Skaitymo ir žiūrėjimo laikas

13 min.

Trakai – menamo totorių paveldo sostinė

Trakai. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Migracijos kryptis iš Rytų totorius įvairiais keliais atvedė į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, tačiau daugiausia totorių į Lietuvą pateko iš Aukso Ordos. Nuo XIV a. antrosios pusės totorių gyvenvietės steigtos šalia miestų ir pilių nuolatinei karinei tarnybai mainais už žemės panaudą. Viena seniausių gyvenviečių, kurioje telkėsi totorių etnosas – Trakai.

Tikėtina, kad pirmieji totoriai Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę pasiekė po pirmųjų LDK karų su totoriais (1238–1239), tačiau tokio judėjimo nereikėtų suprasti kaip bendruomenių įsikūrimo – karo belaisviai negalėjo sudaryti bendruomenės ir užtikrinti jos gyvavimo demografine prasme. Vytauto valdymo laikotarpiu sėslios totorių gyvenvietės LDK teritorijose buvo steigiamos atsižvelgiant į karinių vienetų pašaukimo vietas.

Mainais už žemės panaudą karo prievolę atliekančių totorių gyvenvietės kurtos aplink svarbiausius valstybinius centrus: „Minėtame mieste Trakuose ir keliuose kaimuose aplink juos labai daug totorių, kurie ten gyvena ištisomis šeimomis. Tai yra paprasti saracėnai, neturintys nieko [bendra] su Jėzaus Kristaus tikėjimu, o kalba savo kalba, vadinama totorių. Tame mieste taip pat gyvena vokiečiai, lietuviai, rusėnai ir daug žydų“, – 1414 m. užrašo Gilibert’as de Lannoy, kaip Anglijos ir Prancūzijos karalių pasiuntinys atvykęs pas didįjį kunigaikštį Vytautą.

Pamažu totoriai LDK įgijo išskirtinį vaidmenį – jie ne tik kovojo kariniuose valdovų daliniuose, bet ir turėjo saugoti svarbius valstybės centrus, gyveno laisvi, pagal nuosavą teisę, kaip ir lietuviai pripažindami didžiojo kunigaikščio valdžią. 

Anot archeologės Birutės Lisauskaitės, totoriai Trakuose buvo apgyvendinti miesto prieigose iš pietų bei vakarų, kur susikirto vasaros ir žiemos keliai iš Vilniaus, Gardino, Punios, Liškiavos, Kauno. Ši miesto vieta vadinta totorių galu arba Dūdakalniu. Čia totoriai užsiėmė amatais, daržininkyste, atliko vežėjų ir kitas paslaugas.

Tikslesnių žinių apie totorius nėra daug, tačiau kai kuriuose šaltiniuose minima Dūdakalnyje veikusi totorių mečetė. Metraštininkas Martynas Kromeris 1578 m. mini Trakų mečetę, kiti šaltiniai byloja apie XIV a. pab. Trakuose veikusią mečetę, kuri 1609 m. katalikų buvo sudeginta. Tai buvo katalikybės sustiprėjimo ir nepakantumo kitatikiams išraiška. Kaip mini S. Kričinskis, Trakuose atstatyti mečetę draudė dvasininkija. Šventykla taip ir liko neatstatyta. Neatitaisomus nuostolius LDK totorių kolonijos patyrė karo su Maskva metu 1655–1660 m. Miestai, dvarai, šventovės buvo deginami, naikinami, plėšiami. Nuostolių neatsigynė ir Trakai. Totoriai masiškai traukėsi į Kuršą, Palenkę, Volynę, palikdami visą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą. XVIII a. Trakuose totorių bendruomenė sunyko, o Dūdakalnyje buvusios jų žemės atiteko miestiečiams. 

2017 m. Lietuvos totoriai minėjo įsikūrimo Lietuvoje 620-ąsias metines. 2021 m. paskelbti Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metais. Nors totorius palietę religinių kovų atgarsiai ir kiti skirtingų istorinių laikotarpių neramumai lėmė bendruomenės Trakuose nykimą, o senąją totorių bendruomenę bei jų paveldą menančių objektų šiame mieste neišliko, tiek metų gyvendami lietuviškose žemėse jie vis dėlto išsaugojo savo tautinį tapatumą ir religiją, o Trakai iki šiol yra ne tik lietuvių, bet ir kitų tautų kurta istorija bei (ne)matomas paveldas.

Trakų pilies griuvėsiai 1936 m. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka
Napoleonas Orda, Trakai XIX a. II p. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka
Trakų pilies griuvėsiai 1934 m. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka
Jerzy Hoppenas, Trakų pilies freskų fragmentas (XX a. 4 deš.). Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka
Trakų salos pilies archeologiniai kasinėjimai 1958 m. vasario 15 d. Trakų istorijos muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka
Trakų pilis XX a. 4 deš. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka
Trakų bažnyčia XX a. 4 deš. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka
Ona Sedelskytė, Trakų pilis (1950 m.). Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka
Trakai. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Trakai. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Trakai. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Trakai. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Trakai. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Trakų kapinės. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Trakų kapinės. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Trakų kapinės. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Projektą iš dalies remia Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kviečiame remti Bernardinai.lt

Jei mus skaitote, žiūrite ar klausotės, galite prisidėti ir prie mūsų gyvavimo, taip tapdami misijos įgyvendinimo partneriais.

Taip, paremsiu