Tirpstanti lietuviška tapatybė Baltarusijoje. Pokalbis su fotomenininku K. Driskiumi

Pasak pašnekovo, mąstydamas apie tapatybę pirmiausia jis regi žmogaus charakterį – lūpas, veidą, laikyseną. K. Driskius pasakoja, kad metams bėgant tapatybės virsmų paieškos persikėlė į knygas ir parodas, kol galiausiai atėjo laikas pažvelgti, kaip gyvena lietuviai už sienos.

Tapatybės virsmai, nuvedę į Baltarusiją

„Panorau pažiūrėti, kas vyksta čia pat, šalia“, – tęsia fotomenininkas, ne vieną kartą aplankęs Baltarusiją ir kitas šalia Lietuvos esančias šalis. 2012-aisiais prasidėjusi K. Driskiaus kelionė po kaimyninę valstybę su pertraukomis tęsėsi šešerius metus. Per juos pašnekovas Baltarusijos lietuvius aplankė dvidešimt aštuonis kartus.

„Keliavome daugiausia Astravo, Pelesos ir Smurgainių rajonuose. Vienos ekspedicijos metu su kolega Regimantu Pranaičiu už sienos praleisdavome dvi, tris, daugiausia keturias naktis“, – kelionės prisiminimais dalijasi žurnalistas.

Mes esame lietuviai

Pasak knygos autoriaus, vietinių jis prašė senųjų dainų, pasakojimų. Vieni juos laikė savais, antri – keistuoliais, treti – mokslininkais. „Svarbiausia buvo pažinti gyvenimą, kultūrą, buitį – jų aplinkoje“, –  sako fotomenininkas ir priduria, kad žavu, jog, nepaisant daugybės nepalankių oro sąlygų, okupacijų, nepritekliaus šie žmonės išlaikė savo tapatybę.

„Kai domiesi etniškumu, jie nesupranta šio klausimo, save apibūdina tiesiog lietuviais“, – tęsia pašnekovas ir pabrėžia, kad šiems žmonėms artimiausias didžiausias miestas yra ne Baltarusijos sostinė Minskas, o vos už keliasdešimt ar dar mažiau kilometrų esantis Vilnius.

Ekspedicijos metu K. Driskius pamatė, kad Baltarusijos lietuviai yra ypač pamaldūs, tai liudija autentišką šimtametę praeitį. Jie itin laikosi kalendorinių papročių, kurie neatsiejami nuo tikėjimo. Visgi Gerąją naujieną perduoti gimtąja kalba tampa vis sunkiau, o tam didžiausią įtaką turėjo lietuviškai kalbančio kunigo mirtis.

„Mišios beveik nevyksta lietuvių kalba, tai didelis nuostolis žmonėms. Šis kraštas visada didžiavosi galimybe melstis lietuvių kalba“, – pažymi žurnalistas.

Paklaustas apie labiausiai į atmintį įsirėžusį žmogų, K. Driskius sako, kad norėtų prisiminti neseniai iškeliavusią Eleną Vaičiulytę, jos gerą širdį, paslaugumą. Kartu džiaugiasi, kad knygoje „Tirpstanti tapatybė: Baltarusijos lietuviai“ yra ir šios moters fotografijų.

Tiltai su demokratiniu pasauliu

Pasienio su Lietuva rajonuose vyrauja mišri kalba, dar vadinama „klegėjimu“. Iki 2018 m. į Baltarusiją keliavęs ir su vietos lietuviais bendravęs K. Driskius sako, kad baltarusių kalba girdima retai, panaši situacija ir dėl lietuvių kalbos. „Nemažai šeimų yra mišrios, daugelio ryšiai su Lietuva arba aptrupėjo, arba visai nutrūko“, – kalba pašnekovas. Jis mano, kad Baltarusijos ir Lietuvos pasienio religinis, socialinis, kultūrinis, kalbinis kraštovaizdis vis labiau kis.

„Astravas jau tapo energetikų miesteliu, kuriame statomi namai, infrastruktūra ten dirbantiems žmonėms. O žvelgiant į dabartinę situaciją, nepaisant promaskvietiško režimo įtakos, manau, lietuvių gyvenvietės Baltarusijoje yra tiltai, kurie veda į Lietuvą, į Vakarų pasaulį“, – optimizmo nepraranda fotomenininkas.

Durklas krašto lietuvybei

„Daugeliui Baltarusijos ir Lietuvos siena neįveikiama. Dėl to mes tam tikra prasme jautėmės pasiuntiniais“, – nelengvą Baltarusijos lietuvių realybę režimo kontekste įvertino K. Driskius.

Situacijos nelengvina ir šiemet uždarytos lietuviškos Pelesos ir Rimdžiūnų mokyklos.

„Tai labai didžiulis durklas to krašto lietuvybei. Kita vertus, kaip jau ne kartą pabrėžiau, tai labai stiprūs žmonės. Žinau, kad darbuojasi vadinamieji daraktoriai, veikia sekmadieninės mokyklos, kuriose ne viešai mokoma lietuvių kalbos. Tokių žmonių yra tiek Baltarusijoje, tiek Lietuvoje“, – apie lietuvybės puoselėjimą dalijosi pašnekovas.

K. Driskius apgailestauja, kad dėl iš esmės pablogėjusios padėties vos kelios jo knygos pasiekė kaimyninę šalį. Fotomenininkas tikisi, kad, kai tik bus galimybė, nuvyks į Baltarusiją ir supažindins vietos lietuvius su šiuo leidiniu. O kol kas tikisi, kad ateinančių metų pradžioje visoje Lietuvoje pristatys parodą, skirtą Baltarusijos lietuviams. Ji vieną dieną keliaus ir į netolimą užsienį.

Tinklalaidėje išgirsite:

00:00 – Tapatybės klausimo aktualumas;

02:10 – Kas sudaro tapatybę?

03:37 – Kodėl pasirinkta Baltarusija?

06:31 – Ypatingi sunkumai Baltarusijos lietuviams;

06:49 – Ekspedicijos vieta ir laikas;

08:13 – Nematoma ekspedicijos pusė;

09:58 – Bendravimo su Baltarusijos lietuviais pradžia;

13:28 – Koks Baltarusijos lietuvių gyvenimas?

15:06 – Ryšys su Baltarusijos lietuviais;

17:10 – Lietuvybė Baltarusijoje;

19:44 – Tikėjimo svarba tapatybės išsaugojimui;

22:34 – Sunku pasakyti tikslų Baltarusijos lietuvių skaičių;

22:56 – Lietuvių kalbos paplitimas Baltarusijoje;

24:22 – Ar įmanoma išsaugoti tiprstančią tapatybę?

25:28 – „Atskirtosios Lietuvos“ pasakojimai;

26:56 – Besikeičiantis lietuviškų kaimų kraštovaizdis;

28:07 – Kas šiandienos kontekste yra Lietuvos – Baltarusijos siena?

29:38 – Ar Baltarusijos lietuviai yra režimo įkaitai?

33:34 – Nepaprastas jausmas žvelgiant iš Baltarusijos į Lietuvą;

34:26 – Žmonės, kurie liko atminty;

37:14 – Baltarusijos lietuviai ilgisi Lietuvos;

39:15 – Baltarusijos lietuvių vargai;

40:17 – Apie uždarytas lietuviškas mokyklas Baltarusijoje;

41:58 – Neviešos lietuvių kalbos pamokos;

43:04 – Rusiško pasaulio idėja Baltarusijoje;

45:00 – Baltarusijos lietuvių santykis su vietinėmis administracijomis;

47:20 – Knyga, kuri nepasiekė Baltarusijos lietuvių ir būsima paroda.