Skaitymo ir žiūrėjimo laikas

12 min.

Totorius kailiadirbys ima kailį ir jam atiduoda dalelę savęs

Kailiadirbys Virginijus Jakubauskas. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Itin aktyvi totorių migracijos banga į Lietuvą atsirito Vytauto Didžiojo valdymo laikotarpiu. Šiandien žinomi kaip viena seniausių religinių bendruomenių Lietuvoje, totoriai išsiskiria ne tik tikėjimo, bet ir amatų tradicijomis. Viena tokių – iš kartos į kartą perduodamas kailiadirbystės amatas, gyvuojantis ir šiandien.

Senojo kailiadirbystės amato puoselėtojas VIRGINIJUS JAKUBAUSKAS sako, kad gimė prie kailių. Amato paslapčių kailiadirbys išmoko nuo mažumės stebėdamas dirbantį tėvą, o pats rimtai su tuo dirbti pradėjo būdamas trylikos. Prisimindamas senelį V. Jakubauskas tikina, kad kailiadirbystė yra užkoduota jo kraujyje.

Apglėbti šiluma

Amatininkas pasakoja, kad svarbu mokėti išdirbti ne tik kailį, bet ir odą. Nors kailiniai, liemenės, kumštinės pirštinės puikiai apsaugo nuo šalčio, odiniai dirbiniai pritaikomi kur kas plačiau.

„Kailis daugiausia skirtas šilumai palaikyti, – svarsto meistras. – O iš odos anksčiau darydavo pakinktus, krepšelius, dabar gaminamos rankinės, net apavas. Kartą kalbėjau su moterimi, kuri buvo tremta į Sibirą. Ji pasakojo, kad kailiadirbyste besiverčiantis žmogus net ir ten pasitelkęs pelenus ir medžio žievę paruošė odas ir pasiuvo batus. Augaliniu būdu ruoštas apavas natūralus – neprakaituoja, nešlampa kojos.“

Rankų darbas

V. Jakubauskas teigia, kad kailiadirbystės amatas yra vienas seniausių, nes žmogui pirmiausia reikia kelių būtinų dalykų – maisto ir šilumos.

„Senovėje nudobdavo laukinį gyvūną, jį nudirdavo, nugremždavo, išdžiovindavo, – pasakoja meistras. – Vėliau atsirado augalinis būdas – naudojant eglės ar ąžuolo žievę. Paskui ruginius miltus, iš kurių darydavo raugą. Mano senelis taip dirbo iki Antrojo pasaulinio karo. Kiekvienas receptas buvo perduodamas iš kartos į kartą, nors augalinį išdirbimą atkūriau pats – žinojau, kad reikia žievių, ir dariau, kol pavyko. 

Po karo kailių dirbimui imta naudoti chemija – ji pagreitino išdirbimo laiką, bet kailis tapdavo panašus į sugeriamąjį popierių. Mano tėvas išraugindavo kailį sieros rūgštimi, tačiau sudrėkę gaminiai greitai plyšdavo. Natūraliai išdirbta oda tvirtesnė, patvaresnė. Šerno kailis pasižymi arti paviršiaus esančiomis šaknimis, todėl reikia atsargiai ir kruopščiai jį nuvalyti, nepažeidžiant šaknų duobučių, kitu atveju šeriai nubyra. Fabrike mašina nemato, kur kailis plonesnis, kur siauresnis – papjauna šaknis. Rankų darbo štampuotas gaminys niekada neatstos.“

Anot kailiadirbio, duokit tą patį receptą ir tas pačias priemones, bet jei neįdėsi širdies, niekas neišeis.

„Paimu kailį ir jam atiduodu dalelę savęs“, – sako V. Jakubauskas.

Mano uošvis niekam nerodydavo savo darbo proceso ir, jei kas ateidavo, viską mesdavo į šalį. Buvo tradicija, kad kiekvienas amatininkas turėjo savo darbo būdą ir kitiems nieko nerodydavo, viskas buvo slapta.

Perduoti paslaptį

Kailiadirbio darbas nėra sunkus, bet reikalauja ištvermės ir kantrybės. Gerai išdirbti kailį užtrunka apie dvidešimt minučių.

V. Jakubauskas pasakoja, kaip mokinys tampa amatininku: mokinys ateidavo pas amatininką, jis duodavo jam darbų, bet nepasakydavo, kaip reikia juos daryti. Trejus ar penkerius metus reikėdavo šitaip dirbti, ir tada mokytojas atskleisdavo amato paslaptį – taip žmogus tapdavo amatininku.

Amato paslaptį kailiadirbiai kruopščiai saugodavo: „Tėvas ant manęs pyksta, kad važinėju į renginius, kitiems parodau, kaip dirbu. Mano uošvis niekam nerodydavo savo darbo proceso ir, jei kas ateidavo, viską mesdavo į šalį. Buvo tradicija, kad kiekvienas amatininkas turėjo savo darbo būdą ir kitiems nieko nerodydavo, viskas buvo slapta. Gali būti, kad totorių nemėgdavo dėl to, kad jie neatskleidė savo tradicijų.“

Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kailiadirbys Virginijus Jakubauskas. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Pasakojimą iš dalies remia Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien