Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais. Paremti

2022 06 12

Kun. Vytenis Vaškelis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Trejybės artumas – svarbiau už viską

Kun. Vytenis Vaškelis. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Kaip Jėzaus mirtis ir prisikėlimas iš numirusių yra tobuliausias Tėvo valios pašlovinimas Šventojoje Dvasioje, kad Sūnus būtų išaukštintas Dievo dešinėje (Ef 1, 20), taip ir kiekvienas žmogus yra sukurtas ateičiai, nes laikinasis gyvenimas neegzistuoja be amžinojo.

Taigi laikinybė absoliučiai pavaldi amžinybei. Kaip Kristus po prisikėlimo, pasak vieno teologo, priėmė visiškai naują būvį, Dievui Jį perkeitus, taip ir mes, jei kovodami su nuodėmingomis pagundomis paskui Prisikėlusįjį žengiame dorybių keliu, įprasminame dabartį, nuo kurios gyvybiškai priklauso mūsų galutinis perkeitimas Amžinybėje.

Pasak Biblijos ir Bažnyčios mokymo, Kristaus prisikėlime trys dieviškieji Asmenys veikia drauge, bet pasireiškia kiekvienas savitai. Prisikėlimą savo galybe įvykdė Tėvas, kuris „prikėlė“ (Apd 2, 24) savo Sūnų Kristų ir taip Jo žmogiškąją prigimtį su kūnu tobulai įvedė į Trejybę. Geroji Naujiena galutinai apreiškia Jėzų, šventumo Dvasia per prisikėlimą iš numirusių patvirtintą galinguoju Dievo Sūnumi (Rom 1, 4). Šv. Paulius pabrėžia, kad Dievo galybė per Šventąją Dvasią, kuri atgaivino mirusią Jėzaus žmogystę ir ją iškėlė į Viešpaties garbę.

Viena iš prasmingiausių iliustracijų, vaizduojančių Švč. Trejybės ypatingą tarpusavio Asmenų ryšį, – XV a. nutapyta garsioji Andrejaus Rubliovo ikona, kurioje trys angelai, aplankę Abraomą (Pr 18, 1–15), simbolizuoja Trivienį Dievą.

Andrejus Rubliovas, „Švenčiausioji Trejybė“ (ikonos fragmentas), 1408–1425 m. Wikipedia.org nuotrauka

Angelai ikonoje sudaro mylinčią bendrystę, bet kiekvienas yra visiškai savimi. Kairėje vaizduojamas Tėvas, virš Jo – dangiškieji namai, kuriuose visi esame laukiami (Jn 14, 2 – 3). Dešinėje yra Šventoji Dvasia ir kalnas, simbolizuojantis mūsų kilimą Dievo link per maldą (Lk 6, 12). Viduryje sėdi Sūnus; Jam už nugaros veši gyvybės medis, kurio simbolis – kryžius. Dievo Sūnus rodo į taurę, kuri reiškia Jo auką už mus. Atviras plotas tarp Tėvo ir Dvasios suformuoja taurės, laikančios Sūnų, kontūrą. Tai – nuoroda į mūsų galutinę lemtį saulėtoje amžinybėje, kai išgyvendami tobulą bendrystę su Viešpačiu bei vienas su kitu, išliksime su savu charakteriu ir savitos tapatybės išsaugojimu.

Perfrazuodami teologą George’ą  Nickelsburgą, galime sakyti, jog Dievas, „atsikeršydamas“ už nekaltai nukankintą Jėzų iš Nazareto, tebetrokšta dalytis savo meile (stengdamasis asmeniškai bei savitu būdu užkalbinti) su kiekvienu iš mūsų. Taigi Dievo Sūnaus meilės viršūnė žmogui – Golgotoje ant kryžiaus pralietas Nekaltojo Kraujas, kurį apmąstydami galime tam tikra prasme numoti ranka į perdėm žmogiškos logikos principus ir su F. Dostojevskiu tarti: Nėra nieko gražesnio, nieko gilesnio (…) už Kristų, kurį aš karštai myliu. Net jei man kas nors įrodytų, kad Kristus nėra tiesa, likčiau su Kristumi, o ne su tiesa.

Taigi ne mes, o Dievas pirmiausia rodo iniciatyvą mus savo meile išgelbėti. Kai Jo dalijimąsi savo laisve, meile, ramybe, džiaugsmu bei kantrybe priimame už gryną pinigą, tai – mums didis laimėjimas, nes leidžiamės sudievinami ir mūsų žmogiškumas esti sukilninamas malonės veikimu. Tada dar aiškiau suvokiame, kad vien patys (be Šventosios Dvasios pagalbos) savęs neišganysime ir nepasieksime palaimintųjų Dievo Tėvo namų. O jų siekti bei ilgėtis verta, nes šiame pasaulyje niekur nerasime tokio nuostabaus užutekio, kuris saugotų mūsų širdis nuo negailestingų gyvenimo audrų, kaip Trejybės Širdies prieglobstis, kuriame tolydžio leidžiamės apglėbiami Jos Meilės, kuriai nėra lygių.

Vis laisviau leisdami savyje veikti triasmeniui Dievui, vis labiau tapatinamės su Jo gyvenimu ir su augančiu tikėjimu antriname rašytojo Bachterio Krugerio žodžiams: „Trejybės gyvenimas – didysis nevaržomo bendrumo ir artumo šokis, įkvėptas aistringos, save atiduodančios, nesavanaudiškos meilės ir bendro džiaugsmo. Trijų Asmenų gyvenimas neprilygstamas, be to, teisingas ir geras. Jis kupinas muzikos, palaimos ir ramybės. Ir ši meilė, pagimdžiusi tokį bendrumą, draugystę ir vienybę, yra visatos su žmonija joje įsčios.“

Pasak šv. Augustino, „Šventoji Dvasia yra bendrystė tarp Dievo Tėvo ir Sūnaus. Tėvas yra tas, kuris myli, Sūnus – tas, kuris yra mylimas, o Dvasia – pati meilė. Trejybės esmė yra bendras meilės gyvenimas – agapė, bendrystė“. Švč. Trejybės meilės skirtingumai sudaro jos harmoningą vienovę. Filosofo ir teologo Sergejaus Bulgakovo teigimu, „Tėvas yra pasiaukojančios tėviškos meilės atvaizdas, Sūnus – sūniškos pasiaukojančios meilės atvaizdas, Šventoji Dvasia – džiaugsminga meilė.“

Nedalomos Trejybės meilės grožis atsiskleidžia Eucharistijos šventime. Katekizmas moko: „Kristaus ir Šventosios pasiuntinybė vyksta Bažnyčioje – Kristaus kūne ir Šventosios Dvasios šventovėje. (…) Dvasia parengia žmones, juos pasitinka savo malone, kad patrauktų prie Kristaus. Ji sudabartina jiems Kristaus paslaptį, ypač Eucharistijoje, kad juos sutaikintų, suvienytų su Dievu ir leistų jiems duoti daug vaisių.“

Tad būk pašlovinta, Šventoji Dvasia, atverianti Eucharistinio Jėzaus Širdies gelmę žemėje pas Tėvą keliaujantiems piligrimams!

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.