2021 06 17

Artuma

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Trijų vaikų tėtis A. Vasiliauskas: „Pagrindinė taisyklė – viskam skirti laiko“

Vasiliauskų šeima. Asmeninio archyvo nuotrauka

Tekstas originaliu pavadinimu „Kasdienė tėvo duona“ perpublikuojamas iš žurnalo „Artuma“ 2021 m. birželio mėn. (6) nr.

Šventojo Tėvo Pranciškaus pakviesti minėti Šv. Juozapo metus, žiūrime ne tik į dangų, bet ir žemėje ieškome dangaus ir vilties. Pandemijos išvargintoje žemėje tęsiame pažintį su šių dienų juozapais – paprastais-nepaprastais tėvais! Tad birželį – Tėvo dienos ir Švč. Jėzaus Širdies mėnesį – susipažinkime su Audriumi Vasiliausku, trijų berniukų tėčiu. Į jo ir Justinos šeimą vos prieš kelis mėnesius atkeliavo trečiasis mažylis. Atviras pokalbis apie keliamas karteles bei kasdienę duoną, kurios prašome Dangiškojo Tėvo ir kuria dalijamės.

Audriau, kviečiau Tave į interviu, nes esi sąmoningas tėtis. Tačiau sakei, kad šiuo metu jautiesi prastas tėtis?

Darau skirtumą tarp to, kaip jautiesi ir kas esi. Šiuo metu mažiausiam sūnui Juozukui tik keli mėnesiai. Vyresniesiems vaikams trūksta dėmesio, norisi mamos, o ji – užsiėmusi. Nespėju atliepti vaikų poreikių ir esu bejėgis pakeisti mamą, nes ja nesu. Ši savijauta kartais užsemia, ir nebematau, koks esu iš tikrųjų. Tai tarsi emocinė siena. Ją perlipti padeda sustojimas, pokalbis, atsitraukimas. Tačiau šie būdai pastaruoju metu ganėtinai apriboti. Suprantu, kad esu pakankamai geras tėtis, bet toks nesijaučiu.

Tekste Ką byloja gimtoji kalba, profesorius Vytautas Landsbergis sako, kad „duona – ką duodi. Ką duoda. <…> Ką davėme vieni kitiems“. Kai prašai duoti kasdienės duonos, prašai to, kuo galėtum dalytis su kitais. Tėvystė ir buvimas šeimoje yra nuolatinis to praktikavimas. Man geras tėtis yra ir duodantis tėtis. Geras pavyzdys ir pedagogas vaikams bei geras vyras žmonai – kai mama supa vaikus, jis sugeba pasupti mamą.

Kokie žmonės yra Tau pavyzdžiai ar įkvėpimo šaltinis?

Kiekviename gali rasti, ko pats neturi. Stengiuosi sau sakyti, kad kitas žmogus yra geresnis už mane, iš visų galiu kažko išmokti. Savanoriaujant teko susidurti su benamių bendruomene. Šie žmonės savo elgesiu man priminė vaikus. Reikia sugebėjimo juos priimti, valdyti emocijas. Jų dėka pamačiau, kad man gana gerai sekasi tėvystėje.

Idealus tėvystės pavyzdys yra Tėtis Danguje. Iš Jo žinau, ko verta mokytis, kokį idealą sau išsikelti, kuria kryptimi judėti. Iš Jo semiuosi įkvėpimo.

Ar nėra taip, kad tėvai išsikelia sau aukštas karteles, o paskui graužiasi, kai jų nepavyksta pasiekti? Mane guodžia mintis, kad užtenka būti pakankamai gera mama, nes tai pasiekiama.

Galvoju, kad ne per aukštas, nes idealą turėti visada gerai. Problema kyla, kai karteles išsikeliame neteisingas. Pavyzdžiui, „uždirbsiu tiek, kad šeimai nieko netrūktų.“ Jei visas esu darbe, nukenčia kitos sritys. Arba užsibrėžiu, kad nekelsiu balso. Įtemptoje situacijoje sutrinku – žinau, kaip nesielgti, bet nežinau, kaip elgtis. Kai sau kažką uždraudi, žiūrėk, būtinai tai padarai. Ir išeina, jog kartelė nepasiekta, bet tik todėl, kad ji neteisinga.

Veiksmingiau, kai jos yra proaktyvios, užsibrėžiu, kaip elgsiuosi. Pavyzdžiui, su vaikais kalbėsim tada, kai nesinorės šaukti, kai esame nurimę, o iki tol abu pasėdėsim. Arba būtinai dėsiu pastangų, kad su sutuoktine kasdien skirtume valandą pokalbiui ar ramiam buvimui dviese. Patirtis rodo, kad tokie idealai veikia ir jų verta siekti, o tobulumas yra tik iliuzija. Svarbu pagarbus dialogas, kiekvieno šeimos nario puoselėjimas, kuomet visi santykyje dalyvaujantys yra ugdomi ir gali augti.

Ar valanda per dieną su sutuoktine Jūsų šeimoje yra pasiekiamas idealas?

Kol nebuvo kūdikio, pakankamai ilgą laiką buvo nusistovėjusi tvarka, kad anksti guldome vaikus. Šiokiadieniais 20 val. jie jau būdavo lovose po pasakų ir kitų ritualų, ir mes ramiai gerdavome arbatą. Dabar tai pasikeitę, bet žinome, kad įprotis vėl sugrįš paaugus kūdikiui. Pasiilgstu šių pokalbių.

Kaip į Jūsų šeimą atėjo ši tradicija?

Pavyzdį atsinešėme iš šeimų klubo Darna. Viena pora dalijosi, kad ji bendrauja kasdien. Pradėjome daugiau mažiau tai daryti, ir ilgainiui išaugo iki savotiško ritualo. Žinoma, kai kuriuos vakarus skiriame savanorystei ir papildomiems darbams.

Ar reikia įdėti pastangų, kad vakare kiekvienas nenueitumėte užsiimti savais reikalais?

Pastangų reikia, bet ir saviems reikalams skiriame laiko – žiūrime į tai lanksčiai. Jei norim kažkuo pasidomėti, perskaityti naujai išėjusią knygą – taip ir darome. Jei buvo emociškai sunki diena ir nori pabūti vienas, tai eini pasivaikščioti, į vonią pagulėti, pasportuoti. Pagrindinė taisyklė – dėl visko tartis ir kalbėti. Tai labai daug duoda. Kaip ir malda šeimoje.

Papasakok apie Jūsų šeimos maldą.

Meldžiamės prieš miegą, jau suguldę vaikus. Išsirenkame, ką melsimės, – vaikai mėgsta ilgesnę maldą. Šią Gavėnią atradom Kryžiaus kelią. Kartais meldžiamės litaniją ar Rožinį, skaitome Šventąjį Raštą. Užsidegam žvakę. Vaikams tai jau yra maldos ženklas, jie išmoko nurimti, kai dega žvakė; nebent būna pervargę, tuomet niekas neveikia. Išsakome maldavimus, meldžiamės išsirinkta malda, laiminame vieni kitus ir užpučiame žvakę – kiekvieną vakarą vis kitas. Tada jau kiti miego ritualai su nugarėlių patrynimais ir rankų palaikymais.

Kas visus sukviečia melstis?

Pradžioje kviesdavome mes, tėvai, o dabar jau ir vaikai. Jei kuris nors sugalvoja, kad šiandien atsakingas už maldą, jis ir būna šauklys. Sunkiausia susirinkti melstis, kai visi susipykę. Vienas sunkiausių dalykų šeimoje – atleisti, atsiprašyti, susitaikyti. Kartais matydamas, kad nepavyks nurimti, vis vien kviečiu melstis, ir susitaikymas ateina maldoje. Gera atleidimo terapija yra vakarinė malda.

Užsiimi savanoriška veikla. Ką ji Tau duoda, kodėl esi į ją įsitraukęs.

Vilniaus Pal. Jurgio Matulaičio parapijos išklausymo tarnystėje esu koordinatorius. Savanoriaujame visa šeima, nes jei manęs nėra namuose, Justinai reikia perimti mano pareigas. Atsivertimo pradžioje žmonės parapijoje mane priėmė ir besąlygiškai, su pagarba padėjo žengti pradinius žingsnius tikėjimo kelionėje. Jaučiausi priimtas, apkabintas. Negaliu jiems atsilyginti tuo pačiu, galiu tik kitiems tokią patirtį dovanoti. Tai buvo įsitraukimo į savanorystę priežastis. O dabar savanoriauju, nes atsirado prasmės, atsakomybės jausmai, nuostata – kodėl nedaryti, jei galiu padaryti.

Taip pat ir šeimų klube Darna gavome daug įgūdžių, matėme pozityvių pavyzdžių, išplėtėme bendravimo ratą su žmonėmis, kurie mus augina, įkvepia. Lygiai taip pat norime kitiems tai nešti, todėl ir patys vedam grupelę. Neišvengiamai daugiau gauname, nei duodame.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Užsiminei apie atsivertimą. Kaip tai įvyko?

Apie atsivertimą keista pasakoti, nes dar ne viską suprantu. Istorija gan paprasta. Paauglystėje „sutvarkytas“, gyvenau bedievišką gyvenimą iki sužadėtinių kursų. Jų metu buvau paliestas paslapties – kursų vedėjai tapo apaštalais, per kuriuos Viešpats man prabilo, kuriuose paslaptingu būdu atpažinau Jėzaus veikimą, pamačiau, kad jie Gyvena (iš didžiosios raidės!). Po kursų išėjau supykęs, užsidegęs pavydu ir turėdamas klausimų. Pradėjau melstis atsakymo, kaip ir kodėl jie Gyvena, kas Jis toks ir pan. Atsakymai ateidavo, bet kildavo naujų klausimų. Klausimas po klausimo prabėgo aštuoneri tikėjimo metai. Lydėjo atsivertimo džiaugsmas, paskui kančia, pagundos ir kiti nemalonūs dalykai. Daug „prilipusių“ nuodėmių ir ydų teko ir vis dar tenka rauti. Tai nėra malonu, bet pamažu ateina atsakymas ir į pagrindinį klausimą – o ką turiu daryti, kad išmokčiau Gyventi. Buvau patrauktas link Jo, o lieku tikėjime, nes čia randu būdą Gyventi.

Kaip pavyksta suderinti šeimą, darbą, savanorystę?

Pagrindinė taisyklė – viskam skirti laiko. Sąmoningai sau pasakau – „dabar šeimos laikas, niekam jo neduosiu.“ Nepabijosiu skambinančiajam pasakyti, kad negaliu kalbėti, perskambinsiu. Darbe pasakau, kad darbą padarysiu vėliau. Arba vaikui paaiškinu, kad dabar yra mano darbo laikas, prie jo galėsiu prieiti po to. Ribų nubrėžimas kainuoja, tai sunku, bet labai padeda ir pačiam, ir kitiems suprasti, kad kai dirbu – dirbu, o kai ilsiuosi – ilsiuosi.

Kita vertus, svarbu turėti saiką. Savanorystė labai įtraukia – duoda teigiamų emocijų, euforijos, kelia savivertę. Svarbu gebėti sustoti ir neatiduoti jai per daug.

Mano tradicinis klausimas tėčiams apie šventąjį Juozapą: koks Tavo santykis su juo?

Trečią vaiką pavadinom Juozu, nes gimė, kai buvo paskelbti Šv. Juozapo metai – iš dėkingumo šventajam. Jam jaučiu pagarbą ir jo pavyzdžiu mokausi pamatyti, kad kitas yra vertingesnis už mane. Brolio Morkaus knygelėje Juozapas iš Nazareto: tikras žmogus skaičiau, kad šv. Juozapas, augindamas Jėzų, kuris yra Dievas, akivaizdžiai patyrė, kad kitas yra vertingesnis už mane. Pats pradėjau gyventi šiuo pavyzdžiu. Taip pat esu dėkingas Juozapui už užtarimą, esu patyręs, kad jis – didelių dalykų šventasis. Jei gyvenime nori sau ar kitam didelių pokyčių – eik pas Juozapą!

Kalbino ir tekstą parengė Eglė Jakutienė