2021 06 14

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Tremties draugių liudijimai: Adelė Dirsytė – šviesulys mūsų juodame gyvenime

Adelė Dirsytė. Wikipedia.org nuotrauka

Šių metų birželio 14-ąją – Gedulo ir vilties dieną – minime 80-ąsias tremties pradžios Lietuvoje metines. 1941 m. Sovietų Sąjungai pradėjus masinius Lietuvos gyventojų areštus pradėti trėmimai į Sovietų Sąjungos gilumą. Iki 1953 m. buvo ištremta daugiau nei 130 tūkst. Lietuvos gyventojų, apie 91 tūkst. iš jų – moterys ir vaikai. Dar apie 156 tūkst. lietuvių buvo įkalinta.

Minėdami Gedulo ir vilties dieną dalinamės Dievo tarnaitės Adelės Dirsytės tremties draugių liudijimais. Jie parodo, kad net atšiauriausiomis aplinkybėmis Sibiro kankinė savo ramybe, pasitikėjimu Dievu ir nepaliaujamu gyvenimu ne sau, o kitiems ir dėl kitų, buvo drąsinusias ir vilties įkvepiantis pavyzdys kartu kalėjusioms likimo bendražygėms. Šiandien Dievo tarnaitės Adelės Dirsytės vidinė laikysena žiaurių išbandymų akivaizdoje įkvepia gyventi tikėjimu, viltimi bei meile ir mus, į tremčių istoriją žvelgiančius iš dabarties perspektyvos.

Valerija Bernatavičiūtė-Kvedaravičienė (g. 1929 m.) buvo suimta 1949 m. dar besimokydama suaugusiųjų gimnazijoje. Už pasipriešinimo veiklą ji buvo nuteista 25 m. lagerio. Tremtinė su A. Dirsyte susipažino Vanino buchtos kaimelyje, kur buvo apie 2000 įvairių tautybių politinių kalinių.

„Kadangi tuo metu Vanino buchtoje kalinių, vežamų į Magadaną, buvo labai daug, tai mes laivo laukėme visą vasarą. Į darbus nevarė, neturėjo kur, režimas irgi nebuvo griežtas, tai mes galėdavom susirinkti ir padainuoti, pasimelsti, pagiedoti, ir visų tų mūsų pabendravimų širdis buvo Adelė Dirsytė. Nors jau daug vargo patyrusi ir drabužiais senais, sudėvėtais, bet nuo jos sklido kažkokia neišsenkanti šiluma ir tuo traukė prie savęs.

Kai artimiau susipažinau, buvau maloniai nustebinta, kokia turtinga šios kuklios moters dvasia, kiek joje meilės Tėvynei, Dievui ir žmogui! Ir ji, nors tyliai, ramiai, stengėsi įskiepyti šį turtą ir į mūsų, jaunesnių sielas. Buvo labai jautri kito skausmui, visokiai neteisybei, bet viską išliedavo tyliai, o kitus mokėdavo paguost, patart, kaip pakilti virš tos žiaurios, alinančios kasdienybės, maldoje rasti nusiraminimą. Niekad nemačiau jos piktos. Nepaprastai kantri, visada tvirtų įsitikinimų. O kaip švęsdavome Kūčias! Nors ir labai alkanos visada būdavome, bet Kūčių dieną visai nevalgydavome ir vakare, grįžusios iš darbo, sunešdavome savo dienos duonos davinį, sudėdavome į krūvą, susėsdavome visos, pasimelsdavome tyliai, pabendraudavome ir eidavome miegot, kol prižiūrėtojai nepastebėdavo.“

Aleksandra Baranauskaitė-Čiurlienė (g. 1928 m.) buvo suimta 1946 m. drauge su bendraklasiais. 1947 m. vasarą ji susitiko su A. Dirsyte Vilniaus persiuntimo punkte. Iš ten tame pačiame traukinio vagone abi buvo vežamos į Pečiorą.

„Vasarą labai vargino mašalai („moškara“). Jie visur įlįsdavo, nors ir slėpdavom veidą, apraišiodavom rankas, kojas. Ypač nuo jų kentėjo mokytoja – jos veidas ištino taip, kad ir akių beveik nesimatė. Rankos, kojos irgi baisiai sutinusios. Gal tų mašalų gėlimas jai sukeldavo alergiją? Baisu buvo į ją žiūrėti, o kaip padėti, nežinojome. Nors zonoje ir buvo medicinos punktas, bet jos niekas negydė, o į darbą varė. Tačiau mokytoja mokėjo ir tai iškęsti. Dar ir mus pamokydavo, kad nereikia dejuoti ir niekad nereikia galvoti, „jog mano skausmas yra didžiausias skausmas“, visada ir visur yra labiau kenčiančių. Savo skausmą reikia aukoti už kitus ir dėkoti Dievui už tai, ką gauni, kaip darė šv. Teresė. Mes stebėdavomės jos ištverme ir, matydamos visa tai, negalėdavom nepasimokyti. Kai būdavo labai sunku, kai skaudėdavo, prisimindavome mokytojos žodžius, įsijausdavome į jų prasmę ir… prašviesėdavo dangus…

[…] Ji daug kentėjo ir savo kančias aukojo kitų labui, apie save niekad negalvojo. Savo patarimais, globa padėdavo kitiems ir niekad nelaukdavo, kad kas atsilygintų. Ir mus mokė – padarėte gera kam nors, nelaukite, kad tuo pačiu atsilygintų jums. Ateis diena ir jums kas nors ką nors padarys gera, kai jūs to nelauksite, nesitikėsite, bet jums to labai reikės…“

„Marija, gelbėk mus“ maldaknygė. Rasos Baškienės nuotrauka

Albina Grinevičiūtė-Ramonienė (g. 1929 m.), besimokydama suaugusiųjų gimnazijoje, 1948 m. drauge su seseria buvo suimta už ryšius su partizanais ir nuteista 10 m. lagerio bei 5 m. teisių ribojimu. A. Grinevičiūtė-Ramonienė su A. Dirsyte susipažino Bergalo lageryje, Magadane.

„Man būnant Magadane, 19-ame moterų lageryje, teko bendrauti su mokytoja Adele Dirsyte. Apie metus gyvenome viename barake. A. Dirsytė buvo gerokai vyresnė už daugelį mūsų, todėl ji mums buvo kaip motina. Ji buvo tyli, dažnai susimąsčiusi ir nepaprastai dvasinga. Mums tai buvo tikra palaima, iš jos mes semdavomės dvasinės ir fizinės stiprybės. A. Dirsytė liūdinčias paguosdavo, suklupusias pakeldavo, išlydėdama į etapą palaimindavo.

[…] Prieš šv. Velykas A. Dirsytė mums atlikdavo rekolekcijas. Tuomet ji lankydavosi kone pas visas lietuvaites. Taip pat ir spalio mėnesį primindavo, kad nepamirštume sukalbėti Rožančių. Rožančių turėjome beveik visos atsivežusios iš tėvynės kalėjimų, buvome pasidariusios iš duonutės. […] Gavėnios metu ir „Kryžiaus kelių“ maldas kalbėdavome.“

Aldona Pakštytė (g. 1929 m.) buvo nuteista 1949 m., skiriant 10 m. lagerio ir 5 m. teisių ribojimo bausmę. Su A. Dirsyte susipažino Berlago lageryje, Magadane.

„Vieną dieną ant kalno sutinkame 6-to lagerio merginas, kaip ir mes atvestas malkauti. Sargybiniai tą dieną neblogi. Mums leidžia pasikalbėti. Tai merginos iš to lagerio, kuriame šiuo metu gyvena mokytoja. Kitą dieną – pūga. Mūsų niekur neveda.

Dar kitą dieną vėl susitinkame 6-to lagerio merginas. Jos atneša man mokytojos laiškutį. Gerai prisimenu tą dieną. Pustė nesmarkiai, sargybiniai leido susikurti laužą. Apsėdusios jį, susigūžusios, alkanos skaitome mokytojos laiškutį. Ji rašo, kad ir jų vakar į darbą nevedė. Jos susirinkusios svarstė klausimą: kas geriau – ar laisvė, ar jos ieškojimas (siekimas)? Svarstome ir mes prie laužo. Mūsų išvada: geriau laisvės ieškojimas. Skaitau toliau: „Mes nusprendėm, kad geriau laisvės ieškojimas. Taigi mūsų dalia rinktinė.“ Gerai prisimenu tą dvasinį pakilimą. Ši mintis šildė dar ilgai.“

Elena Pavalkienė (g. 1921 m.), 1947 m. sausį nuteista 5 m. lagerio ir 3 m. teisių apribojimu. Ištrauka iš 1948 vasario 10 d. užrašytų prisiminimų apie Užgavėnių šventės minėjimą Čiume:

„Po pietų numatytos vakarinės pamaldos. Po jų pasiūliau surengti literatūros vakarą. P-lė Ada pritaria, pradedam galvoti programą. Mergaitės stengiasi prisiminti eilėraščių. P-lė Ada išeina painformuoti ir sukviesti kitų sekcijų moterų.

Pagaliau iš už sienos gaunam kvietimą atvykti į kitą baraką. Pasitinka mus p-lė Ada ir kitos lietuvaitės. Lietuviška kalba, juokas skamba po sekciją ir atrodo, kad čia tikra Lietuva. Tik mažas langelis, išmargintas nuostabiais šalčio raštais, primena, kad esame tolimoj šiaurėj. Tačiau stalelis padengtas mereškuota staltiese. Ant jo Kristaus, Aušros Vartų, Marijos ir Angelo Sargo paveikslėliai, nušviesti priešais stovinčios žvakelės, sudaro lyg mažutį altorėlį.

P-lė Ada peržegnoja ir staiga nutrūksta juokas, kalbos, visos susikaupia maldai ir paskęsta savo mintyse. Mokytojos balsas ramiai sklaidosi barako prieblandoje, maldos už Tėvynę ir artimuosius kyla aukštyn. Po pamaldų lietuviškos poezijos žodis ir lietuviškų dainų aidai dar stipriau sujungia mus su Tėvyne. „Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka, ten mūsų tėvynė, graži Lietuva“ – nuoširdžiai skamba ir mūsų krūtinėse. Gyvenome niekad neužmirštamomis Maironio idėjomis, ta pačia, karštai liepsnojančia Tėvynės meile. Baigiam savo vakaronę Marijos ir Tautos giesmėmis…“

Adelės Dirsytės Sibiro maldaknygės žodžiai Vatikano Šv. Petro Bazilikoje esančioje Lietuvių koplyčioje. Kun. Andriaus Končiaus nuotrauka

Aldona Šaukevičiūtė-Grinienė (g. 1928 m.). Dirbdama mokytoja palaikė ryšius su partizanais ir už tai buvo nuteista 10 m. lagerio ir 5 m. teisių apribojimu. Su A. Dirsyte susipažino Magadane, Berlago lageriuose.

„Nuo šalčio kalena dantys, nejaučiam nei rankų, nei kojų, o jei kuri išdrįsdavo pusbalsiu atsidusti, reikėdavo sėsti arba gulti, nesvarbu – į sniegą ar į purvyną. Viską turėjom nuleisti tylomis.

„Mergaitės, – sakydavo mūsų geroji Mokytoja, – dabar jų valia, turime klausyti, o jei atodūsis veržiasi iš širdies, kalbėkit su Dievuliu… mintimis… Niekas nežinos, o Jis išgirs…“ Ir išmokė ji mus maldelių, kurias kalbėdavom eidamos į darbą ar grįždamos į zoną, tuometinius savo „namus“. Savo širdžių padiktuotais žodžiais, iš kurių dauguma pakliuvo į lageriuose leistas maldaknyges, kurias sudarant daug prisidėdavo Dirsytė. Ji išmokė, kaip prieiti dvasinės išpažinties ir dvasiškai priimti Švč. Sakramentą.“

Danutė Ulozaitė-Lašinskienė (g. 1930 m.) buvo suimta ir nuteista 1946 m., skiriant 10 m. lagerio ir 5 m. teisių apribojimą. Kauno mokytojų seminarijoje besimokiusi studentė su A. Dirsyte susipažino Magadane.

„Tarp daugelio mergaičių išsiskyrė viena, jau vyresnė už mus. Ji buvo rami, santūri, be galo malonaus žvilgsnio; tai buvo vokiečių kalbos mokytoja Ada Dirsytė. Tarp mūsų buvo daug mokytojų ir kitų specialybių merginų, moterų, tačiau Dirsytė skyrėsi iš kitų. Kažkokia jėga traukė prie jos. Šios moters išsilavinimas, erudicija, gyvenimo patirtis spinduliavo jos akyse, žodžiuose, elgesyje. Jei būdavo sunki valanda, Tėvynės, artimųjų ilgesys užvaldydavo jausmus, ji visuomet rasdavo gerą žodį, nuramindavo, paguosdavo, įkvėpdavo viltį gyventi.

Ada Dirsytė, mūsų mokytoja (mes taip ją ir vadinome), rašė maldų knygelę, kūrė maldas, kurios atspindėjo Tėvynės ilgesį, kančios ir meilės, pasiaukojimo Dievui ir Marijai mintis. Štai viena jos sukurtų maldų citata: „Viešpatie, priimki mano kančias, nuovargį, paniekinimą, ilgesio ašaras, alkį, šaltį, visas dvasios negales, mano pastangas už Tėvynės laisvę, už Lietuvos kovotojus, už žuvusių vėles. Viešpatie, pasigailėk ir tų, kurie mus persekioja ir kankina, duok ir jiems pažinti Tavo meilės saldumą.“

[…] Lagerio administracija pastebėjo, kad ši moteris – tai šviesulys mūsų juodame gyvenime, ir pradėjo ją nuolatos kviesti „pokalbio“. Na, tie „pokalbiai“ buvo visiems žinomi. Grįžta ištampytais nervais, kitą dieną – vėl tas pat. Ir taip žmogų privedė prie kraštutinumo. Mūsų mokytoja susirgo. Lankėme mes ją kiek leido galimybės. Nuėjau kartą su Pranute Gaižutyte pas ją. Ant staliuko padėtas duonos gabalėlis ir vandens. Ji paėmė tą duoną ir duoda mums sakydama: „Mergaitės, jūs dirbate, tad jums duonelė reikalinga, o aš negaliu dirbti, tad ir valgyt man nebūtina.“ Mums taip buvo gaila tos šviesios asmenybės, kuri visą gyvenimą aukojo tik kitiems, o dabar ir paskutinį duonos kąsnį atiduoda. Mes ją įtikinėjom, kad reikia valgyti, tada greičiau pasveiks, bet ji įrodinėjo savaip, netgi pyktelėjo, kad mes nepaėmėm to gabalėlio duonos.“

Adelė Dirsytė. Chabarovsko archyvo nuotrauka

Eleonora Vizbaraitė-Šumskienė (g. 1925 m.) už ryšius su partizanais 1949 m. buvo nuteista 10 m. lagerio. Moteris su A. Dirsyte susipažino Magadane.

„[…] Kareiviai visuomet kreipdavo dėmesį į Adą. Ji buvo stambesnio sudėjimo, be to, jai tuomet buvo per 40 metų. Ją statydavo į kraštą, ant pečių uždėdavo didesnį rąstą, kad ji parpultų. Ada buvo tada labai nusilpusi, mes viską matėm ir ją vis pastatydavom į vidurį. Tą žiemą nešant rąstus prie mūsų visų nušovė ukrainietę mokytoją Oksaną Mielniuk, ji parpuolė su rąstu. Jie norėjo tą patį padaryti ir su Ada, bet mes tą gerai žinojom. Mes plūdom tuos kareivius, o ji mus ramino ir sakė, kad jie – vargšai, už juos mes turime melstis.

[…] Vieną kartą kratos metu Dirsytę pašaukė į punktą ir ten liepė išvalyti tualetus, išplauti tą punktą. Paskui pasakė, kad nešvariai išplovė, ir labai primušė. Buvo mėlynės ant nugaros, perskelta lūpa, ant veido kruvina dėmė. Aš nusigandau, bet ji mane nuramino – nekreipk dėmesio, tie vargšai nežino, ką daro, geriau pasimelskim už juos. Ji niekada nebūdavo liūdna, visas nuramindavo, kiekvienai surasdavo paguodos žodį.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

[…] Dirsytės nekentė ir brigadininkės rusės, nes jos visos buvo užverbuotos. Jos ir poilsio laiku surasdavo kokį nors darbą, kad ji negalėtų pailsėti. Aš matydavau, kad ji suvargusi, norėdavau nors vakarienės atnešti, bet ji nesutikdavo. Ji sakė, kad karceryje būna labai sunku. Sako, šalta, aš meldžiuosi už šituos nelaimingus žmones, kurie mane daužo, ir man pasidaro lengviau.

[…] Ją dažnai kviesdavo tardytojas, o po to – visuomet į karcerį. Ten ją daužydavo budelis, kiek tik jis norėdavo, bet ji nesiskųsdavo ir man nesakydavo, kad ją taip kankina. Nuėjusi į pirtį aš pamatydavau vis naujų dėmių ant jos kūno, matydavau, kad ji labai kenčia. Dirsytė visada savo kančias aukodavo Dievo Motinai Marijai už Lietuvą. Visoms buvo sunku – lageryje šaltis, sunkus darbas, alkis dažnai nuvesdavo į neviltį, bet ji buvo dar ir kankinama. Jos sveikata visai susilpnėjo, dažnai skaudėdavo galvą, krūtinę. Po vieno tardymo ji ilgai spjaudė krauju, buvo sutinęs visas veidas; tik vėliau man pasakė, kad dantis išmuštas.“

 

Liudijimai perpublikuojami iš Lietuvos katalikų mokslo akademijos išleistos (2003) knygos pavadinimu „Adelė Dirsytė: gyvenimas ir darbai“.

Parengė Aušra Čebatoriūtė