Tironai negali pakęsti pajuokos

Pokalbio pradžioje antropologė atkreipė dėmesį į specifinį paties Putino juokavimo būdą – labai agresyvų, primenantį kokiame nors bare peiliu besišvaistantį ir tuo pat metu neva juokaujantį smarkuolį. Panašiu elgesiu garsėjo ir Stalinas, siuntinėdavęs savo pavaldiniams fiktyvius iškvietimus į tardymus, o vėliau mėgavęsis jų reakcija, sužinojus, kad niekas negresia.

Šiandien pati Rusija yra laikoma trolinimo šalimi, informaciniame kare seniai naudojančia šį išskirtinį ginklą, ypač memus. Čia galima prisiminti ir tai, su kokiu sarkazmu įvairūs Putino parankiniai šaipėsi iš amerikiečių žvalgybos ir JAV prezidento įspėjimų apie galimą karo pradžią vasario 16 dieną. Tokius pareiškimus Rusijos pareigūnai, šaipydamiesi vadino Vakarus apėmusia paranoja,  dievagojosi, kad nesirengia nieko pulti, nes trokšta vien taikos, „guodė“, jog iki šiol Europoje joks karas nebuvo pradėtas trečiadienį…

Įdomu tai, kad ukrainiečiai nuo pirmųjų karo dienų įrodė šią sritį išmanantys netgi geriau už rusus. Labiausiai džiugina tai, kad jie yra tobulai įvaldę ir pagrindinę bendravimo su tironais taisyklę – niekuo neparodyti, kad bijai. Olgos Drendos teigimu, atsakyti į Putino agresiją atviru ir įžūliu humoru – tai fantastiškas Ukrainos manevras.

Daugelį svarbių Ukrainos pergalių šiame karo su Rusija fronte neabejotinai lemia ir prezidento Volodymyro Zelenskio figūra. Kaip aktorius ir komikas jis puikiai žino, kad kur kas daugiau simpatijų ir palaikymo sulauks tas, kuris ir taip jau daugumai patinka. Ukrainai jo figūra – vienas svarbiausių minkštosios galios ginklų, išsiskiriančių didžiule konsolidavimo galia.

Aktoriaus meistrystė neabejotinai praverčia V. Zelenskiui, kiekvieną dieną rengiančiam vis naujų vaizdo įrašų ir paraginimų savo tėvynainiams. Ukrainiečių kovinę dvasią neabejotinai įkvepia ir tai, kad jų prezidentas, puikiai žinodamas, kur Putinas labiausiai pažeidžiamas, nuolat ragina jį susitikti akis į akį. Taip pasitelkiamas išmanymas, kad Putinas, kaip ir dauguma diktatorių, yra pilnas baimių tiek dėl savo saugumo, tiek dėl savo posto. Vargu ar ką nors galėtų įkvėpti tie jo pokalbiai prie begalinio stalo, 30 metrų atstumu nuo pašnekovo. Dėl tokius vaizdus palydinčio visuotinio juoko Kremliaus šeimininką ne mažiau turėtų varginti ir dar viena baimė – būti išjuoktam.

Tuo metu šaipymasis iš Rusijos prezidento, memų apie kvailas rusų kariuomenės nesėkmes gausa malšina pačių ukrainiečių baimes ir mobilizuoja juos ginti tėvynę, nepaisant karinių priešo pranašumų. Šioje situacijoje narsioji Ukraina primena nenugalimąjį galų kaimelį, kadaise atsilaikiusį prieš visą Romos imperijos galybę. Sekdami jų pavyzdžiu ukrainiečiai šiandien drauge su Asteriksu ir Obeliksu pelnytai galėtų sušukti: „Kokie gi jūs kvaili, romėnai!“

Toks elgesys, Olgos Drendos teigimu, sietinas su labai senomis tradicijomis. Prieš akis iškyla daugeliui Rytų Europos tautų itin artimas Dovydo kovos prieš Galijotą motyvas. Triumfo išraiška mirties akivaizdoje prancūzų istorikas Georges’as Minois’as yra pavadinęs Homero juoką. Spartos gynėjams kadaise teko išmokti tiek juoktis, tiek ir nepasiduoti provokacijoms, nereaguoti į pašaipas. Šiandien pasakytume, kad jie mokėsi nešerti trolių.

Galima neabejoti, kad artimiausioje ateityje tikrai daug bus kalbama apie vieną svarbiausių karo Ukrainoje pamokų – ukrainiečių meistrystę pasinaudoti minkštąja galia, kurią karo strategai buvo linkę nuvertinti.

Svarstant naujausias patirtis, bus galima atsigręžti ir Suomijos istoriją. Ši šalis pagrįstai didžiuojasi Žiemos karu ir savo karių drąsa, tačiau tai, kad suomiai anuomet atsilaikė prieš sovietus, nebuvo vienintelis laimėjimas. Ne mažiau svarbu ir tai, kad pasaulis pagaliau suprato, kokio lygio buvo tas niekšas, išdrįsęs užpulti trolių mumių šalį…

Parengta pagal savaitraščio „Tygodnik powszechny“ publikaciją