Vidutinis skaitymo laikas:

11 min.

Trečia fortepijono koja. „Eimunto Nekrošiaus veidas – pasaulio žemėlapis“

Rež. Eimunto Nekrošiaus spektaklio „Mocartas ir Saljeris. Don Chuanas. Maras“ scena. Aktoriai Algirdas Latėnas (Mocartas), Vladas Bagdonas (Saljeris). Festivalis LIFE, 1994 m. Raimundo Urbakavičiaus / „Krantų“ redakcijos archyvo nuotrauka

Tekstas ir fotografijos perpublikuojami iš „Vilniaus galerijos“

„Vilniaus galerija“ įvairiais autoriniais ir informaciniais tekstais siekia apibendrinti, apžvelgti tam tikrus meno reiškinius, rengia straipsnių ciklus, skirtus dailei, kino menui. Projekto kuratoriams kilo idėja ir teatrą apibendrinti straipsnių ciklu, kuriame teatrologė Daiva Šabasevičienė prisimena spektaklius ir atskirų teatro menininkų darbus, labiausiai įsiminusius per trisdešimt nepriklausomybės metų. Šį kartą skaitykite apie režisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektaklį „Mocartas ir Saljeris. Don Chuanas. Maras“ (Aleksandras Puškinas).

Trečia fortepijono koja. „Eimunto Nekrošiaus veidas – pasaulio žemėlapis“

E. Nekrošius visą gyvenimą ruošėsi mirčiai. Šios temos užtektų net kelioms mokslinėms studijoms. Kol kas mes priversti dalintis tik mažomis minčių nuotrupomis ir pastebėjimais.

Kiekvienas naujas Eimunto Nekrošiaus spektaklis buvo įrodymas, kad kalbos apie teatro krizę yra nieko vertos. Apie tai įmanoma kalbėti teatro procesą stebint istoriko akimis, o šiandien egzistuojantį teatrą lemia atskiri reiškiniai, atskiros asmenybės. E. Nekrošius ir buvo tas plaukiantis laivas, į kurio pasaulį sutilpo ištisi vandenynai. Jo įkrova buvo tokia aukšta, kad šiandienos teatre ji gali būti matuojama net kelių žmonių intelektu. Šiandien dramaturgui asistuoja kitas dramaturgas, dailininkams samdomi įvairūs padėjėjai ir panašiai. E. Nekrošius buvo vienas. Stipriam menininkui-kūrėjui „padėjėjai“ gali tik trukdyti. Netolygus spektaklių kvėpavimas skaudus žiūrovui, tačiau yra visiškai menininko-asmenybės valioje.

1994 metais E. Nekrošiaus sukurtas spektaklis – Aleksandro Puškino „Mocartas ir Saljeris. Don Chuanas. Maras“ (festivalis LIFE) – buvo laisvas nuo bet kokių teatro kanonų. Jis tarytum buvo sukurtas remiantis pačia elementariausia teatro abėcėle, bet čia Dievo ranka palaimintas E. Nekrošiaus talentas visa sujungė į įdomų, psichologiškai pagrįstą reginį. Nuo pat pirmųjų spektaklio minučių galėjai suprasti, kad režisieriui svarbiausia yra tema, o tik vėliau – tekstas. Iš smulkiausių detalių, iš elementaraus rekvizito gimstančios metaforos dar kartą bylojo apie šimtmečiais egzistuojančias kūrėjo ir amatininko, amžinojo meilužio problemas. A. Puškino tekstas nespėjo sekti paskui E. Nekrošiaus kuriamas prasmes. Atsilikęs jis keistais ratilais nuraibuliuodavo jau į kitą sceninę situaciją, tarytum išardydamas loginę jų reikšmę ir kartu sukurdamas naują sceninę realybę.

Ryški proto ir jausmų vienybė spektaklį padarė prasmingą, gyvą ir labai artimą. Kaip ir 1980 metais sukurtas „Kvadratas“, taip ir „Mocartas ir Saljeris. Don Chuanas. Maras“ išskirtinis savo konceptualumu, scenine švara. Pagrindinė sceninio veiksmo prasmė čia gimė būtent per aktorių, per gyvą sceninį jo gyvenimą. Tik per jį mes galėjome spektaklį suvokti jausmu. (Tokiu pat principu buvo kuriamas paskutinis E. Nekrošiaus spektaklis – Witoldo Gombrowicziaus „Jungtuvės“ – „Teatr Narodowy“ Varšuvoje 2018 m.) A. Puškino „Mažąsias tragedijas“ vaidinantys aktoriai – Vladas Bagdonas, Algirdas Latėnas, Dalia Michelevičiūtė, Rimantė Valiukaitė, Viktorija Kuodytė, Andrius Bialobžeskis, Tauras Čižas, Povilas Budrys – atskira balsų, sušoktų ir nutylėtų jausmų simfonija.

Kaip retai teatre nutinka, E. Nekrošius neskubėjo, jis leido aktoriams kalbėti akimis, mimika, balsų įvairiomis moduliacijomis, tūkstančiais mažiausių judesių. Tai spektaklis, kuriame kiekviena Nadeždos Gultiajevos sukurtų kostiumų detalė slėpė daug atvirai perskaitomų prasmių. Ir viskas buvo apsupta dailininko Romo Treinio sukurtos minkštos šviesos. Tai spektaklis, kuriame atvirai afišuojamas žmogaus autentiškumas, jo grožis ir išskirtinumas. Čia kiekvieno aktoriaus savitumas tapo bene svarbiausia personažo dalimi. Akys, nosys, plaukai… Pavyzdžiui, Algirdo Latėno besiplaikstantys šviesūs, palaidi, ilgi plaukai dar labiau išryškėjo aktoriaus ištęstomis balsėmis. A. Latėno sceninė laisvė ir plačių gestų šuorai prilygo sceniniam vėjui, kurio iš tiesų juk nebuvo, bet jį jautėme mes, žiūrovai.

Pirmoje „Mažųjų tragedijų“ dalyje „Mocartas ir Saljeris“ Algirdas Latėnas ir Vladas Bagdonas buvo taip įsibėgėję, kad ne tik patys patyrė, bet ir su žiūrovu atvirai dalinosi sceninio egzistavimo džiaugsmu. V. Bagdono stotas, o svarbiausia – balsas – užpildė visas erdves, skirtas jo personažui. V. Bagdonas – laisvas aktorius, jis nuostabiai improvizuodamas jautriai sekė režisieriaus linija. Jo mokėjimas ištarti frazę, ją suvaidinti, visais aktoriaus instinktais reaguoti į partnerį atvedė į sceną A. Puškiną ir iškėlė E. Nekrošių.

A. Latėno ir jo herojų – Mocarto ir Don Chuano – santykiuose svarbiausia buvo ne herojai su tam tikra veiksmų logika, o pats aktorius, tiksliai supratęs šią logiką ir kiekvieną minutę savo sceninį charakterį paskiriantis tam tikrai kūrybinei prasmei. Tarp A. Latėno ir jo herojų visada egzistuoja ypatingi santykiai. Šiame spektaklyje aktorius tapo aukštesnis, platesnis, svarbesnis už savo herojų. Jis žinojo, kad E. Nekrošiaus sistemoje svarbiau ne vienokią ar kitokią figūrą pateikti, o aktyviai, paaštrintai perprasti vaidmenį, gyvenimo ir žmogaus santykius apskritai ir konkrečiai suvokti. Todėl A. Latėno personažai ne vien spinduliavo gyvybe, bet ir su jo pagalba atskleidė tam tikrą aktoriaus pasaulėjautos tarpsnį.

Rež. Eimunto Nekrošiaus spektaklio „Mocartas ir Saljeris. Don Chuanas. Maras“ scena. Aktoriai Algirdas Latėnas (Don Chuanas), Dalia Michelevičiūtė (Mergaitė), Rimantė Valiukaitė (Donja Ana), Viktorija Kuodytė (Laura), Andrius Bialobžeskis (Leporelas), Tauras Čižas (Don Karlas). Festivalis LIFE, 1994 m. Raimundo Urbakavičiaus / „Krantų“ redakcijos archyvo nuotrauka
Rež. Eimunto Nekrošiaus spektaklio „Mocartas ir Saljeris. Don Chuanas. Maras“ scena. Aktoriai Algirdas Latėnas (Mocartas), Vladas Bagdonas (Saljeris). Festivalis LIFE, 1994 m. Raimundo Urbakavičiaus / „Krantų“ redakcijos archyvo nuotrauka
Rež. Eimunto Nekrošiaus spektaklio „Mocartas ir Saljeris. Don Chuanas. Maras“ scena. Aktoriai Algirdas Latėnas (Mocartas), Vladas Bagdonas (Saljeris). Festivalis LIFE, 1994 m. Raimundo Urbakavičiaus / „Krantų“ redakcijos archyvo nuotrauka

Don Chuano įvaizdis iki šio pastatymo buvo visiškai kitoks. Tačiau tai tik dar labiau sureikšmino ir pagyvino A. Latėno Don Chuaną. Jis buvo laisvas, nesuktas, ne valkata – tiesiog „neatsparus“. Moteris – tai gripas. O imuniteto jam neturi daugelis. Ir šią temą E. Nekrošius pateikė labai subtiliai. Tai tas pats Mocartas – linksmas, žaidžiantis, spinduliuojantis. Išdaigų pliūpsniai, žmogaus prigimties laisvė buvo spektaklio dominantė. Juk nėra ribų tarp to, kas paprasta, ir to, kas genialu. Meno gimimas neturi kontūrų. Tai net ne kūdikis ar vaisius, tai erdvėj gimstantis abstraktus visumos pojūtis. Jis apčiuopiamas tiesiogiai ir sklinda šviesos greičiu.

Ribos tarp dailininko ir režisieriaus šiame spektaklyje buvo išnykusios. Visuma buvo organiškai sujungta su judesiu, tekstu ir mintimi. Adomas Jacovskis per ilgą bendros kūrybos laikotarpį taip jautė E. Nekrošių, kad jo scenovaizdis tarsi dingo. Tačiau toli gražu taip nebuvo. Scenoje pakako visko: ir daiktų, ir baldų, ir rekvizito, tačiau jų dermė naikino ribas tarp to, ką galima buvo pamatyti, ir to, ką galima buvo pajusti. Toks scenovaizdis – ne materija, o vaidinamų situacijų dvasia. Kai tokiu darbu dailininkas atsiduoda režisieriui, pats dailininkas tarsi išnyksta – rodos, viską bus sukūręs vien E. Nekrošius, tuo tarpu taip „tragiškai“ dailininkui išnykstant, šiame ir panašiuose spektakliuose turbūt ir priartėjama prie idealaus varianto, kai ne tik įprasminamas teatro dailininko kaip amatininko vardas, bet jis ir iškeliamas kaip kūrėjas, sugebąs mąstyti ne materija.

E. Nekrošiaus pasaulis tirpo, keitėsi, jungėsi. Spektaklio siūlių ne tik kad nesimatė – jų tiesiog nebuvo. Jis egzistavo scenoje kaip vienas įkvėpimas, galintis trukti iki begalybės. Tai formų moduliavimas su įvairiais pagreičiais, įvairiais atspalviais, tai filosofinė kaita, kuri leido tikėti žmogaus jėga, kartu paliekant viltį, kad režisierius prie amžinųjų temų dar sugrįš. Jis mokėjo minkyti teatro materiją, jo rankos puikiai minkė ne tik aktorius, bet ir žiūrovo sąmonę. Dar pirmą kartą žiūrėdamas spektaklį galėjai suprasti, kad ne efektais režisierius manipuliuoja, nors žiūrovai „sprogmenų“ pasiilgę. Efektai daro įspūdį, nuo jų atsipalaidavusi sąmonė patenka į tokią aurą, kurioje juntamas ne tik egzistencijos tragizmas, bet ir jos formų švelnumas. E. Nekrošius – jautrus ir nuoseklus, jis žaidė ir juokėsi be menkiausios ironijos. Jo tikrumo pajautimas toks gilus ir atviras, kad privertė atsiskleisti laukiantįjį.

Šis spektaklis – tai tikras teatro vadovėlis, su smulkiai išrašytais komponentais, o kartu ir įrodymas, kad tikro vadovėlio parašyti nepavyks, nes teatro menas, režisieriaus-kūrėjo menas – neišmokstama profesija. Mirtis kaip mergaitė ateina ant pirštų galų, nors prieš tai juodai nudažomos mirčiai pasmerktojo pėdos. E. Nekrošiaus poezija gimsta paradoksų kalboje: čia pat esantis grindų audinys, vos tik jį ištiesus, virsta dangaus karalyste; besilankstantys žmonės – skambančiais varpais, o sielą iš kūno keliantis autentiškas varpų gaudesys tiesiog įsuka, įaudrina žmones iki absoliutaus pašėlimo. Gyvenimas ir mirtis taip glaudžiai supinti, kad belieka kiekvieną kartą apsispręsti, kurią anapusybę geriau pasirinkti.

E. Nekrošiui muzika tokia svarbi, kad ji spektaklyje skamba beveik nuolat. Skirtingiausias temas, skirtingiausius muzikinius žanrus taip tiksliai galėjo sujungti tik Faustas Latėnas. Jam net nereikia pakeisti trečios fortepijono kojos. Jis – ne Saljeris. Šiame spektaklyje pavieniai garsai kalbasi su personažais, kurių vidinius monologus palydi sudėtingiausi polifoniniai muzikos intarpai. Šis spektaklis – E. Nekrošiaus ir A. Latėno partnerystės vienas iš ryškesnių pavyzdžių.

„Mocartas ir Saljeris. Don Chuanas. Maras“ – trečia fortepijono koja tapęs Vlado Bagdono Saljeris, į mus žvelgiančios iš nuostabos išplėstos Dalios Michelevičiūtės Mergaitės akys. Šie ir kiti vaizdiniai sukūrė stiprų, aktyviai veikiantį poetinį lauką, kurio atmintis ir šiandien veikia sąmonę.

Prisimename spektaklį kartu su aktore DALIA MICHELEVIČIŪTE.

Šis spektaklis buvo ypač sodrus savo metaforomis, jų atvira išraiška. Režisieriaus laki fantazija į spektaklį mus įtraukė jau nuo pat pirmųjų jo akimirkų. Visas išorinis pasaulis dingdavo žaibu. Vos jam prasidėjus iškart įsijungdavo poetinis mąstymas. Kokie Tavo prisiminimai?

Šaltai kalbėti apie šį spektaklį negaliu, nes mano kūrybinėje biografijoje tai buvo tikras lūžio taškas. Pirmas dalykas: pats Eimuntas Nekrošius tada buvo išėjęs iš teatro ir viską turėjo pradėti nuo nulio. Turėkime omeny, kad 1994-ieji – tai laikai, kai nebuvo nei mobiliųjų telefonų, nei kitų šiuolaikinių dalykų. Nebuvau dirbusi su Nekrošiumi, jį žinojau tik iš spektaklių. Buvau Jono Vaitkaus mokinė; kurse kartu mokėmės su Oskaru Koršunovu, Gintaru Varnu ir kitais. Labai gerai atsimenu tą istoriją, kai buvau pakviesta į Nekrošiaus spektaklį. Tuometiniame Akademiniame (dabar – Nacionaliniame) dramos teatre radau raštelį, kuriame – prašymas paskambinti Rūtai Vanagaitei. Ji ėmėsi prodiusuoti šį Eimunto Nekrošiaus spektaklį.

Buvo suorganizuotas susitikimas su režisieriumi. Važiavau iš bendrabučio Saulėtekyje, visa virpėdama kaip epušės lapas, nieko nesuprasdama, nežmoniškai bijodama – kaip į stojamuosius. Žiūriu: sėdi rūstus žmogus, „kalnas“, bet labai įžvalgių ir gerų akių, švelnaus ir labai gilaus žvilgsnio. Atėjau visa įsitempusi, galvodama, apie ką jis manęs klausinės, ar lieps kokį eilėraštį deklamuoti. Nieko. Jis tik sėdėjo, patylėjo, pasižiūrėjo ilgiau ir pasakė: „Gerai, pirmadienį ateik į repeticiją“. Išbėgau, nesupratusi nieko, kas vyksta.

Ateinu pirmadienį. Istorija tęsiasi: mįslių tik daugėja. Prasideda repeticija. Eimuntas nieko neaiškina, tik retsykiais paklausia bendrų klausimų. Ir staiga sako: „Pulia“. Manydama, kad blogai išgirdau, klausiu: „Kaip?“ O jis vėl sako: „Pulia, na, kulka, supranti rusiškai?“ Sakau: „Taip“. O jis: „Tai ją ir reikės suvaidinti“; žiūri į mane išpūstomis akimis, ištraukia šovinį, kokie naudojami medžiokliniuose šautuvuose, padeda ant stalo ir sako: „Va, šitą šovinį ir reikės suvaidinti“. Iškart mintis – ką daryti, kaip vaidinti, o jis: „Viskas, eik vaidinti.“ Vėl klausiu: „Ką?“ Jis man vėl: „Jeigu Andrejevą skaitei, tai yra tokia „pustynia“ (dykuma), kurioje kažkas vis paūkia… Ir viskas, reikia vaidinti.“ Ką vaidinti? Pasiėmiau tą šovinį, vaikštau po sceną ir ūkiu, ūkiu, ieškau… Nieko nesupratau, ką darau.

Iki šiol tą šovinį turiu kaip prisiminimą. Jį veždavausi į visas gastroles, kol muitininkai neliepė išsiimti iš lagamino, nes negalima vežiotis šovinių. Bet išsaugojau jį ir turiu iki šiol.

Vaidmuo gimė akimirksniu. Repeticijos tęsėsi keletą savaičių. Buvo nepaprastai įdomu. Aš žiūrėdavau į Nekrošiaus veidą kaip į pasaulio žemėlapį, nes tose raukšlėse matėsi, kaip gimsta mintis. Jis sėdėdavo, rūkydavo per repeticijas (tada buvo galima rūkyti), atsitūpęs… Ir viskas gimdavo. Buvo toks vienas dalykas. Paprašiau, kad leistų stebėti ir Mocarto su Saljeriu repetuojamas scenas. O tuomet iš Anykščių man a. a. Mamytė buvo atvežusi obuolių, ir krepšelį jų atnešiau į repeticiją. Dar belaukiant repeticijos, pradėjau su jais žaisti, porą obuoliukų įsikišau į žandus. Pamatęs Nekrošius sako: „O, eik į sceną.“ Aš dar paklausiau, ką man veikti toje scenoje, o jis: „Nieko, tiesiog pabūk.“

Taip ir gimė mano tas Kapų mergaitės vaidmuo. O kad garsą išgaučiau, į kitą repeticiją Nekrošius man rinkę su tokiu kabliu nuo kaimiško pečiaus atnešė. Ir liepė išmokti ją ridinėti. Visą naktį visiems zyziau pasilikusi rusdramy, kur buvo repetuojamas šis spektaklis, mokiausi su ta rinke. Nekrošius sakė, kad tai jo vaikystės žaislas, nes kitokių neturėjo. O garsas buvo šaižus ir dramatiškas. Ir tada supratau, ką jis turėjo omeny, kai man padavė tą šovinį, tą „pulią“. Jis norėjo tos dykumos, to šūvio zvimbimo. Po to supratau, kad mirtis ateina ne kaip kokia nors trupanti skulptūra, ne kaip kažkoks Dievo teisingumas ar kerštas, bet ateina kaip vaikas. Mirtis ateina vaiko kojomis. Ir po to buvo tokia anekdotinė situacija, kai jis parodė, kaip ta siela tarytum arbatos pakelis pakyla nuo Komandoro delno. Atsimenu, kaip mes skaičiavome tuos akimirksnius – Puškino metus. Kada Mergaitei Komandoro mirktelėjimas buvo kaip prabėgę metai. Ji ateidavo ir sakydavo: „Duok ranką.“ Tas mano vaidmuo buvo iš dviejų žodžių. Komandoras tapo trapios Kapų mergaitės įvaizdžiu.

Iš tikrųjų, kaip vėliau sakiau, „šįkart laimė stabtelėjo ties manimi“. Aš buvau nominuota ir gavau geriausios sezono aktorės apdovanojimą – tik baigusi mokslus pas režisierių Joną Vaitkų, kuris artikuliuodavo savo mintis nepaprastai raiškiai, ir iki šiol turėdamas pritrenkiantį vaidybos talentą, aktoriui labai aiškiai parodo, kaip ir ką reikia daryti. Susitikimą su visiškai nepažinta visata, su Nekrošiumi, kuris nieko nekalbėdavo, pasakydavo du žodžius, po kurių ilgai galvodavai, kaip išspręsti tą rebusą, iki šiol priimu kaip dieviškąjį paradoksą. Bežodis ir pagrindinis aktorės vaidmuo! O toji transformacija – už žandų užkišti obuoliukai – tarsi tapo vaidmens raktu. Ir aišku, ta rinkė iš Šiluvos!

Šį spektaklį nepaprastai mylėjau. Man jis buvo kaip anapusybės dvelksmas. Net iki šiol sutinku žmonių, kurie prisimena tas akimirkas, kai pasirodydavo Mergaitė-Mirtis, kai ateidavo Komandoras ir paprašydavo jos rankos. Kai jis sumirksėdavo, kai ant delno pastatydavo baltą popieriaus ritinėlį, kurį uždegdavau ir kuris pakildavo kaip siela į dangų… Šis momentas – aukščiausia metaforų kalba. Tai buvo tas katarsio akimirksnis, apie kurį kalbama nuo Antikos laikų.

Rež. Eimunto Nekrošiaus spektaklio „Mocartas ir Saljeris. Don Chuanas. Maras“ scena. Aktoriai Algirdas Latėnas (Mocartas), Andrius Bialobžeskis (Leporelas). Festivalis LIFE, 1994 m. Raimundo Urbakavičiaus / „Krantų“ redakcijos archyvo nuotrauka
Rež. Eimunto Nekrošiaus spektaklio „Mocartas ir Saljeris. Don Chuanas. Maras“ scena. Aktoriai Algirdas Latėnas (Mocartas), Rimantė Valiukaitė (Donja Ana). Festivalis LIFE, 1994 m. Raimundo Urbakavičiaus / „Krantų“ redakcijos archyvo nuotrauka
Rež. Eimunto Nekrošiaus spektaklio „Mocartas ir Saljeris. Don Chuanas. Maras“ scena. Aktoriai Tauras Čižas (Don Karlas), Algirdas Latėnas (Don Chuanas). Festivalis LIFE, 1994 m. Raimundo Urbakavičiaus / „Krantų“ redakcijos archyvo nuotrauka

Nekrošius rėmėsi trimis kūriniais, o spektaklyje liko du?

Taip, mes naudojome Puškino „Mažąsias tragedijas“. „Maras“ tapo tik mirties puota. Nekrošius labai norėjo, kad aš sukčiausi, sukčiausi… Būtent ta Kapų mergaitė, kuri užveda visą šermenų, laidotuvių melodiją. Iš „Maro“ liko tik vienas monologas: „Kam atėjai manęs trukdyti“, kai mirtis ateina pasiimti tų herojų. „Maras“ buvo prijungtas prie „Don Chuano“.

Gerai atsimenu, kai pirmoje dalyje „Mocartas ir Saljeris“ Algirdo Latėno Mocartas ištraukdavo fortepijono stygą ir sukdavo tokiu smarkumu, kad žiūrovai lošdavosi, bijodami, kad ji neįkirstų ir akių neišmuštų. Jau šioje scenoje buvo gana daug mirties, vien tos skriejančios stygos garsas – vuch, vuch…

Nekrošius akcentavo du dalykus: pirštą į dangų, nes yra kažkas aukščiau, ir mirtį. Jis vengė vartoti žodį „Dievas“, sakydamas: „Va, ten jis yra.“ Jis visada sakydavo: „Tu, kai bėgi su rinke ar ateini į sceną, užmesk akį į viršų, – jis yra ten.“ Nekrošiaus kiekviename spektaklyje yra ir vertikalė, ir mirties dvelksmas, nes šie dalykai – čia pat.

Fortepijonas stovėjo abiejose spektaklio dalyse. „Don Chuane“ jis buvo kaip Komandoro antkapis. Buvo nepaprastai graži meilės scena: Rimantės Valiukaitės Donja Ana eidavo melstis, o Komandoras išlįsdavo iš fortepijono ir mėtydavo degančius degtukus kaip geismo žiežirbas. Donja Ana jas gesindavo. O meilės scena, kurią Nekrošius sprendė pasitelkęs durklą, pasirodo, atėjo iš „Carmen“, spektaklio, kuris taip ir neįvyko, kuris buvo repetuojamas dar Jaunimo teatre.

Nekrošių atsimenu iš pačių netikėčiausių detalių. Savaitę leido man pagyventi LIFE’o būstinėje, nes vėlai baigdavosi repeticijos ir aš nebespėdavau grįžti į Saulėtekį. Buvau girdėjusi, kad jis keliasi labai anksti, kartais net ketvirtą. Bet tuo įsitikinau, kai jis darbe atsirasdavo šeštą, septintą ryto. Gerdavo kavą ir pasakodavo, ką sugalvojo per naktį. Tai režisierius matematikas, kuris iš karto žinojo visus ėjimus. Aktoriai kūrė tiek, kiek atitiko jo schemą. Buvo visiška laisvė, bet jis žinojo, į ką mus veda. Nekrošius sakydavo: „Radai scenos sprendimą, nepanaudojai, dėk į stalčių, nes prisireiks kitam spektakliui.“

Dažnai išryškėdavo Nekrošiaus medžiotojo talentas. Tos viską stebinčios jo akys… Kažkada vieno pažįstamo medžiotojo paklausiau, kas gali žavėti medžiojant. Atsakymas – persekiojimo momentas, kai seki žvėrį ir nori jį nudobti. Nekrošius buvo medžiotojas: savo žvilgsniu jis sekė ir aktorių, ir visą aplinką. Pavyzdžiui, kaip prismeigiama Donja Ana? Jis sakė: „Rimante, tuo momentu tu žiūrėk nušautos stirnos akimis.“ Visi jo palyginimai buvo iš gyvenimo. Ir tas mano šovinys buvo iš medžioklinio šautuvo… Gerai, kad skrendant į Ameriką mane lydėjo Mama. Šovinį konfiskavo muitininkai, bet aš paprašiau, kad leistų grįžti ir perduoti jį Mamai. Tas šovinys ir liko kaip mano talismanas.

Pamenu, kaip mus, Nekrošių ir mane, apdovanojo po šio spektaklio. Pinigų mums nedavė, nes tuomet buvo „žvėriukai“, „vagnorkės“. Bet davė didelę penkių litrų šampano taurę. O Nekrošius šią mano taurę „sušaudė“ per „Makbeto“ repeticijas. Aš jos neturiu, mano šlovė išgaravo akimirksniu.

Iki Bagdono Saljerio vaidmenį rengė Povilas Budrys, vienos repeticijos metu režisierius jam davė seną milinę ir pasakė, kad savo monologo metu jis turi ją išversti – lyg savo sąžinę. Lyg savo širdį išplėšti ir parodyti viešai. Tai – vidutinioko skausmas, kurį išgyvena vidutiniokas kūrėjas, prisilietęs prie genijaus.

Nekrošius aktoriams labai tiksliai pasiūlydavo daiktus, per kuriuos jie galėdavo išreikšti savo vidines būsenas. Man tai buvo didelis kontrastas, nes dirbant su režisieriumi Vaitkumi svarbiausia – širdies tikrumas. Kai jį užčiuopiu, tada žinau, ką daryti. O Nekrošiaus spektaklyje buvo labai daug daiktų, kuriuos reikėjo valdyti. Ir aš tiesiog matydavau, kaip kai kurie aktoriai, sakydami vieną ar kitą monologą, apsistato daiktais, nes tuomet tapdavo lengviau.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien