Trečiasis sekmadienis šv. Juozapo garbei. Vardo suteikimas

Katalikų Bažnyčioje yra pamaldumo praktika paskirti šventojo Juozapo garbei septynis sekmadienius iki jo šventės kovo 19 d.

Paskelbdamas Šv. Juozapo metus, kuriuos nesenai užbaigėme, bei skaitydamas katechezių ciklą, skirtą tam, kuris buvo laikomas Jėzaus tėvu, popiežius Pranciškus drąsina iš naujo atrasti pamaldumą šiam ypatingam šventajam, patikint Jo globai savo tikėjimo kelionę.

Tegul šie septyni sekmadieniai su Juozapu taps proga tapti geresniu Kristaus mokiniu, kas ir yra kiekvieno pamaldumo galutinis tikslas.

Trečiasis Juozapo skausmas ir džiaugsmas

Pirmoji Jėzaus kančia:

„Praslinkus aštuonioms dienoms, kai reikėjo apipjaustyti berniuką, jam buvo duotas Jėzaus vardas, kurį angelas buvo nurodęs dar prieš jo pradėjimą įsčiose“ (Lk 2, 21).

Vardo suteikimas:

„Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių“ (Mt 1, 21).

„Kadangi sūnaus apipjaustymas buvo pirmoji religinė tėvo pareiga, Juozapas šiuo ritualu vykdo savo teisę ir pareigą Jėzui. Įsitikinimas, kad Senojo Testamento apeigos yra tikrovės šešėlis, atskleidžia, kodėl Jėzus jų nevengia. Kaip kitos apeigos, taip ir apipjaustymas, yra Jėzaus „atbaigtas“. Dievo sandora su Abraomu, kurios ženklas apipjaustymas, per Jėzų pasiekė savo tikslą, galutinį veiksmingumą ir buvo tobulai įvykdyta, nes Jėzus yra visų senovinių pažadų „taip“.

Kūdikį apipjaustant, Juozapas davė jam ir vardą – Jėzus. Tai vienintelis vardas, kuriuo galime būti išgelbėti; „apreiškimo“ Juozapui metu buvo apreikšta šio vardo prasmė: jam „tu duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių“. Duodamas vardą, Juozapas patvirtina savo tėvystės teisėtumą ir, ištardamas šį vardą, paskelbia Išganytojo misiją.“ (Šv. Jonas Paulius II)

Apipjaustymas buvo ženklas Sandoros, kurią Dievas sudarė su Abraomu. Šis ženklas liudijo, kad asmuo priklauso išrinktajai tautai ir paveldi Dievo duotus pažadus patriarchui Abraomui. Aštuntą dieną po gimimo kiekvienas judėjų berniukas būdavo apipjaustomas ir jam kartu buvo suteikiamas vardas. Kaip tėvas žmonių akimis, Juozapas atliko šią apeigą ir apipjaustė vaikelį, suteikdamas jam Jėzaus Vardą, tuo įrašydamas kūdikį į išrinktosios tautos, kurią šis atėjo atpirkti, gretas, bei vykdydamas Dievo pažadus Abraomui, kuriuos Kristus ir atėjo įvykdyti bei išpildyti.

Viduramžių dvasingumas pirmajame Išganytojo brangiausio kraujo išliejime įžvelgė nuorodą į tai, jog Jėzus mus atpirks savo krauju, kad nuplautų mūsų nuodėmes ir sudarytų naują ir amžiną Sandorą, apipjaustydamas mūsų širdis.

Šventasis Juozapas yra pirmasis, kuris pasauliui apreiškė įsikūnijusio Dievo Vardą: Jėzus (hebrajiškai – Viešpats gelbsti), yra tas, kuris atėjo išvaduoti iš nuodėmių. Juozapas džiaugiasi, kad jo misija suteikti Vardą, reiškia ir tai, jog nuo šiol prasidėjo išganymas, kurio visi teisieji taip ilgai laukė.

Atlikdamas įprastas tradicijos suformuotas pareigas, Juozapas mums parodo, kad atsakomybės prisiėmimas yra kelias, kuris neklaidina. Apipjaustydamas berniuką ir suteikdamas jam vardą, Juozapas paliudija, kad yra tėvas, kuris rūpinasi ir globoja.

Atsakingumas už patikėtus asmenis, pareigas, daiktus yra toji dorybė, kuri brandina, ugdo ir padeda skleisti tarpusavio meilę bei pagarbą.

Melskimės:

Šlovingasis šventasis Juozapai, tu noriai paklusai Viešpaties Įstatymui. Tave liūdino tas Brangiausiasis Kraujas, kurį mūsų Atpirkėjas, būdamas kūdikis, praliejo apipjaustant, bet Jėzaus Vardas tau suteikė paguodą ir pripildė tave džiaugsmo. Dėl šio nuliūdimo ir šio džiaugsmo suteik mums malonę, kad šiame gyvenime liktume nesusitepę jokia nuodėme ir ateity laimingi iškvėptume savo sielą su Švenčiausiuoju Jėzaus Vardu lūpose ir širdyje.

7 TĖVE MŪSŲ