2021 03 16

Antanas Šimkus

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Tortas ir viena žvakutė

Pixabay.com nuotrauka

Kaip visi puikiai žinome, mūsų jubiliatui kovo 16-ąją sukanka vieni metai. Matėme, kaip per tą laiką mažylis išmoko ne tik guguoti ties makroekonominiais rodikliais ir nenumaldomai verkti, vos išgirdęs žodį „ribojimai“. Įsitikinome, kad jis gudrėjo ne dienomis, o valandomis. Kad valgė ir gėrė tiek, kad nespėdavome keisti kaukių ir sauskelnių. O į jo judesiukus ir kitus mostagavimus statistika reagavo tai plokštindama kreivę, tai plonindama politikų liežuvį.

Tie patys veidai ir trafaretinės frazės daugelį privertė atsiversti spokiškuosius kūdikių auginimo vadovėlius, tokius populiarius ankstesnės stagnacinės epochos metu. Negalima mažylio imti ant rankų, kai verkia, tegu išmoksta apsieiti be jūsų, mielieji! Tačiau kaukėtų vadovėlininkų pamokymai vis išmušinėjo artimajai aplinkai kamščius. Jubiliatas mokėjo tuo pasinaudoti – išsireikalauti mūsų dėmesį ir rankas. 

Visi spoksojome į beviltiškus internetinius tablo, kuriuose švietė skaičiai, primenantys, kad sveikiau jau be saiko lošti, gerti ir rūkyti ir dar balažin ką veikti, kad tik niekur neitum, kad tik tame pačiame burbule, kad tik internete po šimts tas velykinis zuikis ir ta bobutė… Nors atsirado drąsuolių, kurie nekreipė dėmesio nei į jubiliato verkšlenimus, nei į kitus ribojimus – jie šaukė: „Bet kas bus geriau, nei ir paromis sekti rodiklių atnaujinimus ir klausytis, kokias čia pasakas sekate!“ O medikai ir savanoriai tuo metu dirbo savo darbą.

Dabar dalis tų drąsuolių kapinėse, bet į jų vietą parūpinami nauji. Nes per sunku gyventi burbule. Net jei žmonės baltais chalatais prašo niekur neiti. Per sunku gyventi šitoj pasakoj. 

O kaukių balius vis dėlto vyko. Iš pradžių sakyta, kad jis netruks ilgiau nei iki kažkurio vidurnakčio. Pelenės puošėsi ir ruošėsi, apylinkėse buvo girdėti įvairios melodijos, bet po truputį jas ėmė stelbti sirenos. Būtent pastarųjų garsai lydėjo sveikinimus, kurių mažylis sulaukė iš visokių stebuklingų įstaigų. Iškilmingi sąrašai buvo skelbiami viešųjų pirkimų portale. Ne tokie iškilmingi slapstėsi įvairių organizacijų stalčiuose. Šurmulio ir nepasitenkinimo karalystėje daugėjo. Beveik visi reiškiniai sulaukdavo neigiamų komentarų iš tų, kurie jautėsi nepakviesti į šventinę puotą. Angelų sargų fėja kūdikiui įteikė laimės marškinėlius, o piktosios laumės vadino tramdomaisiais vystyklais. Greitųjų aitvaras atnešė solenizantui dezinfekcinio skysčio, o pagirioti raudonnosiai išvadino teikėją alkoholizmo apologetu. Žodžiu, netrūko sumaišties. O medikai ir savanoriai tuo metu dirbo savo darbą. 

Opozicijos gnomai sakėsi skųsiąsi dėl neliberalaus požiūrio į mažylio auklėjimą, nes taip iš esmės ribojamos bendrosios gnomiškos laisvės ir liliputiškos teisės. Kai tie patys gnomai per pusmetį ūgtelėjo iki pozicijos šauklių, ėmėsi groti dūdele mažyliui pagiriamąsias melodijas, kurias išgirdę naujieji opozicionieriai pagal visus dialektikos dėsnius pažadėjo skųstis dėl to paties, ką patys veikė prieš pusmetį. 

Viskas jubiliato aplinkoje painiojosi vis labiau. Galbūt dėl to paprastieji valstiečiai taip ir nesuprato, kuo astra skiriasi nuo zenekos ir kodėl kioske negalima įsigyti kontrabandinės sputniškosios. O radijas užsimiršęs vis siūlė laimingus skaičius, kuriais paskambinęs galėsi testuotis, nutylėdamas, kad ne viskas taip paprasta perprasti, jei neturi teisininko išsilavinimo. Ambicingieji ekranuose ginčijosi gindami savo ir puldami kitų ambicingus gelbėjimo planus, o medikai ir savanoriai tuo metu dirbo savo darbą.

Viskas stagnavosi kažkokioje televizinėje nesuprantamybėje, mažylis jau ne tik laikė galvą, bet ir bandė nusėdėti. Brežneviniai avatarai monitoriuose pritariamai linkčiojo galvomis, burbuliavo tas pačias frazes ir kilnojo antakius. Pats svarbiausias avataras kažkur buvo dingęs, o tai mūsų karalystės istorijoje nutiko jau ne sykį ir ne du pačiais svarbiausiais momentais, matyt, tokia tradicija, todėl piliečiai jau beveik pasiruošę apsieiti be jo. Kai svarbiausiasis grįžo, visi jau buvo supratę, kad nelabai jis svarbus, o mažylis auga nepaisydamas viso šito. Kad būtų linksmiau, Netvarkos nykštukas įmetė bombikę į vakcinavimo tvarkos rūmus, tiksliau, į tų rūmų architektų galvas, tad dar iki šiol pastarųjų pasisakymuose galima girdėti, kad pats teisingiausias principas bus „kas pirmesnis, tas gudresnis“. Irgi šimtmečius siekianti praktika. Pasiteisinusi dar baudžiavos laikais. Ir vis atsiranda, kas tą tvarką laikina. 

Nepaisant visų aplink mažylį tvyrančių emocijų ir papildomų atlaisvinimo planų, kaukių balius vasarą mutavo į karnavalą, kuriame kažkam iki pilnos laimės pritrūko tik ponų Š. Ufutinskio ir K. Irkorovo. Pro vietinių įstatymų tvoros skyles jau ruošėsi ir juos kažkaip prastumti, bet permainingi politikos orai driokstelėjo, sukėlė patriotizmo bangą, kuri paplovė tokių norų pamatus bent metams kitiems. Mažylis čia, tiesa, niekuo dėtas, valgė trintas košeles, ir tiek.  

Pamenate, kokie mažybiniai vardai buvo siūlomi? Kovidijėlis. Pandemytis. Dvimetriukas. Kaukutis. Buratin… Ai, ne, pastarasis aidu atsimušė nuo sienos ir parlėkė atgal į jį išskaptavusios šalies sostinę. 

O medikai ir savanoriai tuo metu dirbo savo darbą.

Kiek vis dėlto prisiminimų! Vien per metus!.. Jau beveik pamiršta, betgi buvo karalystėje toks miestelis, kuris taip šventė, kad mažylio garbei buvo nutarta tą gyvenvietę visiškai užverti dviem savaitėms. Pasveikinimai šių dienų jubiliatui sklido visomis karalystės kalbomis, ypač tinkamiausia šiam reikalui – totorių. Paskui keiksmai kiek apmalšo – lyg jau buvo truputį primiršti visi uždarymo ir auginimo rūpesčiai.

Vis dėlto į metų pabaigą mažylis vėl visuotinai prisimintas. Jo garbei iki neregėtų aukštumų išaugo prekyba internetu. Vardui „Barbora“ tapus beveik bendriniu, Žygimanto Augusto širdgėla buvo tokia didelė, kad ar tik ne dėl to žiemop stipriai užsnigo visą esamą ir anksčiau buvusias karalystes. Dėl snygio daug kas prarado elektros užkeikimus ir interneto galias, taip šiek tiek sugrąžindami „Barborą“ prie tikrinio vardo, arčiau Žygimanto, bet kova dar nebaigta, dar nebaigta, draugai… Taip kalbėjo savamoksliai istorikai ir pasakoriai, ruošdamiesi švęsti vienų metų jubiliejų. 

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kas laukia mūsų ateity? Ar mums teks valgyti šventinį tortą ir kitų metų kovą, užpūsti dvi žvakeles, plojant Netvarkos nykštukui ir kitiems nekviestiems sveteliams? Kas žino, kas žino…

Vis dėlto šitoje nuostabioje karalystėje tokia iškilminga proga lenkiuosi pirmiausia medikams ir savanoriams. 

Nes, kol vaišinamės tortuku, Jūs tiesiog dirbate savo darbą. Nes be Jūsų kažin ar išvis kas nors būtų.