2020 08 12

Gintarė Sereikaitė

Magnificat vaikams

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Totoriai – viena seniausių religinių bendruomenių Lietuvoje

Vilniaus totorių mečetė. XX a. I pusė J. Kaczyński nuotrauka.

Tekstas perpublikuojamas iš žurnalo „Magnificat vaikams“

Totorių musulmonų sunitų bendruomenę dažnas mūsų pažįsta per kulinarinį paveldą – šimtalapius ir dolma – balandėlius, kurie seniau buvo sukami į vynuogių lapus. Tačiau totoriai yra viena seniausių religinių bendruomenių Lietuvoje – Didysis kunigaikštis Vytautas atvežė gausią, apie 15 tūkst. totorių bendruomenę į Lietuvą dar XII–XIV a.

Vilniaus totorių musulmonų sunitų muftijus Aleksandras Beganskas pasakoja, kad totoriai musulmonai buvę narsūs ir šaliai lojalūs kariai, dauguma atvykę į Lietuvą apginti lietuvių nuo kryžiuočių 1410 metais vykusiame Žalgirio mūšyje. Po to totoriai buvo apgyvendinti pasienyje ir ten, kur tuo metu gyveno kunigaikštis Vytautas su šeima – Nemėžyje. Nors bendruomenės šaknys Lietuvoje išties gilios, apie totorių musulmonų bendruomenę vis dar sklando mitų.

Beganskas sako, kad totoriai kartais painiojami su karaimais: „Totoriai buvo Vytauto asmens sargai ir kariai, kurie dalyvavo Žalgirio mūšyje. Totoriai atvyko į Lietuvą iš Aukso Ordos, kurios sostinė tuo metu buvo Tatarstane, o ne Kryme. Galima teigti, kad dauguma atvykusiųjų iš Aukso Ordos buvo totoriai, bet tarp jų buvo ir kitų, kurie buvo tuo metu pavaldūs Aukso Ordai.“ Totoriai kunigaikščio Vytauto buvo gerbiami, už savo lojalumą bei nuopelnus buvo apdovanoti: „Visiems totoriams, kurie atvyko tam, kad apgintų Lietuvą nuo kryžiuočių, Vytautas suteikė bajorų titulus.“

Aleksandras Beganskas. Asmeninio archyvo nuotrauka

Dar keletas A. Begansko išskirtų dalykų apie totorius, kurie sukelia painiavos: „Kai kurie tiki, kad Lietuvos totoriai valgo arklieną, bet tai netiesa. Retas atvejis, kai totoriai būtų valgę arklieną. Taip pat, nors islame vyrui leidžiama vesti iki 4 žmonų, totoriai pasižymi monogamiškais santykiais ir dažniausiai turi tik vieną žmoną.“

Muftijus išskiria keletą svarbių aspektų, kurie vienija islamą ir krikščionybę:

„Pirmiausia, pagal islamą mes tikime, kad Jėzus yra pranašas ir sugrįš į žemę. Korane parašyta, kad Jėzus neturėjo žmogiško tėvo, kaip ir pranašas Adomas, kuris neturėjo ir mamos. Mes tikime, kad Merjem (Marija) buvo nekalta (tai rašoma Korane), taip pat tikime visais pranašais, minimais tiek Biblijoje, tiek Korane. Kai kurie minimi ir Toroje.“

Prakalbus apie totorių religines apeigas, muftijus teigia, kad jos vyksta taip pat, kaip ir visame islamo pasaulyje: „Penkis kartus per dieną atliekamos maldos, jas galima kalbėti pačiam asmeniškai arba su savo šeima, su draugais namuose, svečiuose – bet kur, tik su sąlyga, kad būtų švaru. Vaikams iki pilnametystės malda penkis kartus per dieną yra neprivaloma, jie gali ir nedalyvauti, bet nuo 5–6 metų vaikai po truputį yra kviečiami melstis su tėvais. Tiesa, ne visada pavyksta išlaikyti vaikų dėmesį per pamaldas: atvedami į mečetę, vaikai žaidžia, kartais net maldos metu, bet niekas nepyksta. Moterys visada meldžiasi atskirai nuo vyrų – tai gali vykti atskiroje patalpoje (kambarėlyje) arba už širmos. Jeigu moteris meldžiasi namuose su savo šeima, ji visada stovi už vyro(-ų).“

Penktadienis islame yra ypatinga diena. Korane rašoma, kad penktadienis yra skirtas garbinti Dievą. Įdomu tai, kad arabiškas žodis penktadienis yra kilęs iš žodžių susiburti drauge. „Penktadieniais vyrai privalo dieninę maldą atlikti mečetėje arba maldos kambaryje. Lietuvoje tai penktadieniais vyksta Nemėžyje, Kaune, Keturiasdešimt Totorių kaime, kartais Reižuose, Klaipėdoje ir Vilniuje.“

Islamas yra asketiška religija, todėl per pamaldas nepamatysime įmantrių pamaldoms skirtų atributų. Akį gali patraukti tarp pirštų sukama, dažniausiai iš 33 karoliukų sudaryta pynė, kuri kiek panaši į rožančių. A. Beganskas paaiškina: „Kartais naudojame karolius (četkas), skirtus palengvinti skaičiavimą iki 99, kadangi Alachas turi 99 vardus.“

Keturiasdešimt Totorių kaimo mečetė
Keturiasdešimt Totorių kaimo medinė mečetė. „Magnificat vaikams“ nuotrauka

Tačiau islamas išsiskiria ypatingu maldos ir Dievo garbinimo būdu – šventosios knygos Korano teksto kartojimu atmintinai – recitavimu. Recitavimas vyksta arabų kalba, kadangi taip yra neiškraipomas tikras Dievo žodis. Įdomu, kad ir pats arabiškas žodis „Koranas“ reiškia „skaitymą“. Dar pranašo Mahometo laikais, iki kol Koranas buvo užrašytas, Dievo žodis sklido tarp tikinčiųjų iš lūpų į lūpas. Ramadano mėnesį musulmonai kasdien recituoja po dalį Šventraščio, taip per mėnesį laiko baigdami recituoti visą Koraną.

„Visų pirma, Koranas, kaip jame ir sakoma, yra knyga, instrukcija tikintiems žmonėms, todėl mums labai svarbu privalomas dalis išmokti atmintinai, kad galėtumėme kalbėti maldą. Todėl savo vaikus recitavimo mes mokome nuo 4–5 metų amžiaus, kartu bandydami jiems paaiškinti Korano sakinių bei žodžių prasmę, kad šie žinotų, kaip reikia gyventi ir kokiomis normomis vadovautis.“

Kauno mečetė 1973 m., kai buvo paversta Vaikų biblioteka. Kauno miesto muziejaus nuotrauka.

Lietuvos didmiesčiuose veikia islamiškos mokyklėlės – Islamo kultūros ir švietimo centras Vilniuje ir Kauno mečetė Kaune. Tačiau A. Beganskas pabrėžia, kad „pats geriausias mokymas, kaip Pranašas Mahometas (tebūnie jam taika ir Alacho malonė) sakė, yra pačių tėvų pavyzdys“.

Aštuonerių metų Amina pasakoja, kad jai ypač patinka melstis šeimoje ir su artimaisiais. Mečetėje mergaitė su šeima lankosi keletą kartų per savaitę, o pamaldų metu ji būna šalia mamos. Amina sako, kad ji jau mokosi Koraną atmintinai ir jai tai visiškai nesunku, kadangi padeda tiek mama, tiek tėtis. Amina atskleidžia, kad lengviausiai Koranas įsimenamas, kai mokomasi vakarais.

Ne tik bendra malda, tačiau ir religinės šventės kartu suburia ir stiprina musulmonų šeimas ir totorių bendruomenę. Muftijus išskiria keletą svarbiausių. Tai – Ramadan Bayram – pasninko pabaigos šventė, ir Kurban Bayram – aukojimo šventė (minėjimas, kai Abraomas norėjo paaukoti savo sūnų ant Arafato kalno).

Koranas
Koranas. „Magnificat vaikams“ nuotrauka

„Prieš šventes tvarkomasi savo namuose – jie išvalomi, pagaminama maisto svečiams, pasirūpinama dovanėlėmis, paruošiami švarūs rūbai, patys nusiprausiame ir ryte einame į mečetę atlikti šventinės maldos. Padaliname dovanas šalia mečetės, aplankome tėvus, gimines, kaimynus, draugus arba jiems paskambiname. Pasveikindami juos, paprašome atleidimo ir patys atleidžiame jiems. Pakviečiame juos į svečius. Pavalgome su svečiais, tačiau nevartojame alkoholio. Pakalbame apie gerus dalykus, apie Alachą.“

Tėvų pavyzdys išties svarbus ugdant vaikus, tuomet vaikai seka ne tik maldoje, bet ir kitose religinėse patirtyse. Šventas Ramadano mėnuo yra skirtas apsivalyti ne tik fiziškai – pasninkaujant nuo aušros iki saulėlydžio, bet ir dvasiškai – susilaikant nuo pykčių, apkalbų ir kito blogo. A. Beganskas teigia, kad nors vaikams pasninkas taip pat neprivalomas, tačiau „pratiname juos prie pasninko, pavyzdžiui – vieną dieną nevalgyti saldumynų arba nežaisti kompiuteriu“.

Jaunoji Amina sako, kad Ramadano metu ji taip pat laikosi pasninko pusę dienos – keblumų nesukelia net susilaikymas nuo saldainių! Amina atskleidžia, kad per Ramadaną itin svarbu atleisti, nesipykti ir gyventi draugiškai, o švenčių metu smagiausia yra susitikti su artimaisiais ir draugais, apsikeisti dovanėlėmis ir, be abejo, žaisti.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.