2022 05 15

Kun. Vytenis Vaškelis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Tobuliau mylėti priešus nei draugus

Kun. Vytenis Vaškelis. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Jėzus, duodamas naują įsakymą mylėti vienas kitą (Jn 13, 34), pakartoja jau Kunigų knygoje užrašytą Viešpaties paliepimą: „Mylėsi savo artimą kaip save patį“.

Jėzaus žodžiuose „Kad jūs vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau“ glūdi visuotinio gailestingumo prasmė, nes čia artimo meilės sąvoka apima ir priešus.

Kryžius – Jo meilės viršūnė, nes Jis mirė ir už tuos rusų okupantus, kurie neseniai Ukrainoje nežmoniškai išniekino net mažamečių vaikų skaistumą… Tobuliausios Jėzaus meilės kontekste priminęs šį šiurpų faktą, manau, kad kai kurių skaitytojų širdyse galėjau sukelti tam tikrą nepasitenkinimo jausmą, nes jie, jau anksčiau sužinoję apie tų minėtų karių nužmogėjimą, spontaniškai jų elgesiu pasipiktino ir juos savaip pasmerkė. Žinoma, kiekvienas krikščionis turi laisvę leisti savo širdžiai nusikaltėlių atžvilgiu užkietėti arba vėliau, atsitokėjęs iš naujo Dievo akivaizdoje viską apsvarstęs, užimti ne savo, o Jėzaus poziciją…

Vyginto Skaraičio / „BNS Foto“ nuotrauka

Nors Viešpats yra sakęs, kad tas, kuris papiktina mažutėlį, yra vertas, kad ant jo kaklo užkabintų girnų akmenį ir jis būtų paskandintas, bet tai – ne raginimas su nusidėjėliu susidoroti, o svarbus įspėjimas, kad, anot vieno teologo, „pati šiurpulingiausia mirtis yra ne tokia baisi kaip broliui padarytas blogis, nes jis jame ir manyje numarina Sūnaus gyvybę“.

Kadangi Jėzus nenori, kad kas nors patektų į pragarą (Mk 9, 43), jis skatina melstis už savo persekiotojus ir net mylėti savo priešus, linkint jiems atsivertimo, o ne pasmerkimo. Vienintelio Dievo prerogatyva – Amžinybėje nuteisti nusikaltėlį ar, jam pakeitus gyvenimo būdą, jo pasigailėti… Taigi jei mylėsime priešus, ne jausmais vadovaudamiesi, bet Aukščiausiojo priesakais, tada leisime savyje veikti Kristuje atnaujintam savo protui, kuris, malonei veikiant, sutramdys neigiamas emocijas. Dėl klusnumo Jo žodžiui, patyrę naujos vidinės ramybės pliūpsnį, kurios pasaulis negali duoti, nes neturi, sulauksime žadėto atlygio (žr. Mt 5, 46).

Priešų meilė – brandaus šventumo pakopa… Todėl pradėkime nuo mažesnių dalykų. Antai C. S. Lewisas įžvalgiai pastebi: „Kai žmonės girdi apie priešų meilę, jie ima įsivaizduoti, kad juos ragina mylėti gestapą. Pradėkite nuo kažko lengvesnio, pavyzdžiui, nuo uošvės.“ Taigi pirmiausia mylėkime tuos, su kuriais bendraujame ir jiems savaip tarnaujame, nes tada iš tiesų būsime Dievo sekėjai kaip Jo mylimi vaikai ir gyvensime meile, nes ir Kristus pamilo mus ir atidavė už mus save kaip atnašą ir kvapią auką Dievui (Ef 4, 1–2). Viešpats tai įvertins!

Apmąstykime šv. Augustino žodžius: „Iš tiesų, kas myli Dievą, negali ignoruoti Jo įsakymo mylėti artimą; o kas šventai pamilsta artimą, tai ką jis myli jame, jei ne Dievą? Tai ta meilė, kuri skiriasi nuo bet kokios pasaulio meilės, kuriai paaiškinti Viešpats sakė: kaip aš jus mylėjau. Juk ką jei ne Dievą Jis mumyse pamilo?“

Taigi kuo labiau mes leidžiame Jėzui mylėti save pačius, kai gyvename klusnumu Jam, tuo laisviau mumyse Tėvas myli Sūnų ir Sūnus Tėvą Šventojoje Dvasioje. Kadangi esame sukurti, kad gyventume ne sau, o Dievo šlovei, tada, kai stengiamės laikytis Kristaus kelio, mūsų širdys vis labiau panašėja į dangaus buveines, kur Aukščiausiasis visiškai netrukdomas gėrisi savimi bei priima amžinos Jeruzalės gyventojų šlovę, kuri Jam vieninteliam amžinai priklauso, nes nėra ir niekada nebus Dievui lygių… Todėl didžiausia dar žemėje gyvenančio žmogaus privilegija – žinoti, kad ir jis turi savąją išaukštinimo dalelę Jame, kuri bus jam suteikta, kai jis galutinai bus jos vertas…

Žvelgiame į Nukryžiuotąjį, kuris, melsdamasis už savo priešus, iš meilės jiems, surado švelninančių aplinkybių, pateisinančių jų poelgius, ir todėl tarė: „Jie nežino, ką darą.“ Ne tik žodžiais, bet šventa savo kankinyste paliudijo, koks yra nekintantis Jo santykis su nusidėjėliais: „Mums dar esant silpniems, Kristus skirtu metu numirė už bedievius. Vargu ar kas sutiktų mirti už teisųjį; nebent kas ryžtųsi numirti už geradarį. O Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai“ (Rom 5, 6 – 8).

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien