Tortasvydžio diena

Darius Indrišionis. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Viena dieną (maždaug kovo vidury – kai dar labai niūru) Lietuvoje kasmet galėtų vykti neįprastas renginys – Tortasvydžio diena. Transliuotų šį įvykį, žinoma, visos televizijos beigi populiariausi interneto kanalai – iš pradžių Lietuvos, o vėliau – ir užsienio. Ažiotažas apie Tortasvydžio dieną būtų milžiniškas – lažybų bendrovės skelbtų koeficientus, žiniasklaida – ankstesnių Tortasvydžio dienų analizes, Giedrė Žičkytė sukurtų įsimintiną dokumentinį filmą, kuris, žinoma, pretenduotų į „Oskarą“.

Tortasvydžio dienos esmė būtų labai paprasta: vienoje didelėje erdvėje (pavyzdžiui, Seimo rūmuose) į ilgą eilę būtų sustatomi įvairiausi visuomenės nemėgstami asmenys (pavyzdžiui, Seimo nariai). Tadadadam – būgnų gaudesys, pusnuogių šokėjų (abiejų lyčių, žinoma) trypčiojimas, ir – į sceną įžengia pagrindinis veikėjas. Kasmet vis kitas – pagal šalies politines nuotaikas. Nesvarbu kas – svarbu, su tortais: pagrindinio veikėjo rankose – kelios mažos dėželės su gerai papūdytais kreminiais tortukais.

Būgnams ritmingai skambant, pagrindinis veikėjas lėtai išsitraukia pirmąjį tortą. Paima į rankas. Apsižvalgo. Iš lėto – tarytum šokdamas – eina prie drebančių – lyg sušaudymui – sustatytų politikų. Užsimoja ir – sviedžia kokiam nors nemylimam politikieriui į veidą. Šis, žinoma, visas apsitaškęs smirdinčiu tortu, sustingsta. Tučtuojau prie jo pripuola pusnuogės šokėjos (ir pusnuogiai šokėjai), išveda iš rikiuotės ir tarytum hienoms numeta krūvai žurnalistų, šie tortaveidį paskandina neryse ir nemunuose klausimų („Ar jaučiatės nusipelnęs to?“; „Ar ankstesniais metais jausmas buvo kitoks?“; „Ar dalyvausite toliau politikoje?“ ir pan.). Čia pat įtakotojai – tuoj darysis asmenukes su tortaveidžiu ir leis stilingus marškinėlius, espreso puodelius beigi raktų pakabučius.

Kaip suprantate, po šio veiksmo viskas kartojasi – imamas naujas tortas ir tortaveidžiu paverčiamas dar vienas politikas. Kol baigiasi tortai. O po to – šokiai pokiai estrada: šokėjos, šokėjai, fotografai, interviu, putokšnis ir šiaip – visokeriopas anšlagas: per porą metų Tortasvydžio diena Lietuvoje taptų ne tik vietiniu, bet ir pasauliniu reiškiniu, kurio visi planetos gyventojai nekantriai lauktų. Giedrė Žičkytė, atskleidusi šios tradicijos susiformavimo šaknis, gautų „Oskarą“, o pagal tradicinį Tortasvydžio dienos būgnų tratėjimą sukurta dainelė, žinoma, laimėtų „Euroviziją“. Taigi pirmyn – į Naujuosius Vasiūkus.

Prie esmės. Pastarųjų dienų skandalas – visuomenininko Olego Šurajevo vizitas Seime – man atrodo kaip puiki sėkla būsimajai Tortasvydžio dienai. Žinoma, kol kas dar ne su tortais – tik su šokolado plytele – bet efektas iškalbingas: visa žiniasklaida, socialiniai tinklai, taip pat ir įtakingi politiniai veikėjai nenutyla apie dešimties minučių trukmės vaizdo įrašu virtusį O. Šurajevo pasivaikščiojimą po Seimą. Net Seimo kancleris – neribotam laikui uždrausdamas Olegui pasirodyti parlamente – be precedento: ar atsimenate kitą tokį draudimą? Aš – ne.

Olegas Šurajevas. Irmanto Gelūno / „BNS Foto“ nuotrauka

Didžiausias dėmesys, žinoma, skiriamas įžūliam pagrindinio veikėjo elgesiui ir, sakykim taip, labai nuosaikiai jo taikiniais tapusių politinių veikėjų reakcijai. Olegui, atrodo, nepavyko – nepavyko išprovokuoti nė vieno Seimo nario pasielgti kažkaip neadekvačiai, pavyzdžiui, pulti muštis. Nepaisant to, pamatas Tortasvydžio dienai paklotas – tapo visuotinai žinoma, kad iš esmės eilinis pilietis gali ateiti į Seimą ir jo narius viešai pasiųsti ant viso raidyno. Panašu, kad Seimo kanclerio draudimas konkrečiam asmeniui pasirodyti parlamente bus pirmasis, o ne vienintelis.

Nesinorėtų dėmesio sutelkti į pagrindinio šios istorijos veikėjo pasirinktą saviraiškos būdą – nes dauguma diskutuojančiųjų pasisako iš esmės tik apie Olego keiksmažodžius ir įžūlų elgesį. Esmė, manau, ta, kad buvo pasirinkti ne tie taikiniai. Nes Seimo nariai – šiuo atveju negalintys išreikšti savo aiškios pozicijos Ukrainos karo atveju ir šiuo aspektu pakliuvę į Olego taikiklį – tik rezultatas. Tik pasekmė. Ir prieš porą dienų Seime nutikęs tortasvydis – kova su pasekmėmis. Bet ne su priežastimis.

Visgi norėtųsi, kad kūrybingiausi ir pilietiškiausi mūsų visuomenininkai – o Olegą Šurajevą be abejonių priskirčiau šiai kategorijai – rautų pigaus populizmo ir ciniško abejingumo moralei problemą mūsų politikoje iš esmės – veikdami visuomenę, protindami rinkėjus. Kad liktų tortas – tik nesupuvęs – ir nebebūtų į ką jį sviesti.

Priežastys, manyčiau, daug gilesnės ir nemalonesnės. Dalies mūsų visuomenės naivus ar kaip tik – ciniškas – noras savais balsais į Seimą prastumti populistus bei marginalus. Ar norai tie naivūs nulemti tikėjimo geresne ateitim, išasfaltuotais vietiniais keliais ar išsaugotomis kaimų mokyklomis bei miestelių ligoninėmis – nesiryžtu spėti. Gal tai ir noras iš serijos – o davaj, balsuokim už šitą mūsų durnių, bent duos vaizdelių, bus juokinga – galbūt. Galgi labiausiai viską lemia protingi tinginiai – tokie, kokie kartais būname ir mes, ir jūs – tingintys nueiti iki balsavimo apylinkės ir leidžiantys sąlygiškai mažam rinkėjų kontingentui išreikšti savo ne visai pagrįstą pilietinę poziciją. Bet kokiu atveju – būtent tai yra problema, kurią reikia spręsti. Tai yra priežastys, su kuriomis reikia kovoti.

Šiame kontekste Olego pasirodymas Seime, deja, duoda priešingą efektą – verčia suabejoti tuos, kurie, tikėtina, galvojo teisinga linkme. Ir lygiai taip pat – deja – mobilizuoja bei vienija tą kontingentą, kuris tradiciškai atveria Seimo duris populistams. Manote, kad po Olego šou už jo idėjinius priešininkus kituose rinkimuose – kad ir kokie jie būtų – balsuos mažiau? Manau, kad panašiai (ir gal net daugiau). Tikiuosi, klystu.

Tai liūdna, nes tas pats Olegas Šurajevas prieš porą metų į jutubą įdėjo nuostabų vaizdo įrašą („Kaip prastumti netikrą žmogų į Seimą?“), kuriame detaliai pademonstravo nekritiškos populistams Lietuvos visuomenės skerspjūvį – nuo eilinių praeivių, sutinkančių atiduoti savo parašą už neegzistuojantį politiką Valdą Kazlauską, iki laikraščių, portalų ar radijo stočių, suteikiančių išsigalvotam populistiniam politikui savo erdvę. Tai buvo puiki kova su priežastimis – lygiai tokios pat trukmės (10 minučių) populiarus ir užkabinantis vaizdo įrašas, kuris – net neabejoju – pasiekė ne vieno anksčiau už visokius neaiškius populistus balsavusio piliečio protą.

Šia linkme reikėjo eiti ir toliau. Nereikėjo eiti į Seimą ir keiksmažodžiais ištapetuoti jo koridoriuose sutiktų populistinių politikų. Tai – tik tortasvydis: kova su pasekmėmis. Taip – galbūt tie populistams išsakyti įžeidūs žodžiai patenkino ne vieno mūsų užslėptą norą – išsakyti tą patį, viešai pažeminti, parodyti vietą. Visgi norėtųsi, kad kūrybingiausi ir pilietiškiausi mūsų visuomenininkai – o Olegą Šurajevą be abejonių priskirčiau šiai kategorijai – rautų pigaus populizmo ir ciniško abejingumo moralei problemą mūsų politikoje iš esmės – veikdami visuomenę, protindami rinkėjus. Kad liktų tortas – tik nesupuvęs – ir nebebūtų į ką jį sviesti.

To visiems mums ir palinkėčiau.

Kadangi jau perskaitėte šį tekstą, primename: jį parašėme ir galėjome publikuoti tik Jūsų dėka. Neturime turtingų savininkų ar dosnių finansuotojų, kurie padengtų visas „Bernardinai.lt“ išlaidas. Bet turime Jus, mūsų skaitytojus, remiančius interneto dienraščio veiklą. Šiuo metu intensyviai dirbame, kad galėtumėte pamėgtų autorių tekstus skaityti dar patogiau. Padėkite mums tai padaryti, skirdami kad ir nedidelę sumą „Bernardinai.lt“. Iš anksto dėkojame už paramą!