2022 04 07

Julius Barzdaitis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Triskart apie Kitą

Pexels.com nuotrauka

Šis Juliaus Barzdaičio tekstas buvo atrinktas į trumpąjį sąrašą „Bernardinai.lt“ tekstų konkurse 2022 dalyvių be magistro laipsnio grupėje.

Regis, yra trys būdai, kaip sutikti kitą žmogų. Visiškai atvirai, visiškai uždarai ir kažkur per vidurį. Sutikti visiškai atvirai reiškia paneigti sienų reikiamybę – ten, kur būta ribų, jas išardyti, o jų vietoje pastatyti praėjimus ir tiltus. Daryti priešingai ir kitam neatsiverti nei per sprindį reiškia sienas iškelti – tokias, kurios panaikintų bet kokią užuominą apie išorę.

Trečiasis atvejis prilygsta gyvenimui aptvertoje šalyje, kuri turi vartus, duris, langus, tad – nors sąlygotai – su svetimu kuria ryšį. Šioje šalyje gyvendami, ja būdami, kažką įsileidžiame, o kažko ne, vadinasi – vertiname. Visais atvejais susiduriame su klausimu kas yra jis – tas, atsiduriantis prie tilto, sienos ar durų? Jei aš kraštutinai atviras – tai be išimties draugas, jei kraštutinai uždaras – tai be išimties priešas, jei aš nei toks, nei toks – tai mįslė ir klausimas, į kurį esu pakviestas atsakyti.

Velnias gundo, kai sako, kad nevalia diskriminuoti. Taip pat gundo savo piktą ženklą įsodindamas į akis, kad šios matytų jį kituose ir teistų. Tai du klaidinimui pasitelkiami būdai, kuriuos reikia aptarti atskirai, kadangi nūdiena susietumo nemato, o įžvelgia priešingybę. Pradėsiu nuo antrojo, mat jis, labiau pažįstamas, nereikalauja didelio prisilietimo.

Antrasis gundymas gimsta iš tiesioginio tikrovės patyrimo. Mano artimas – tas, kuris arti: tėvas ir motina, brolis ir sesuo, vaikai. Tačiau lengvai įvedu žodį tik ir už kraujo baseino tekančios upės tampa užnuodytos, iš jų geriantieji virsta maru. Aš ir gentainiai pradedame žudyti šventai – naikiname blogį, o ne žmogų. Kraujo saitus pakeičia kultūriniai, religiniai, ideologiniai, tačiau tarp jų esantis veiksnys, svetimam priskiriantis demono vardą, vis vien išlieka ar net sustiprėja. Pasireiškia jis ir dabarty, ryškiausiu pavidalu šėldamas karo laukuose, kuriuose tiek puolantysis, tiek besiginantis iš priešais esančio veido yra priverstas ištrinti žmogaus bruožus. Tokio mąstymo ydingumą pripažįstame, tačiau teorinė stovėsena dažnai neatlaiko aplinkybių kaitros ir išsilydo. Dar gėdingiau tai, kad ta kaitra neturi būti didelė, jos išvis gali nebūti. Nereikia karo, nereikia ligų, nepritekliaus, nereikia jokios negandos – visada esame pajėgūs kreivu žvilgsniu kitą iškreipti.

Iš dalies dėl to, kad tamsią antrojo gundymo prigimtį atpažįstame ir norime jam atsispirti, pirmasis išslysta iš akių arba įgyja teisingumo, o kartais net šventumo atspalvį. Artimą norime rasti kiekviename, nes žinome, kaip lengvai nužmoginame. Kaip trebušeto trenksmas ataidi Pauliaus žodžiai galatams ir mes kartojame, kad esame „víena“, o gerajame samarietyje stengiamės įžvelgti save. Tačiau šis universalumo troškimas yra virtęs sekuliariosios vizijos dalimi ir nebesieja savęs su geneze, kuri yra religinė. Kaip toks bijo ir negali suformuluoti savo teloso, tad bėga aklas – yra atsidavęs progresui, nežinančiam link ko progresuoja. Absoliutaus atvirumo doktrina ir tolerancijos pakėlimas į aukščiausios vertybės vietą turi stokojimą padengti, būti teloso surogatais. Tikėjimas jais betikslį progreso judėjimą tarsi įgalina – nustatydamas kryptį platyn savo prigimtimi nejudrią mašiną išjudina. Tai veiksmingas pakaitalas, nes sugeba užpildyti nuo turinio apvalytą universalumą. Be to paties Tėvo, to paties Išganytojo, tos pačios prigimties sunku suprasti, kokia prasme mes esame „víena“, tačiau atsakymas pateikiamas – visiškai, be jokių pretenzijų atsiverdami kitam, priimdami jį tokį, koks yra, neprisiliesdami net prie menkiausios detalės sukuriame bendrystę, kuriai bendrumo nereikia. Ji formali – esame kartu, bet ne drauge. Mums nereikia išpažinti tos pačios tiesos, nereikia tiesti vieno kelio, nereikia dirbti panašioms baigtims, tą patį švęsti, tuo pačiu gėrėtis, bjaurėtis, to paties gailėtis, tą patį mylėti. Nereikia nė vieno sutapimo ar panašumo – esame kartu.

Visa, kas platyn (besąlygiškam atvirumui) pastoja kelią, pirmojo gundymo yra praminama blogybe. Teisti – tiek save, tiek artimą, tiek svetimą – reiškia kažkurį aspektą pavadinti keistinu ar net naikintinu, o to priešingybę išaukštinti. Tai bažnyčia ir ją supantis, sienos juosiamas miestas, už jo esanti laukymė ir galimas priešas. Arba – siela, kūnas ir nuodėmė – gyvybė, jos išraiška ir jos neigimas. Abiem atvejais – hierarchija, jos pabaiga ir priešingybė. Bažnyčia normuoja ir pagal ištikimybę normai (arba nukrypimą nuo jos) aplink išsidėsto tiek bendras, tiek asmeninis gyvenimas, taip pat apsibrėžia „išorinė“ erdvė, kuri paklūsta kitoms ar nežinomoms normoms, hierarchijai ir savo ruožtu per netapatumą apibrėžia „vidų“. Siela, būdama kūno gyvybė, irgi normuoja – vieni veiksmai ją stiprina, kiti bergždžia, todėl yra skirtingai tinkami, skirtingai atgrasūs. Čia iškyla, akivaizdu, diskriminuojamojo vaidmuo. Veiksmai, mintys, asmenys, grupės ar net institucijos gali tapti tais, kurie, nuo normos toldami, yra teisiami ir potencialiai šalinami. Jei neatitikimas pakankamai – pavyzdžiui, egzistenciškai – intensyvus, normą teigiantys – gindami ar puldami – stos į kovą, kad ją išsaugotų. Puolimo sąlyga galės būti ir tai, kad, suteikdama gyvenimui formą, norma virsta jo šaltiniu – tai, ką ji sukurs, normos ribose egzistuojančiajam prilygs pačiam gyvenimui. Pulti tada reikš gyvenimą plėsti. O puolime atsiranda demonai, jų veidų užlipdymas ant žmogiškos kaukolės.

Už galimo ar esamo normos smurto griebiasi nelabasis, viena ranka jį skatindamas, kita – aršiai kritikuodamas. Jo mintis paprasta: norma teisia, todėl yra žiauri (o jis visad dirba, kad tokia būtų), todėl yra negalima. O mes, sugundyti, pritariame ir pakylame ardyti – pirmiausia pervadindami priešą, tada griaudami vartus ir sienas, kurie, atėjūnams išrankūs, mums atrodo šleikščiai; galiausiai pasikėsiname į branduolį, orientyrą, į aukščiausią principą – sielą, Bažnyčią, Dievą ir, atsisakę matyti, ilgainiui nebegebame atpažinti nuodėmės. Ji, prilyginta aukai, išvengia teisimo ir veikia nekliudomai, o žmogus ir visi jam pavaldūs dalykai palaipsniui tampa jos įrankiais. Tačiau net užimdama valdžią ir statydama naują, išvirkštinę hierarchiją, kurios viršūnėje pati susirango, nuodėmė vis vien skelbia tą patį – kad vienintelė reikalinga yra per visą būtį vilnijanti lygybė. Šios minties paviršiuje esantis pažadas, jog žmogiškumas ir iš jo plaukiantis orumas bus visiems užtikrintas, idėją įsiūlo. Tačiau pro angą, pakankamai didelę, kad pralįstų bet kas, įsliuogia ir tai, kas žmogiškumą nori suniokoti, kas jį užklausia, išjuokia, gadina, o galiausiai pražudo.

Iustitia (teisingumas) ir prudentia (išmintis) – susivienijusios dorybės. XVI a. raižinys, saugomas Staatsbibliothek Hamburg, Vokietijoje. Picryl.com nuotrauka

Teisti baisu, nes teisti galima neteisingai. Bet nevertinant, neapibrėžiant, kažko neįtraukiant į vidų, o kažko nepaliekant išorėje, yra pašalinama identiteto galimybė, o su ja – tikrovės pažinumas ir tikrovė apskritai. Be identitetų būtis virsta neapibrėžtumų lavina, negalinčia įgyti net vardo. Todėl, jei tik atsispiriama baimei suklysti, kaipmat paaiškėja, kad teisti būtina. Nuostabu tai, kad teisimą diktuojanti norma nėra juoda ir balta, o laipsniška. Ji apibrėžia tam tikrą būtį, bet nereikalauja, kad konkreti tos būties išraiška apibrėžtį visiškai atitiktų, veikiau nusako sąlygas panašumui, tiek didesniam, tiek mažesniam. Jei žmogiškumo norma yra Kristus – tobulas žmogus – akivaizdu, kad nebus nė vieno, kuris jam prilygtų. Todėl šito žmogiškumo siekimas žmogų darys žmogumi tiek, kiek pasiseks – skirtingas intensyvumas ir skirtingų aspektų įkūnijimas nulems ypatingumą. Tik tuo atveju, kai konkreti būtis – žmogus – visiškai nustos panašėti į savo etaloną – niekaip ir nė kiek neatvaizduos Kristaus – norma ją visiškai išstums. Bet ne norma bus ta, kuri atima būtį, o pati konkretybė, nebegalėdama išpildyti egzistenciją apibrėžiančių reikalavimų. Tas pats galioja bet kokiame reiškinyje – vien tai, kad jis bus apibrėžtas, reikš, jog ne viskas juo gali būti, ne viskas jame tilpti, kad jo identitetas yra, pagal būtinybę, kaip siena ir sargybinis prie vartų, teisiantis. Todėl absoliutus atvirumas yra iliuzija. Tas, kuris save įtikina, kad kitą gali priimti besąlygiškai, klysta. Vien jo būvis yra sąlygojimas. Susitikimo, percepcijos, santykio faktai yra tinklas, sugaunantis ir formuojantis kitą, kitu – o ne sau esančiu – paverčiantis. Pavykęs bandymas instancijuoti visišką atvirumą iš tiesų reikštų nebūtį, kadangi neigtų instancijuotumą kaip tokį, mat šis tikrovę riboja. Kitaip tariant, visiškam atvirumui suteikti konkretų pavidalą prilygtų bet kokios kitos konkretybės panaikinimui, nes ji negali nebūti uždara – savo identitetą laiminti per skyrių su kita konkretybe. Todėl žodžiai, kad visos sienos, būdamos pavojingos, turi išnykti, yra ne kas kita, o gundymas.

Demonais netikime ir todėl atsiduodame beribei tolerancijai, bet jų yra, ir – tolerantiškumui tampant savo priešingybe – lengvai kitą paverčiame priešu. Atmetę tikro blogio galimybę, nebijome jo prisileisti – mūsų koncepcijoje teegzistuoja šviesioji žmogaus pusė. Bet kai tikrovė į koncepciją nesutelpa, kažkuri iš jų turi būti paaukojama. Kadangi pastaroji, tas pats platyn, yra modernybės varomoji jėga ir gyvybingumas, jos paleisti negalime ir aukojame tikrovę. Bet kas, kas koncepcijos nepalaiko, prieš ją išsišoka, taip pat ir baimė, skausmas, nesutarimas – tamsiosios žmogaus žymės – mūsų protuose nebetelpa. Todėl nepalaikantieji turi būti ne įtikinti ar suprasti, toleruojami, žymės ne išgydytos (visa tai pripažintų jų realumą), o pašalintos. Tam tinkamiausiu įrankiu tampa iš proto išvesta siela. Šalia apgyvendinta ir priimta nuodėmė ją veda į fanatiškas konvulsijas – ji trokšta grįžti į tiesą, be dogmos tvirtumo alksta, tad gundymų ideologija, pažadėdama sotumą, jos energiją pasisavina ir paverčia ginklu.

Apsisaugojimas slypi šiuose Kristaus žodžiuose: „Kas ne su manimi, tas prieš mane.“ Yra viena tiesa, vienas kelias, jokio kompromiso. Atrodo, tai negailestingas nuosprendis. Ne tik mums, bėginėjantiems kakofoniškame, eklektiškame nūdienos pliuralizme, bet net suklupusiam ir išsigynusiam Petrui, net visą naktį imtynių ėjusiam Jokūbui. Bet kas tiksliai yra šitaip teisiamas? Jei žmogus, tada esame žlugę – klystkelių dulkes ragauja kiekvieno pėda ir net patys švenčiausieji prieš Išganytojo begalybę yra ne ką pranašesni už bjauriausius pragaro siaubūnus. Bet ne žmogus yra teisiamas. Nuodėmė, apsivijusi jo širdį, demonas, rankas sukišęs į rankoves, šėtonas, kuždantis į ausį – štai kas stovi priešais iš burnos kyšantį kalaviją, kas merdi po bronzinėmis pėdomis. O žmogus dega nebent nepaleisdamas jo dalimi apsimetusio klastūno, dvejodamas, kai ateina laikas skirtis.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kristus yra vidurio kelias. Radikalesnis už abu kraštutinumus, už sienas ir už tiltus, nes juos sujungiantis – negailestingai smerkiantis nuodėmę ir neteisybę, bet po jos apgultimi, kitame visada įžvelgiantis artimą. Tai nesumeluoto universalizmo susigrąžinimas, kuriame bendrystė laimima per tos pačios apibrėžties – prigimties, naštos, siekio – pripažinimą, kuris reikalauja ne tapatumo ar vienodumo, o būtį dovanojančio dalyvavimo. Kartu tai „artimo“ apibrėžimas. Būti artimam negali reikšti dviejų susiliejimo, atskirumo panaikinimo, nes tai santykiaujančius ištirpdo – nebelieka arti vienas kito galinčių būti polių, nebelieka santykio, paties artumo. Taip pat netiesa, kad žmogus yra būtis-sau, kitam neprieinama ir nepasiekiama, kadangi ribą visada apibrėžia jos išorė. Artimas vienu metu yra atskiras ir kartu esantis. Kad abu šie aspektai išsitektų tame pačiame gyvenime, yra reikalinga terpė, kurioje atskiri – per buvimą joje, per buvimą ten pat – galėtų tapti víena. Tai telos, bendras atsakymas į tai, dėl ko gyvenama. Tikiu, tai Kristus.