiausiais liaudies dainų šaltiniais: Lietuvių liaudies dainų katalogo knygomis ir kartoteka, spausdintais ir rankraštiniais dainų rinkiniais, nustatė skaičius, turinčius dainose intensyviausią tradiciją. Štai tie skaičiai: du, trys, devyni, šimtas.

Suminėti skaičiai straipsnyje nuodugniai aptariami, pasitelkus gausius lietuviškus ir kaimyninių tautų pavyzdžius, įrašant juos į platų sociokultūrinį kontekstą, o ypač susiejant su senaisiais apeiginiais veiksmais. Visa tai atlikusi, mokslininkė prieina prie tokio sprendimo: „Pagrindinės skaičių analizės išvados patvirtina aprioriškai susiklosčiusį spėjimą, kad negausus skaičių žodynas dainos diskurso atžvilgiu iš tikrųjų užima marginalines pozicijas ir todėl neatlieka lemiamo vaidmens pagrindinio poetinio kanono sistemoje. Nepaisant to, skaičiai vis tiek darniai įsilieja į dainoms būdingą polifoninį simbolių skambėjimą ir yra diagnostiškai svarbūs, o kartais net esminiai, rekonstruojant dainos santykį su senosiomis tradicinės kultūros puoselėtomis vertybėmis. Kaip apskritai visam dainų simboliniam kalbėjimui, tarp jų ir skaičių, pradinius impulsus davė senosios apeiginių veiksmų reikšmės.“ (Stundžienė Bronė, „Dėl skaičiaus paskirties dainose“, 2000, „Tautosakos darbai“, t. 12 (19), p. 128.)

Naujos dainotyros temos vėrėsi daugelyje Br. Stundžienės straipsnių. Juose nagrinėjami labai įvairūs ir reikšmingi dainų poetikos dalykai: vanduo, vynas, šeima, laikas, kraštovaizdis, moteriškasis pasaulis. Pastaruoju metu ji dėmesį sutelkė į visiškai netyrinėtą žanrą – talalines, apie kurias jau paskelbė keletą mokslinių straipsnių. Remdamasi svariais argumentais, Br. Stundžienė tvirtina, kad šis mūsų folkloristų apleistas baras reikalauja rimto požiūrio, o ne vyravusio ir dar tebegyvo menkinimo. Tyrinėtojos nuomone, mokslinio pagrindo nurašyti šias daineles tikrai nėra.

Kad ir ką tirtų Br. Stundžienė, savo teiginius ji grindžia konkrečiais pavyzdžiais iš gausybės šaltinių, jos straipsniuose mirga dainų citatos iš tautosakos archyve saugomų rankraščių, gausios nuorodos į lietuvių ir užsienio mokslininkų veikalus. Visų jos darbų neapžvelgsi, tad besidomintiesiems belieka patarti atsidaryti Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto tinklapį, susirasti suskaitmenintą mokslinį „Tautosakos darbų“ žurnalą ir paskaityti pačius mokslininkės straipsnius.

Įžengus į trečiąjį tūkstantmetį, folkloro rinkėjų ir tyrėjų darbas kito. Veikiant naujoms mokslo kryptims, tautosakininkai daugiau dėmesio ėmė kreipti į sociokultūrinius dalykus, sakytum, persikūnyti į kultūrinius antropologus. Atnaujintose folkloro ekspedicijose dėmesys ima krypti ne į užrašomų tautosakos kūrinių dauginimą, bet į jų gyvavimo kontekstą. Kitais žodžiais, lauko tyrimuose siekiama iš pateikėjų išgirsti kuo daugiau su jų atliekamu arba neatliekamu kūriniu susijusio konteksto. Kodėl tas kūrinys – daina, pasaka, patarlė – nepamirštas, kas jame pateikėjui svarbiausia, kodėl jis gražus arba ne ir t. t . Labai svarbus tampa paties pateikėjo pasakojimas apie save, savo išgyvenimus, aplinką.

Apmąsčiusi dabartinę folkloro situaciją ir kontekstų problemą, Br. Stundžienė ėmėsi labai svarbaus projekto. Subūrė septyniolikos mokslininkų grupę, kuri atliktų minėtu aspektu reikalingus lauko tyrimus. Po šio pirmojo darbo etapo ėjo antrasis – paversti šiuos tyrimus moksliniais tekstais, kurie sugultų į knygą. Taip atsirado kolektyvinė monografija „Homo narrans: folklorinė atmintis iš arti“ („Pasakojantis žmogus“).

Monografijos iniciatorė ir mokslinė redaktorė Br. Stundžienė pratarmėje rašo, kad viena šios knygos užduočių yra noras pasiaiškinti ir padaryti skaidresnę vis labiau aktualėjančią folklorinės atminties sampratą. Bandyta ieškoti bendro vardiklio dabarties folkloro būklei apibūdinti. Kad tai pavyktų, reikėjo ją išgirsti iš pirmų lūpų per folkloro lauko tyrimus arba ekspedicijas. Monografijoje paskelbtos studijos įvairiomis temomis, o pati Bronė knygos pradžioje išsamiai aptaria šiuolaikinės lietuvių folkloristikos metodologiją nuo jos priešistorės iki šių dienų.

Laikas grįžti į Pasvalio kraštą, kurio Bronė niekada neužmiršo. Dar 1990 metais pasirodė šio krašto pateikėjos Onos Bluzmienės tautosakos rinktinė „Linelius roviau, dainavau“, kurią su keliais entuziastais ji parengė. Ši knyga – pirmasis liaudies kūrinių rinkinys su šiaurės aukštaičių pateikėjos repertuaru. Iki tol buvo pasirodžiusios tik kelios dzūkų pateikėjų knygos.

O. Bluzmienės rinkinio rengimas suteikė Br. Stundžienei galimybę, pasinaudojus puikiu savojo krašto, tarmės ir vietos dvasios pažinimu, rasti raktą į pateikėjos širdį. Iš O. Bluzmienės atmintyje išsaugotos įvairių žanrų tautosakos buvo akivaizdu, kad ji yra viena geriausių klasikinių ir naujesnių dainų pateikėjų, taip pat talentinga pasakotoja bei patarlių žinovė. Naujų kartų pasvaliečiams ši knyga iki šiol turėtų būti reikalingas ir aktualus savojo krašto tautosakos rinkinys.

Kitas tiesiogiai su Pasvalio kraštu susijęs Br. Stundžienės darbas, kurį norisi būtinai paminėti, yra mokslinis straipsnis „Įvietinta folklorinė atmintis grožinėje kūryboje: pasvalietiškoji versija“, paskelbtas 2015 m. minėtuose „Tautosakos darbuose“. Čia autorė nagrinėja, kiek ir kaip lietuvių grožinėje prozoje reflektuojama folklorinė atmintis. Pasitelkiami kūriniai, susiję su jos gimtuoju kraštu: Petro Vileišio apysaka „Jons ir Aniutia“, paskelbta 1877 m. Peterburge, Eugenijos Karoblienės „Sodyba ant Mūšos kranto“ (1999 m.) ir Agnės Žagrakalytės romanas „Eigulio duktė: byla F 117“ (2013 m.).

Išanalizavusi šiuos tekstus, Br. Stundžienė teigia, kad pasijuto tarsi išvykusi į tikrą folklorinę ekspediciją, kai literatūros kūrėjas, visai neklausiamas, prabyla tradicinės kultūros kalba.

Tad, Pasvaliu pradėjusi, juo ir užbaigiau anaiptol ne išsamią Br. Stundžienės nuveiktų darbų apžvalgą. Kaupiantis patirčiai, plečiantis akiračiui, skaitant pranešimus tarptautinėse konferencijose, augo ir mokslininkės autoritetas. Ji užėmė vis aukštesnes pareigas: vadovavo Dainyno skyriui, dirbo direktoriaus pavaduotoja, buvo renkama instituto tarybos pirmininke. Garbingi titulai ir aukšti postai nepakeitė Bronės, su visais ji išliko bičiuliškai nuoširdi, geranoriška, žavinti nepakartojamu aukštaitišku nuoširdumu ir humoru. Belieka palinkėti sveikatos ir ilgiausių laimingų metų!