Tragiškumas kultūroje neišvengiamas. Pokalbis su D. Jonkumi apie A. Maceiną

Tarpukario filosofas, poetas ir intelektualas Antanas Maceina savo filosofiniuose darbuose tyrinėja įvairias temas: gilinasi tiek į kultūros filosofiją, socialinį teisingumą, religijos, kalbos filosofiją, teologiją. Su filosofu Daliumi Jonkumi kalbamės apie šio autoriaus aktualumą šiandien, jo darbų unikalumą.

Kaip atradote Antano Maceinos filosofinius tekstus?

Jo filosofija susidomėjau, perskaitęs knygą „Religijos filosofija“, kurią man dar sovietiniais laikais perdavė atvežtą iš Vakarų, nelegaliai platinamą. Ši knyga – aukšto lygio filosofinės literatūros pavyzdys, parašyta puikia kalba. Tai, kaip jis rašė lietuviškai, man padarė labai didelį įspūdį ir liko svarbu iki šiol. Taip pat tai buvo ganėtinai sistemiškai apmąstyta religijos filosofija, kuri panaudojo, mano manymu, geriausius XX a. filosofijos pavyzdžius: M. Heideggerio, H. M. Gadamerio, M. Buberio filosofiją, hermeneutinę tradiciją, kuriai vėlyvieji Maceinos darbai akivaizdžiai priklauso, egzistencinės filosofijos tradiciją, su kuria jį taip pat galima sieti. Maceina kaip filosofas iš tikrųjų darė įspūdį autentišku filosofavimu. Jis kūrė savo filosofiją ir kartu išlaikė lietuvišką filosofavimo galimybę, kas tuo metu buvo labai aktualu, nes filosofinė kalba, paveikta sovietinio marksizmo, buvo sustabarėjusi, medine, pilna klišių.

Toks buvo pirmas įspūdis, bet daugiau su juo susidūriau jau tyrinėdamas kultūros filosofiją. Maceina buvo vienas iš lietuviškosios kultūros filosofijos tradicijos puoselėtojų. Ši filosofinė mokykla siejama su Stasio Šalkauskio vardu. Maceina buvo jo mokinys, pratęsęs ir toliau plėtojęs jo idėjas. Tai yra vienas įdomiausių filosofijos įvykių Lietuvoje, bet, deja, ši tradicija greitai nutrūko, nes Maceina tiesioginių mokinių, kurie tęstų jo darbus, jau nebeturėjo.

Kaip jau ir paminėjote, Maceina – Šalkauskio mokinys, sekėjas. Koks mokinio ir mokytojo santykis atsiskleidžia Maceinos darbuose: nuosekliai sekančio savo mokytoją, o gal norinčio jam prieštarauti?

Tikriausiai pirmieji Maceinos žingsniai buvo sekimas Šalkauskio idėjomis. Akivaizdu, kad jis perėmė jo tomistinės bei aristotelinės kultūros filosofijos kategorijas. Žinoma, Maceina, sakyčiau, kai kuriais atžvilgiais buvo drąsesnis, pasižymintis jaunatvišku įkarščiu, ypač tuomet, kai kalbama apie kultūros kritiką. Jo prieškariniai darbai, skirti socialiniam teisingumui, buržuazijos, prometėjizmo kritikai, nors ir tęsė Šalkauskio mintį, buvo formuluojami kritiškiau. Tuometę kultūrą tiek Maceina, tiek Šalkauskis, tiek kitas filosofas kun. Izidorius Tamošaitis laikė krizine, išsigimstančia. Jie pabrėžė, kad vyrauja sumaterialėjimas, atsitraukimas nuo teocentrinės – religinės – pasaulėžiūros. Filosofų manymu, išeitis – religinis atsinaujinimas ir religinis personalizmas – asmeniškos dvasios atnaujinimas.

Tiek Maceina, tiek Šalkauskis užsiėmė tuometinės kultūros kritika. Įdomus pavyzdys – jų priekaištavimas tarpukariu išpopuliarėjusiems moderniesiems šokiams. Abu griežtai laikėsi nuomonės, kad tokia veikla – nederama.

Taip, diskusija apie šokius šiandien jau skamba keistokai, yra pasenusi, nebeaktuali, tačiau svarbu atkreipti dėmesį, kad čia kritikuojamas individualizmas. Jis buvo tapatinamas su liberalizmu, kuriam filosofai priekaištavo dėl to, kad jis skatina tam tikras išsigimstančias ideologijas. Liberalusis individualizmas buvo suvokiamas kaip tam tikras kraštutinumas, o jo priešingybė – masiniai kolektyvizmai (tokie kaip bolševizmas ir fašizmas). Juos filosofai taip pat kritikavo.

Bendruomeniškumas arba bandymas suvokti individą kaip ne visiškai atskirtą, bet bendruomenišką, rūpi Maceinai net jo pokariniuose darbuose. Puikiame jo veikale „Asmuo ir istorija“ rašoma apie bendruomenišką ir istorinį žmogaus kaip asmens pobūdį – mes kaip asmenys visą laiką esame įsitraukę į tam tikras bendruomenes ir už jas prisiimame atsakomybę. Ši mintis yra svarbi, net jeigu jis ją mini kritikuodamas šokius.

Puikiame jo veikale „Asmuo ir istorija“ rašoma apie bendruomenišką ir istorinį žmogaus kaip asmens pobūdį – mes kaip asmenys visą laiką esame įsitraukę į tam tikras bendruomenes ir už jas prisiimame atsakomybę.

O kiek Maceinos ir apskritai tarpukario filosofija yra aktuali šiandieniniam skaitytojui?

Žinoma, ne viskas išlaiko laiko išbandymą, kai kurie dalykai tikrai atrodytų pasenę, kai kurie – ne tokie aktualūs, bet dauguma yra svarbūs ir šiandien. Kaip jau minėjau, neseniai skaičiau Maceinos socialinio teisingumo tyrinėjimus ir net nustebau, kiek daug minčių susisieja su šiandiena. Mes dabar vėl kalbame apie socialinį teisingumą, nelygybę, nerimaujame, kad socialiniai klausimai per mažai keliami, kad vadinamasis laukinis kapitalizmas ir liberalizmas per daug nuvedė į individualizmą. Visa tai atsikartoja šiandienėse polemikose. Taigi tie kūriniai tikrai gali būti atrandami ir perskaitomi šiomis dienomis. Žinoma, į kai kuriuos dalykus reikia žvelgti kritiškai…

Ar Maceinos tekstai susilaukė kritikos?

Taip, jis yra susilaukęs ir labai griežtos kritikos, net, sakyčiau, nepamatuotos. Leonidas Donskis yra jį kaltinęs, mano manymu, nelabai pagrįstais dalykais: kad Maceina linkęs į marksizmą ir į nacionalizmą. Marksizmo paminėjimas socialiniuose klausimuose jam buvo aktualus, kai kritikavo socialinę nelygybę ir atvirkščiai, mano nuomone, tame kontekste jis atrodo ganėtinai revoliucingai, moderniai. Kalbant apie nacionalizmą, sakyčiau, kad yra visiškai priešingai – Maceinos nacionalizmas yra labai pamatuotas. Jis atmeta radikalias fašizmo formas, kurios naikina žmogaus asmeniškumą. Maceinai itin svarbus žmogus kaip asmuo, jo filosofijai būdingas krikščioniškas personalizmas – žmogaus kaip asmens, kaip dvasinės būtybės svarba, ir čia jis mato išeitį iš daugelio kontroversijų, prieštaravimų ir krizės, kurią jis apibūdina apskritai kaip XX a. būseną.

Maceinai itin svarbus žmogus kaip asmuo, jo filosofijai būdingas krikščioniškas personalizmas – žmogaus kaip asmens, kaip dvasinės būtybės svarba

Grįžtant prie kultūros filosofijos, prof. Arūnas Sverdiolas studentams skirtoje knygoje apie kultūros filosofiją teigia, kad šiandien kultūros filosofijos Lietuvoje pradininkų Šalkauskio ir Maceinos tradicijos sekti neįmanoma. Kokiais kitokiais būdais kultūros filosofija plėtojama šiandien? Kokią tuomet reikšmę šioje filosofijos kryptyje užima filosofai klasikai?

Pradėčiau nuo paties A. Sverdiolo – jis mini, kad pradžioje buvo gana kritiškas Šalkauskio atžvilgiu, tačiau, nepaisydamas to, jis daug ką iš jo yra perėmęs. Jo darbuose tikrai galima atrasti nemažai sąšaukų su Šalkauskio keliamomis problemomis ir formuluotėmis.

Aš pats esu parašęs straipsnį apie Maceiną. Jame bandau parodyti, kad Maceinos vėlesniuose darbuose yra tam tikra galimybė įžvelgti fenomenologinę-hermeneutinę tradiciją, kurią aš pats plėtoju. Todėl, dėstydamas kultūros filosofiją, atsižvelgdamas į Šalkauskio bei Maceinos pavyzdžius, bandau parodyti, kad yra ir tam tikras tęstinumas šiuolaikinių filosofų darbuose, ar tai būtų Sverdiolo, ar Donskio labiau oponuojantys darbai. Manau, kad, net jeigu mes diskutuojame su tais autoriais nesutikdami, oponuodami, juose matome dialogo partnerius, tad ir pati kritika rodo tam tikrą šių filosofų gyvybingumą ir jų idėjų aktualumą šiandien.

Vieną savo kultūros filosofijos tekstą Maceina pavadina „Kultūros tragizmu“. Kodėl esminiu žodžiu kultūrai aptarti Maceina pasirenka žodį tragizmas?

Terminas kultūros tragizmas buvo gana paplitęs: jį vartojo vokiečių sociologas ir kultūros filosofas G. Simmelis, tai mini ir O. Spengleris aptardamas Vakarų civilizacijos žlugimą ir pan. Taigi, tai yra XX amžių persmelkusi tema. Įdomu, kad šis Maceinos darbas yra kaip tam tikra sintezė, filosofas tarsi perima daugelį jau egzistavusių momentų ir sujungia juos į tam tikrą visumą. Nepaisant to, savo formuluotėmis jis išlieka originalus.

Tragizmas čia suprantamas kaip suvokimas, kad mes turime išgyventi tam tikrą dramą, kuri mums yra neišvengiama, tarsi likimas. Jeigu prisimintume antikos dramas, per tragišką išgyvenimą herojai atranda ir pažįsta patys save. Be to, tragedijoje pasiekiama ir katarsio būsena, įvyksta tam tikras dvasinis apsivalymas. Taigi, kai kalbame apie tragiškumą, jame visą laiką glūdi ir kažkas pozityvaus ir negatyvaus. Negatyvumą lemia kriziniai reiškiniai, jie mus paveikia kaip tam tikros aistros, emocijos, neviltis, kuri mus gali ištikti. Kita vertus, tai yra neišvengiama būsena, per kurią mes patys save pažįstame, iš naujo atrandame ir pasikeičiame.

Manyčiau, kad kalbėdamas apie kultūrinę tragediją Maceina tą ambivalentiškumą ir parodo. Pavyzdžiui, jo aptariamas atsakomybės tragizmas aiškinamas taip, kad mes kažką sukuriam ir tie kūriniai tampa nuo mūsų nepriklausomi, juos vėliau svarsto ir interpretuoja kiti. Atrodytų, kas čia tokio tragiško, bet iš principo Maceina parodo, kad mes jau nebevaldome savo kūrinių, jie nebėra mūsų. Kyla klausimas, ar esame atsakingi už savo kūrybą.

Tragizmas čia suprantamas kaip suvokimas, kad mes turime išgyventi tam tikrą dramą, kuri mums yra neišvengiama, tarsi likimas.

Todėl jis iškyla ir filosofine plotme: „Kaip mes kažką darydami iš tiesų galime numatyti, kas atsitiks su mūsų kūriniais?“ Mes turime prisiimti atsakomybę už tai, už ką negalime iki galo atsakyti, nes mūsų kūriniai tampa priklausomi nuo kitų – tų, kurie juos skaitys ir interpretuos. Negatyvią ir pozityvią plotmę Maceina atranda kalbėdamas ir apie sustingimo tragizmą: mūsų kūriniai mus pergyvena, jie tampa tarsi amžini, gyvuoja ir tada, kai mūsų jau nėra; taip pat jie sustabarėja, tampa nebepakeičiami.

Galų gale Maceina baigia įrašydamas egzistencinį prasmingumą: nors mes gyvename tragišką gyvenimą, kuris yra prieštaringas, jo išvengti negalime, nėra kito kelio norint tapti žmogumi. Mano manymu, čia Maceina šiek tiek pakeičia ankstesnes savo nuostatas, kur kultūra buvo suprantama tik kaip tiltas, tarpinis egzistavimas tarp gamtos ir Dievo, bet čia jis parodo, kad nėra įmanoma visiškai pabėgti iš kultūros ir tragedijos, kaip neįmanoma pabėgti iš žmogiškosios egzistencijos. Mes negalime nei atmesti jos ir grįžti į gamtą, nei pasinerti į visišką religinę mistiką ir atmesti kultūrą kaip nereikšmingą. Taigi, čia rodomas daugiau vidurio kelias – kultūra yra neišvengiama tragedija.

Filosofija ir poezija, Maceinos teigimu, yra „dvasios dvynukės“. Abi skleidžiasi per žodį. Antanas Maceina kūrė poeziją Jasmanto slapyvardžiu. Kaip šios dvi kūrybinės sritys – filosofinių veikalų rašymas ir poezijos teksto kūrimas – siejamos Maceinos mąstyme?

Pirmiausia, jeigu lygintume su jo mokytoju, Maceinos kalba jau lankstesnė, labiau ištobulinta nei Šalkauskio. Akivaizdu, kad literatūrinis, poetinis talentas atsiskleidžia ir jo filosofiniuose veikaluose, nes jie iškalbingi. Poetai juk kalbą atranda iš naujo, suteikia naujų reikšmių mums neįprastiems, seniems žodžiams arba išranda naujų žodžių. Maceina šiuo požiūriu buvo labai lankstus. Jo kalbinis filosofavimas arba filosofavimas apie kalbą yra akivaizdus jo darbuose, jis į ją žvelgia taip, kaip tuo metu neįprasta – remiasi hermeneutine, fenomenologine tradicija. Jo darbuose jaučiama didelė Heideggerio įtaka. Šis vokiečių filosofas kartais gal net per daug žaidė kalba. Yra juokaujama, kad jį patį dar reikėtų išversti į vokiečių kalbą, kad būtų suprantamas. Heideggerio atveju susidaro paradoksas – jis tarsi nukrypsta nuo natūralios kalbos į per daug dirbtinę. Maceinos tekstuose to nepastebėčiau, kalba jis per daug nepiktnaudžiauja, bet akivaizdu, kad jis filosofinės kalbos klausimą supranta kaip egzistencinį ir sąmoningai renkasi filosofuoti išnaudojant lietuvių kalbos galimybes.