Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Tomas Venclova apie emigraciją, kultūrą ir politiką

Zenonas Baltrušis. Nuotrauka. Poezijos pavasaris. Tomas Venclova VDU. 2017 m. gegužės mėn. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka

Emigracija ir repatriacija, doros kodeksas ir klasikinė demokratija nūdienos pasaulyje, kultūrų skirtumai bei jų sąveika – apie visa tai specialiai „Draugui“ poeto, vertėjo ir publicisto TOMO VENCLOVOS interviu.    

Retas šių dienų viešasis intelektualas Lietuvoje geba, gavęs gana plačius ir abstrakčius interviu klausimus, atsakyti glaustai ir labai tiksliai. Jau prieš kelerius metus į Lietuvą iš Jungtinių Amerikos Valstijų grįžęs poetas, eseistas, publicistas Tomas Venclova, išlaikydamas tiesią, kartais griežtą ir kai kuriuos visuomenės sluoksnius piktinančią poziciją, yra būtent toks dialogo dalyvis – jo mintys koncentruotos ir skaidrios. Su T. Venclova bendravo žurnalistas Ramūnas Čičelis.

Pradėkime interviu nuo empatijos ir migracijos abipusio ryšio. Ar pritartumėte kino aktoriaus Vytauto Anužio per vieną iš Santaros-Šviesos diskusijų pasakytai minčiai, jog emigrantas, lyginant su sėsliais piliečiais, turi daugiau galimybių tapti geresniu žmogumi?

Be abejonės, emigrantas gali tapti platesnio akiračio žmogumi, jeigu pats to nori ir stengiasi. Gerumas – kitos plotmės reiškinys. Kiek jis siejasi su platesniu akiračiu, sunku pasakyti, nors turbūt šiek tiek siejasi. Pažinojau nemažai emigrantų – tiek senųjų „dipukų“, tiek naujųjų, – kurie liko neapsišvietę, užsisklendę senojoje psichologijoje ir mentalitete, jokios empatijos neišmokę. Geresni paprastai, nors irgi ne visada, tapdavo tik jų vaikai.

Nors apie tai jau daug klausta ir ne mažiau atsakyta, bet vis dėlto, kas lėmė Jūsų repatriaciją į Lietuvą? Ar, praėjus kuriam laikui, neapgailestaujate dėl savo ryžtingo žingsnio?

Anaiptol neapgailestauju. Lietuvoje jaučiuosi puikiai, daug dirbu ir gal esu kraštui naudingesnis, negu būdamas už Atlanto. Tatai patvirtina ir pažįstamų, kartais netgi nepažįstamų žmonių reakcija. Didesnių rūpesčių dėl sveikatos ar kitokių kol kas neturiu. Ne kartą sakiau, kad daug labiau mėgstu Europą negu Ameriką, o Lietuva, ypač Vilnius (beje, ir Klaipėda su apylinkėmis), šiandien yra tikra Europa. Kai gali per penkias minutes nueiti ligi Katedros aikštės arba Šv. Jonų bažnyčios, tatai labai stipriai pajunti.

Nežinomas fotografas. Tomas Venclova prie jūros. XX a. 5 deš. Venclovų namai-muziejaus nuotrauka

Kokias žmogiškumo būsenas Lietuvoje palikote, išvykdamas į JAV, ir kokias jas matote šiandien?

Vilniečiai, kuriuos matau kasdien, tapo žymiai mandagesni, geranoriškesni, o drauge oresni, ne tokie pataikūniški kaip sovietmečiu – žodžiu, labiau civilizuoti, atsikratą vergo įpročių, artimesni europietiškai psichologijai. Tikiuosi, taip yra ne tik sostinėje. Taip pat tikiuosi, kad tai ne paviršutinis įspūdis.

Apibūdinkite savo vertybių sistemą. Kodėl Dekalogas Jums yra aukštesnės doros kodeksas nei meilė tėvynei?

Dėl meilės tėvynei gali padaryti ne tik gero, bet ir blogo. Mūsų istorijoje tokių pavyzdžių, deja, esama. Griežtai laikydamasis Dekalogo, blogo nepadarysi. Tėvynės ir Tautos rašymas didžiąja raide, atseit beatodairiškas jų kultas, yra stabmeldystė, apie tai ne sykį šnekėjo krikščionių mąstytojai – čia aš su jais sutinku.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kaip mūsų dienomis regite Rytų, slaviškosios, kultūros sąveiką su Vakarų civilizacija? Ar dar įmanomas bent kiek darnesnis dialogas?

Rytų slavų kraštas yra ne vien Rusija, bet ir, tarkime, Ukraina, su kuria dialogas normaliai plėtojasi. Politikoje dialogas su Rusija šiandien praktiškai neįmanomas (ne dėl mūsų, o dėl Rusijos kaltės), bet taip nebus amžinai. O kultūra – jeigu tai tikra, ne komercinė ir ne ideologizuota kultūra (ne Kobzonas ir ne Kirkorovas), su politika paprastai nesisieja.

Ar sutiktumėte, kad, norėdami suprasti Rusiją, turėtume skaityti šios šalies literatūros klasikus? Kokie autoriai ir kūriniai, Jūsų vertinimu, labiausiai skaitytini dabartinės padėties Rusijoje kontekste?

Bet kurios šalies, taip pat ir Rusijos klasikus skaityti visada verta. Dažnai verta ir dabartinius autorius. Iš tokių rekomenduočiau, pavyzdžiui, Guzel Jachinos „Zuleicha atmerkia akis“ (ta knyga yra išversta į lietuvių kalbą) ir Timuro Kibirovo „Generolas ir jo šeima“ (jos lietuviškai, rodos, dar nėra, bet, tikiuosi, bus). Tai gal ne paties aukščiausio lygmens, bet atitinka humanistinę rusų literatūros tradiciją ir visai paskaitomi veikalai, lietuviui savo temomis artimi…

Poetas, publicistas, vertėjas, literatūros tyrinėtojas, profesorius Tomas Venclova. Jurgos Graf nuotrauka

Kaip suprantate senovės graikų demokratijos tradicijos likimą šiandienėse JAV ir Europoje? Ar tikrai polio demokratija įmanoma tik savivaldos, mažo miestelio valdymo lygmeniu?

Esu tikras, kad demokratinė sistema yra geriausia, kokią žmonija ligi šiol sugalvojo, ir nepaisant nieko, ją įmanoma perkelti ir į didelių kraštų valdymą. Maža to: demokratija turi globalizuotis – kol to nebus, išliks karų, krizių ir kitų negandų pavojus, o jo turbūt niekas iš mūsų nenori. Dabartinė atskirų valstybių sistema, ar tai mums patinka, ar ne, yra senstelėjusi ir net pavojinga (jos palaipsnis nykimas nereiškia tautų nykimo).

Ar dar įmanoma JAV išsaugoti klasikinę demokratiją? Kas lėmė jos nuosmukį? Kokios būtų Jūsų prognozės, susijusios su šios šalies ateitimi?

Donaldo Trumpo programa buvo nacionalistinė ir antiglobalistinė, nekalbant jau apie jo neprognozuojamą (taigi pavojingą) charakterį. Iš to nieko neišėjo, išskyrus didelę gėdą. Laimė, JAV demokratija pasirodė pajėgi Trumpą griežtai konstituciniu keliu pašalinti, nepaisant skandalingų jo ekscesų. Todėl nemanau, kad JAV demokratija yra smukusi ir neturi perspektyvų. Priešingai, manau, kad Joe Bideno pergalė yra geras ženklas žmonijai (taip pat ir mūsų pašaliui). Atrodo, tai suvokia ir protingiausieji respublikonai.

Vertybių teorijos – aksiologijos – srities klausimas: ar nėra taip, kad laisvės idėjos krizė yra tiesiogiai sąlygota politinės ir kultūrinės vaizduotės skurdo?

Vaizduotės skurdas kliudo, bet laisvės idėjos didelės krizės nematau – ta idėja iš žmonijos sąmonės negali būti pašalinta.

Istorija – tai raida nuolatinės pažangos kryptimi, kartotė ar tiesiog chaosas? Kokius matytumėte ir savo asmeninius, ir kitų žmonių vilties šaltinius? O gal šiandien ir vėl neviltis yra vilties forma?

Kad ir kas atsitiktų, tikiu istorine pažanga: nepaisant laikinų žingsnių atgal, bendroji kryptis nuo viduramžių ligi XXI amžiaus įkvepia veikiau viltį negu kitus jausmus. Tai rodo kad ir faktas, jog žmonija įveikė nacių ir sovietų totalitarizmą (dabartiniai jų variantai yra vis dėlto žymiai silpnesni). Pažanga nėra automatiška ir moksliškai įrodoma, bet ji esti. Net jei kas sakytų, kad tai anachroniškas požiūris, jo laikausi ir kitaip nemoku.