2020 12 03

Rasa Baškienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Trisdešimt mūsų santuokos metų

Rasos Baškienės asmeninio archyvo nuotrauka

Mes tuokėmės du kartus. Vieną kartą vadinamajame „zagse“, antrą, po beveik penkerių metų – Dievo Apvaizdos bažnyčioje. Tekėdama pirmąjį kartą bet kokias kalbas apie krikščioniškąją santuoką laikiau „provokacija“, o į būsimojo uošvio pastebėjimą, kad galbūt klystu, atrėžiau: „Klydau ir klysiu.“ Atrodžiau pati sau moderni, principinga, nesileidžianti kvailinama ir painiojama į neaiškius reikalus. Nesukau galvos, kaip reaguos į tokį nusistatymą būsimoji giminė, tik supykau ant išrinktojo, kad neperspėjo dėl tėvo pažiūrų.

Pažinojome vienas kitą kone dešimtmetį. Susipažinome man tebesimokant vienuoliktoje klasėje. Jis buvo pirmakursis universiteto studentas, matematikas, tą gruodžio vakarą prisiklijavęs prie televizoriaus, transliavusio daug aistrų kėlusias „CASK-o“ ir „Žalgirio.“ rungtynes, ir demonstratyviai ignoravęs mane bei kitas kartu buvusias merginas. Žvilgčiojau į jį ir piktai galvojau: „Na, nieko sau…“ Vėliau jis prisipažins, kad dar ir kaip mane pastebėjo, bet negi išsiduos…

Kartkartėmis susitikdavome bendrose kompanijose, bet vėliau pasukome savais keliais. Keistu būdu suėjome vėl, baigdami „visiukus“, kuriuose kartu studijavome (matematiką jis metė), ir visiškai ne laiku ir ne vietoje įsimylėjome vienas kitą. Tą vakarą išgirdau, kad esu labai  graži, protinga ir įdomi (šis apibūdinimas sukėlė nemenką nuostabą mano mamai, su kuria pasidalinau įspūdžiais). Po kelių mėnesių išvykau pagal vadinamąjį „paskyrimą“ į Šiaulius, o jis – į sovietinę armiją, į kurią kartais siųsdavo mokslus pabaigusius inžinierius statybininkus. Išsiskiriant sakiau: kaip bus, taip bus. Na, taip ir buvo, po visų tremčių sugrįžę į Vilnių susituokėme.

Kai atsigręžiu atgal, vis nustembu: ir kaip mes kartu ištvėrėme iki šiol? Prieš vestuves pasižadėję „retkarčiais tenkinti vienas kito kaprizus“, vėliau paklodę tampėme kiekvienas į savo pusę. Jo hobiai (žvejyba ir krepšinis) niekur nedingo, manieji (knygos, filmai etc) – taip pat, o tarp tų hobių ir ambicijų kažkaip reikėjo atrasti vietos dviem mudviejų atžaloms, kurių atsiradimas kaip reikiant išbandė santuoką. Kad ištekėjau už tinkamo žmogaus, supratau susidūrusi su pirmąja rimta krize, kai laukiausi mūsų pirmagimio. Nebuvau pratusi remtis „ant vyriško peties“, bet tąsyk jis šalia atsirado pačiu laiku: „Gyvenu tik dėl tavęs…“ Pasakyta daugiau nei prieš trisdešimt metų, bet vis dar atrodo, kad ką tik.

Po sūnaus gimimo nepraėjus nė metams mane ištiko egzistencinė krizė. Sėdėjau ir galvojau: „Tai nejaugi taip viskas ir baigsis?!“ Tik daugeliui metų praėjus supratau, kad tą gražią vasaros dieną mane užkalbino Kūrėjas, o atsakymą rinkausi pati.

Po trejų metų mus sutuokė kunigas Eitvydas Merkys, o uošvis neslėpė savo džiaugsmo dėl dar vienos laimėtos sielos Dangui. Dar po kelių savaičių Lietuvą ištiko Sausio 13-oji. Sėdėdama su mažuoju sūneliu namie, visą naktį ėjau iš proto dėl savojo žmogaus, išėjusio prie Radijo ir televizijos komiteto, kurį netrukus puolė sovietų desantininkai. Mobiliųjų telefonų tais laikais nebuvo, jaučiausi lyg spąstuose, už langų griaudėjo šūviai ir trenksmai, o televizorius nutilo dar kalbant Eglei Bučelytei…

Paryčiais sulaukiau grįžusio ir iš visų jėgų apsikabinau.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

O taip, mes pykdavomės ir mokėdavome skaudžiai kąsti, kas ypač išryškėdavo kasmetiniuose baidarių žygiuose. Kas neplaukė sraunia upe baidarėmis, tas nesupras, kas vyksta tarp vyro ir žmonos, besistengiančių išlaviruoti tarp medžių išvartų, akmenų, staigių upės posūkių ir šakų. Maniškiui, sėdinčiam baidarės gale, atrodydavo, kad aš, irkluojanti jos priešakyje, viską darydavau atvirkščiai: arba irkluodavau ne į tą pusę, arba sėdėdavau irklus sudėjusi. Man dingodavosi, kad sutuoktinis tuoj tuoj išvers baidarę, kas, beje, ne sykį yra nutikę, kai, neapskaičiavus plaukimo trajektorijos, tėkmė prispausdavo baidarę prie skersai upę nuvirtusio medžio. Tokiais momentais sužinodavau apie save įdomių dalykų, kaip sako poetas, „kai supykstam ar ūpas sugenda, ir tąsyk žodelį mes gražų surandam – žirafomis virsta gražuolės gulbės, bitelė – bobše, kuriai rūpi tik bulvės…“ Jei šeima neišsiskirsto po tokių nuotykių, gali būti, kad ji pereis ugnį, vandenį ir varines triūbas.

Tik va bėda: jis – vyturys, o aš – pelėda. Daugiau nei trisdešimt metų vargstu su tuo jo įpročiu  nubusti su saule ir žadinti mane iš miego karalystės. Jį traukia kelionės šiaurėn, mane – pietų kraštai, jis galvą pametęs dėl krepšinio, aš – dėl kino. Jis mėgsta alų, aš – vyną. Jam patinka man nešti kavą į lovą ir tą jis daro jau daugiau nei trisdešimt metų, o man patinka ją gerti lovoje ir tą darau jau daugiau nei trisdešimt metų.

Nežinau, kiek Kūrėjas dar mudviem atseikės, bet ačiū tau, mano žmogau, kad esi smarkiai kitoks. Nes tik todėl su tavimi ir ištveriu toje gyvenimo upėje.