Trispalvė, genocidas ir logika, arba Apie žodžius ir simbolius

Kalbos gimnastika ir išdaigos

„Jonas gražiai rašo“ – kas gali būti vienareikšmiškiau? Akivaizdu, kad tas, kuris tai pasakė, mano, kad Jonas gražiai rašo. Tačiau kaip suprastumėte šį sakinį, jei tai būtų atsakymas į klausimą „ar Jonas gerai mokosi?“ Labai tikėtina, kad šiame kontekste pagrindinė sakinio reikšmė niekur nedingo. Veikiausiai Jonas išties gražiai rašo. Tačiau, jei tai yra atsakymas į minėtą klausimą, jį išgirdę pagrįstai pamanysime, kad Jonas nėra geras mokinys. Tai tik vienas pavyzdys kaip tai, kas pasakyta, nėra lygu tam, kas turėta omenyje. Beje, labai panašus kalbos vartojimo atvejis jau trečius metus sklando viešojoje erdvėje kartojant komplimentus Lietuvos Prezidentui.

Kasdienybėje patiriame ir dar keistesnių kalbos išdaigų. Aptartasis pavyzdys rodo, kad tai, kas turima omenyje, gali būti kur kas daugiau, nei pasakyta. Bet būna ir taip, kad tai, kas turima omenyje, yra teisinga, nepaisant to, jog teiginį pagrįstai galėtume laikyti klaidingu. Pavyzdžiui, tėtis vaikui įsipjovus į pirštą taria: „Nenumirsi.“ Nors vaikas iš tikrųjų numirs. Tik veikiausiai po kokių 80-ties metų. Žinoma, visi suprantame, kad tėtis turėjo omenyje „nenumirsi [nuo šitos žaizdos]“.

Maža to, kartais visiškai neteisingai vartojama sąvoka konkrečioje kalbinėje bendruomenėje gali būti suprasta ir priimta kaip teisinga. Tarkime, pastarąjį pusmetį tiek iš valdžios pareigūnų, tiek iš žiniasklaidos atstovų girdime apie hibridinę Baltarusijos ataką prieš Lietuvą. Tačiau hibridinė ataka pagal apibrėžimą yra sujungianti konvencines ir nekonvencines puolimo formas. Tokios atakos Lietuva nepatyrė. Taigi turime atvejį, kai vietoje būdvardžio nekonvencinė vartojamas būdvardis hibridinė. Nepaisant to, nesusikalbėjimo išvengiama, nes kalba yra lanksti ir linkusi pasiduoti kalbinės bendruomenės įnoriams.

„Logiškai pamąstyk – genocidas!!!“

Vis dėlto žodžių reikšmių ir prasmių kismas ne visada lieka be pasekmių. Ir tai ypač ryšku pastaruoju metu. Tarkime, žodžio „logiškas“ ir žodžių junginio „loginis mąstymas“ bei panašių vedinių reikšmės kismas yra itin reikšmingas. „Loginis mąstymas“ pastaruoju metu ima reikšti kažką panašaus į „geras mąstymas“. Kas čia blogo? – sakysite. Juk loginis mąstymas išties yra geras mąstymas. Taip, tačiau loginis mąstymas turi konkrečius kriterijus, o štai geras mąstymas yra abstrakti sąvoka. Ką reiškia geras mąstymas? Fantastinės literatūros autoriaus mąstymas yra geras, kai pasitelkia lakią vaizduotę, nes toks mąstymas padeda įgyvendinti rašytojo funkciją – sukurti įtraukiantį grožinį kūrinį. Kitaip tariant, „geras mąstymas“ yra itin nuo konteksto priklausanti sąvoka.

Kai girdime apie „loginiu mąstymu“ paremtą poziciją, paaiškėja, kad kalbama apie „geru mąstymu“ paremtą poziciją, bet geru ne visuotinai, o vertinant konkrečios grupės kriterijais. Viešojoje erdvėje dažnai susiduriame su situacija, kur (pratęsiant analogiją), fantastinės literatūros mėgėjai piktinasi istorikais ir jų knygomis, teigdami, kad knygos turi būti rašomos remiantis „geru mąstymu“ išties turėdami omenyje „fantastinį mąstymą“.

Tėčiui tariant sūnui „nenumirsi“ ir turint omenyje „nenumirsi nuo šitos žaizdos“, žodis „nenumirsi“ savaime nepakeičia reikšmės ir kitame kontekste gali reikšti „nenumirsi [apskritai]“. Pavyzdžiui, kai Jėzus Evangelijoje sako, jog atėjo tam, kad žmonės „turėtų gyvenimą“, tas pats tėtis ir vaikas supras, jog Jėzus nesako „turėtų gyvenimą šiandien“, bet turi omenyje amžinąjį gyvenimą. Tačiau kartais sąvokos vartojimas atitinkamuose kontekstuose įgauna papildomą kultūrinę, emocinę asociaciją, kuri užgožia pirminę jos reikšmę. Tokiu būdu ne tik apsunkinamas susikalbėjimas, bet ir prarandama galimybė tinkamai kalbėti apie reiškinį, kurį atitinkamas žodis iš tiesų žymi. Neseniai taip nutiko su žodžiu „genocidas“ (taip pat iš dalies su sąvokomis „fašizmas“, „diktatūra“). „Genocidas“ iš esmės ėmė reikšti „visa tai, dėl ko man nemalonu“ ar „visa tai, dėl ko man nepatogu“. Liepia laikytis bendro sugyvenimo taisyklių? Genocidas. Skatina elgtis atsakingai? Genocidas. Galimybių pasas? Genocidas kvadratu.

„Genocido“ sąvoka nei žodynuose, nei enciklopedijos nepakito. Ir vis dėlto dar keleri metai aktyvesnio išplautos, t. y. beveik bet ką galinčios reikšti „genocido“ sąvokos vartojimo ir Genocido bei rezistencijos centro pavadinimas pradės skambėti jei ne nesuprantamai, tai keistai. Tai įrodo kitas panašus pavyzdys – jei neskaitytumėte Bernardinų, kokių straipsnių tikėtumėtės rasti eilinio naujienų portalo skiltyje „Šeima“? Apie psichologiją? Apie vaikų auklėjimą? O gal pagalvotumėte apie kultūrinius karus? Arba apie „šeimistus“? Kokia pirmoji mintis šautų į galvą, išvydus antraštę „Valdžiai parūpo šeimos tema“?

Simbolių ir ženklų kalba

Neverbalinės, t. y. nežodinės komunikacijos svarba ir reikšmė turbūt akivaizdi kiekvienam. „Atsiprašome“ oficialiame diplomatiniame rašte reiškia visiškai priešingą dalyką nei ironišku ar piktu balsu ištartas, rankų mostų palydėtas „atsiprašome“. Ne mažesnė ir vaizdinių simbolių reikšmė komunikacijoje. Kai Neilas Armstrongas ir Buzzas Aldrinas prieš daugiau nei 50 metų mėnulyje įsmeigė JAV vėliavą, ten tam tikra prasme pabuvojo ir visi JAV piliečiai. Lygiai kaip ir žodžiai, o gal net labiau, simboliai gali keisti reikšmę kartais lanksčiai, o kartais negrįžtamai. Pavyzdžiui, tik Vakarų (kalbinės) bendruomenės absoliučiai negerbiantis žmogus gali piešti svastikas ir įsižeisti, nes esą ne taip buvo suprastas, juk visai ne nacistinės Vokietijos ženklą naudojo.

Kalbinių ir visų kitų simbolių interpretaciją visų pirma lemia konkreti bendruomenė. Tačiau bendras sutarimas dėl simbolių, o tiksliau, ženklų, paradoksaliai didelę svarbą įgauna susitikus oponentams – dviem priešiškoms arba priešingų tikslų turinčioms grupėms. Balta vėliava kare yra toks aiškus ir svarbus simbolis ar veikiau ženklas, kad tik kvailys imtų šaudyti į baltą skarelę laikantį iš apkasų išlindusį karį. Net ir nuožmiausio priešininko sunaikinimas nevertas to, kad dvi priešingos pusės prarastų bet kokį būdą susikalbėti – tą visur, visų ir visada atpažįstamą ženklą, kurio galima griebtis beviltiškoje situacijoje.

Atsitraukę nuo nemalonių karų vaizdų galime pasitelkti ir kasdieniškesnį pavyzdį. Į aikštelę žengia dvi futbolo komandos. Amžini priešai. Įtampa tvyro ore. Vykstant rungtynėms, komanduos nuolat priekaištauja teisėjui, nesutaria dėl (ne)teisingai užfiksuotos pražangos ar įvarčio. Bet yra vienas dalykas, kurio niekas nekvestionuoja – tai ženklai. Niekas nedrįsta prieštarauti, kad raudona kortelė reiškia išvarymą iš aikštės. Niekas nesivelka kitos komandos marškinėlių. Nes jei bus nebesutariama dėl šių simbolių, žaidimas paprasčiausiai žlugs / žaidimo nebeliks. Visur ir visada reikia susikalbėti.

Trispalvė gali reikšti bet ką?

Vėliava ir kiti valstybės simboliai savo prigimtimi nėra tokie vienareikšmiai ir skaidrūs kaip minėti ženklai. Tą pačią JAV vėliavą mėnulyje galima pagrįstai interpretuoti pabrėžiant skirtingus dalykus. Natūralu, kad ir valstybės gyvenime tokie simboliai kaip vėliava yra naudojami skirtinguose kontekstuose ir panašiai kaip žodžiai gali reikšti skirtingus dalykus. Kartais kontekstai ir to paties simbolio reikšmės gali būti ir labai skirtingi. Trispalvė šūkio „Lietuva lietuviams“ kontekste reiškia ką kita nei Trispalvė, iškelta Briuselyje šalia visų kitų Europos Sąjungos narių.

Tačiau iki šiol šie skirtingi kontekstai neužkirto kelio kalbėtis simboliais. Pirma, kontekstai buvo aiškiai apibrėžti. Pavyzdžiui, metai iš metų vykstančios eitynės Gedimino prospektu ar Laisvės alėja per Vasario 16-ąją su atitinkamais lozungais aiškiai nusako, kada ir kur Lietuvos vėliava naudojama kaip išskirtinai nacionalistiškai interpretuojamas simbolis. Antra, buvo aišku, ko simboliai tikrai nereiškia. Pavyzdžiui, Trispalvė tikrai nereiškia savęs iškėlimo aukščiau už valstybę, nereiškia valstybės niekinimo ir savo politinės pozicijos sutapatinimo su tautos pozicija.

Panašu, kad iš lankstaus simbolio, skirtinguose kontekstuose skirtingai interpretuojamo, tačiau neužkertančio kelio susikalbėti, Trispalvė ir kiti valstybės simboliai gali virsti vienareikšmiais ženklais, tik reiškiančiais tai, ko iki šiol niekad nereiškė. Juk atsidūręs atitinkamos minios viduryje ir apsisiautęs Trispalve praeitą ketvirtadienį galėjai būti sutapatintas su sąžinės ir pagarbos neturinčiais, valstybės šventę niekinančiais piliečiais.

Vis dėlto turiu vilties, kad ši patirtis, šis kultūrinis klodas neužgoš įprastų Trispalvės interpretacijų. Jei kariaujančios šalys geba nesusipešti dėl to, ką reiškia balta vėliava ar raudonas kryžius, sporto komandos geba susikalbėti naudodamos bendrus ženklus ir simbolius, tai tikiu, kad vienos valstybės bendruomenė gali susitarti bent jau dėl to, ko jos simboliai nereiškia.

(Kalbinė) bendruomenė

Kalba ir vaizdiniai simboliai – tai bendruomenės įrankis ir įrankis bendruomenei. Savo prigimtimi kalba yra lanksti. Dažnai tardami sakinį, iškeldami vėliavą ar įsisekdami gėlės žiedą turime omenyje daugiau (o kartais ir visai ką kita), nei parašyta žodyne ar enciklopedijoje. Tai įgalina mus geriau suprasti, geriau išreikšti, geriau pažinti. Tačiau šios kalbos, ženklų ir simbolių savybės gali tapti ir savotiškais spąstais tais atvejais, kai suabejojame, ką jie reiškia, kai imame nesuprasti  įprastos frazės ar vaizdo. Tokie momentai reikalauja papildomos pastangos tiek suprasti, tiek komunikuoti atsižvelgiant į savo (kalbinę) bendruomenę. Be šios atožvalgos susikalbėti ir jaustis tos pačios bendruomenės nariais gali būti vis sunkiau ir sunkiau.