Trapistų vienuolio Thomo Mertono knygos – apie karą ir artimąjį

Šis Augustės Žičkytės tekstas dalyvavo 2022 m. „Bernardinai.lt“ tekstų konkurse.

Jei T. Mertono skaitytojų būryje kiltų klausimas, ką skaityti dabar, Rusijos karo prieš Ukrainą metu, įsigalėjusio blogio, brutalaus smurto ir neteisybės akivaizdoje, neabejoju, kad dauguma jų rekomenduotų būtent šią esė.

Pasiūlymai, ką skaityti

Na, arba tektų skaityti visas „Naująsias kontempliacijos sėklas“. Greičiausiai į siūlomųjų sąrašą pakliūtų daugelis 1961–1968 m. T. Mertono rašytų, perrašytų, papildytų tekstų. Pavyzdžiui, dienoraščiai, tarp draugų rate pasklidę laiškai apie taikdarystę, atominį ginklą etc. Juk 1962 m. spaudai parengtą knygą „Peace in the Post-Christian Era“ („Taika postkrikščioniškoje epochoje“) generalinis abatas Domas Gabrielis Sortais publikuoti uždraudė (sklido jos fragmentai, išliko skirtingos versijos, knyga publikuota 2004 m.), o T. Mertonui liepė susilaikyti nuo bet kokio rašymo branduolinio karo tema. Tuo tarpu šimtas vienuolika laiškų („Cold War Letters“, „Šaltojo karo laiškai“ – aut. past.), rašytų 1961–1962 m. ir iki tol sklidusių fragmentais, knygos pavidalu pasirodė 1968 m.

Siūlomųjų sąraše, ko gero, išliktų ir T. Mertono bei Czesławo Miłoszo korespondencija (pastarajam jis parašė 1958 m., perskaitęs „Pavergtą protą“) etc. Šiame kontekste aktualus taip pat galėtų būti T. Mertono rašytų esė socialinėmis temomis rinkinys „Passion for Peace: The Social Essays by Thomas Merton“ („Aistra dėl taikos: Thomo Mertono socialinės esė“). Pagaliau kas nors tikrai paprotintų: renkantis knygą nederėtų užmiršti „Septynaukščio kalno“. Ši 1948 m. pasirodžiusi T. Mertono autobiografija Antrojo pasaulinio karo nualintai visuomenei tapo prasmės ir vilties šaltiniu, kai kuriems net ir gyvenimo kelrodžiu. Kodėl negalėtų tokia tapti ir dabar?

Kūryba visiems, bet ne bet kam

Karo metais T. Mertonas įstojo į kontempliatyvų ordiną, gyvenantį pagal griežtai interpretuojamą Šv. Benedikto regulą. Kare žuvo ir jo brolis. Vienuolio rašomų tekstų temas keitė kasdienybė, vienuolyno vyresnieji, tarnystės bendruomenėje, tapatybės refleksijos, Dievo patirtis. Visgi autoriaus pavardė ar netikėtai atrastos knygos pavadinimas, jos žanras, apimtis, kalba – visa tai nebūtinai yra užuominos, dėl kurių „lobio ieškantysis“ jį ims ir atras.

Tačiau pasistengti yra verta dėl kelių priežasčių. Pirma, tiems, kurie skaito lietuviškai, menkai arba tik iš dalies pažįstami XX a. visuomenei karo akivaizdoje kilę socialiniai iššūkiai, reformos to meto Bažnyčioje, tiesiogiai palietę patį T. Mertoną. Na, tikrai menkiau nei tekstus skaitantiems anglų kalba ar gausiam jo draugų, bičiulių, korespondentų būriui. Antra, net jei kalba, kuria skaitomas tekstas, skaitytojui ir nėra lemtingas barjeras, tekstai pilni teologinių tekstų citatų, apmąstymų, kultūros reiškinių, literatūros refleksijų, autobiografine kasdienybes. Tokių tekstų skaitymas – iššūkis, reikalaujantis tam tikro susikaupimo, žinių. O pastangos suprasti tuomet primena atsaką įsitraukiant į pokalbį. Trečia, toks rašytojo–skaitytojo–triasmenio Dievo pokalbis pradžiugintų ne visus. Gal, pavyzdžiui, atgrasytų pati religinės literatūros etiketė, trapistų vienuolio įžvalgos pasirodytų per daug subjektyvios, nepatikimos, nemoksliškos.

Kita vertus, iš tų dešimčių T. Mertono knygų sunku išskirti vieną ar kelias, būtinas perskaityti. Nėra jis ir autorius, kurio knygas iš knygynų ar internetinių parduotuvių graibstytų visi be išimties. Todėl svarbiausios yra savitai, jas įpinant į kasdienybę, skaitytojų atrandamos knygos. Tokiems skaitytojams T. Mertono tekstai nėra informacija, kuri pamirštama vos perskaičius. Karo metu – tai tekstai, padedantys ieškoti Dievo. Dievo, linksmybes mėgusį jaunuolį paskatinusio taip radikaliai keisti savo gyvenimo būdą. Tai žodžiai, padedantys ieškoti savęs, to, kuris skaito. To, kurio pagieža, baimė taip pat sėja karą. Tokios paieškos peržengia skaitomos knygos lapo ribas, o jos autorius veikiau tampa kartu keliaujančiu bičiuliu.

Fuga mundi pagal T. Mertoną

W. H. Shannonas anksčiau minėto T. Mertono socialinių esė rinkinio įvade atkreipia dėmesį, jog vienas iš būdų pažinti šio vienuolio, rašytojo charakterį ir asmenį – siekti pažinti, kaip jis tvarkėsi su užklupusiais iššūkiais. Pažinti, kaip ieškojo gyvenimo prasmės (tapo vienuoliu), derino rašytojo ir kontempliuotojo pašaukimus (rašė skatinamas vienuolyno vyresniųjų), troško radikalesnės vienatvės (pavyzdžiui, iš Getsemanės abatijos Kentukio valstijoje norėjo persikelti pas kartūzus ar kamaldulius, o 1965 m. tapo pirmuoju Amerikos trapistu eremitu). Taip pat jis nuolat klausė, ką XX a. visuomenėje bei po Vatikano II susirinkimo reiškia būti vienuoliu.

Net ir nusigręžęs nuo pasaulio T. Mertonas liko jo dalimi. Žmogus, paliktas už vienuolyno sienų, paties vadintų naujosios laisvės sienomis, buvo vienuolio artimasis, tilpo tekstuose, maldoje, šv. Mišiose. 2021 m. pasirodžiusioje Gregory K. Hilliso knygoje „Man of Dialogue: Thomas Merton’s Catholic Vision“ („Dialogo žmogus: Thomo Mertono katalikiška vizija“) jos autorius pabrėžia, kokia svarbi T. Mertonui buvo jo, kataliko, tapatybė, o dialogiškai laikysenai – Eucharistija, tyla. Nors vienuolynas, tyla bei vienuma jį atribojo nuo pasaulio, vienuolio pašaukimas, žvilgsnis leido jam jau savitai būti ne tik Jungtinių Amerikos Valstijų, bet ir viso pasaulio aktualijų verpetuose.

Tyla, kai mano artimasis – aš pats

Kas šių dienų žmogų priverstų kurį laiką ramiai praleisti tyloje? T. Mertonas vėl tarsi žino atsakymą. 1969 m. esė „Creative Silence“ („Kūrybinė tyla“) jis atkreipia dėmesį, jog meditaciją, tylią vidinę vienijančią maldą ir kūrybinę krikščionišką tylą svarbu atrasti smurto ir neramumų laikais („Love and Living“, („Meilė ir gyvenimas“), 2002, p. 39). Kaimynystėje vykstantis karas – lyg labai reikalingas bei lemtingas veiksnys žmogui, kuris nuolat bėga, kalba, veikia, kuris net savo tikėjimo gyvenimą individualiai ir bendruomenėje suvokia nuolat veikdamas. T. Mertonas tokį žmogų ragina sustoti ir nurimti.

Malda, kai išorinį veiksmą sustabdo ir vidinį žmogų sutelkia tyla, – tai savivokos, integracijos laikas, laikas tikrosios tapatybės, tikrojo aš paieškoms. Maža to – į individualią patirtį, savirefleksiją fokusuotas žvilgsnis svariai keičia ir laikyseną neramumų, karo metu. Santykis su savimi keičiasi ne tik per santykį su įvykiais pasaulyje, nuo kurio net ir labai norėdami negalime atsiriboti, ne tik per santykį su kitu. Jis kinta supratus, jog pirmiausia esame savo pačių artimieji.

Kvietimas mylėti ir nekęsti

Kodėl taip yra, paklaustumėte? Garsiojoje esė „Karo šaknis yra baimė“ T. Mertonas tiksliai užčiuopia mūsų pačių polinkį pateisinti, mažinti savo klaidas. „Kitas manyje yra pernelyg arti namų. Tad kyla pagunda atsiskaityti už savo kaltę įžvelgiant tiek pat blogio kitame“ (p. 109) – rašo vienuolis. Tas „kitas manyje“ – lyg tas pats aš, lyg per arti kerojanti iliuzija, iki galo neapčiuopiama, nepažįstama. Ją jaučiamės turį išsklaidyti, o to siekdami – tiesiog atmetame, atsikratome. Todėl savo klaidas menkiname, sukuriame priešą, kuriam ir suverčiame visą pasaulio blogį. Štai paskutinė esė pastraipa:

Taigi, užuot mylėję tai, ką laikote taika, mylėkite kitus žmones ir pirmiausia Dievą. Ir, užuot nekentę žmonių, kurie, jūsų nuomone, yra karo kurstytojai, nekęskite godulio ir nedarnos savo sieloje, nes jie sukelia karą. Jei mylite taiką, nekenčiate neteisingumo, nekenčiate tironiškumo, nekenčiate godumo, – bet neapkenčiate jų savyje, o ne kitame (p. 117)

Vienuolis kviečia konkrečiai meilei: mylėti ne abstrakciją, o žmogų bei šią meilę auginti mylint Dievą. Turime priimti, pažinti save, savo godulį ir nedarną, ilgainiui sukeliančius karą mumyse ir aplink mus. Užuot ieškoję ir sprendę, kas ir kodėl yra dėl ko nors kaltas, gal net norėdami sužinoti motyvus, aplinkybes, lėmusias karą, – turėtume nekęsti pačių klaidų bei nuodėmių, pirmiausia atpažindami jas savyje.

Kelios pabaigos įžvalgos

Vienuolio T. Mertono socialinis sąmoningumas, jo santykis su kitu tarpo apmąstant savąją tapatybę, pašaukimą. Knygos, pavieniai tekstai, draudimas publikuoti ir pastangos jas kokiu nors būdu skleisti žymėjo procesą, koordinuotą reakciją ir atsaką į individualius bei visuomenei kylančius iššūkius. T. Mertonas tiesiog negalėjo linkti prie abstrakcijų. Jis rašė apie save, karą, taikdarystę, atominį ginklą, kitomis socialinėmis, religinėmis temomis. Taigi stengėsi priminti, inicijuoti ir kartu liko nuošalyje. Ši nuošalė, gyvenimas vienuolyne, netrukdė ieškoti ir brandinti dialogo kultūros, radikalesnio atvirumo Dievui bei artimajam.

Ir artimas jo knygų skaitytojams pirmiausia tapo pats T. Mertonas. Juk jo tekstuose apstu dabar, karo metu, vertingų įžvalgų, priminimų, raginimų. Vien kvietimas tam tikrą laiko dalį skirti ramybei, tylai… O ir pats toks buvimas – ar tai nėra tiksliausia artimojo meilės pastanga? Kaip tuomet T. Mertono mintys apie kitą manyje, esantį pernelyg arti namų, todėl atsikratomą permetant kaltę kitiems, inicijuojant, palaikant neapykantą, gal net karą? Ar toks požiūris neperkelia karo fronto iš konkrečios šalies į mano paties vidų, kur ir laukia mano artimasis?