Trondheimo katalikų vyskupas: „Prisiminti – tai nepamiršti, į kur keliaujame“

Didžioji jų dauguma – imigrantai iš viso pasaulio, taip pat ir iš Lietuvos. Katalikų sielovada čia išsiskiria didžiuliais atstumais tarp bendruomenių ir jas sudarančių narių įvairove (kai kurioms parapijoms priklauso kone šimto skirtingų tautybių atstovai).

Pasaulio katalikų žiniasklaidoje Norvegija buvo prisiminta praėjusią savaitę, kai Vatican News pasidalijo informacija apie tai, kad rugpjūčio 20 d. negausios Trondheimo katalikų bendruomenės vyskupas Erikas Vardenas OCSO paskelbė apie naujo krikščioniško internetinio puslapio (https://coramfratribus.com) veiklos pradžią. Diena pasirinkta neatsitiktinai – Katalikų bažnyčios kalendoriuje tą dieną buvo minimas šv. Bernardas Klervietis, XII amžiuje reformavęs cistersų ordiną, kuriam priklauso ir dabartinis Trondheimo vyskupas. Erikas Vardenas tikisi, kad naujoji internetinė svetainė, kurioje jis ketina dalintis savo mintimis, pamokslais ir idėjomis, taps pokalbio su visais geros valios žmonėmis erdve, tiek norvegų visuomenei, tiek ir už jos ribų (visa medžiaga čia skelbiama tiek norvegų, tiek anglų kalbomis).

Svetainės pavadinimas perimtas iš Eriko Vardeno vyskupo šūkio: Coram Fratribus Intellexi (lot. Brolių akivaizdoje supratau). Šią eilutę norvegų dvasininkas aptiko skaitydamas vieną iš šv. Grigaliaus Didžiojo pamokslų būtent tą dieną, kai jį pasiekė žinia apie paskyrimą vyskupu. Pamoksle rašoma, kad tais atvejais, kai būna sunku perprasti vieną ar kitą  Biblijos eilutę, verta išgirsti ją skaitomą viešai, pasidalinti ja su broliais ir tokiu būdu siekti supratimo.

Pasirinkęs minėtus žodžius vyskupas E. Vardenas nori pabrėžti, kad gyvąjį Dievo Žodį turime priimti ne pavieniui, kad esame reikalingi vienam kitam tą žodį priimti, jį suprasti ir kuo ištikimiau juo sekti. Nors pagrindinė vyskupo misija yra skelbti Evangeliją, šiuo atveju jis nori paliudyti krikščionišką svetingumą ir internetinėje erdvėje.

Erikas Vardenas gimė 1974 m. nepraktikuojančių liuteronų šeimoje. Būdamas devyniolikos jis oficialiai perėjo į Katalikų Bažnyčią, vėliau dešimt metų studijavo Kembridžo universitete, o 2002 m. įstojo į cistersų (trapistų) ordiną Anglijoje. Po kunigo šventimų 2011 m. jis dėstė sirų ir krikščionių antropologiją Šv. Anzelmo universitete Romoje, vėliau grįžo į Angliją, kur 2015 m. buvo išrinktas Mount Saint Bernard Abbey vienuolyno abatu. Trondheimo katalikų vyskupu konsekruotas 2020 metais. Tai įvyko spalio 3 d. senojoje Nidaroso katedroje, neregėjusioje tokių apeigų kelis šimtmečius.

Kodėl krikščioniui tokia svarbi istorija?

Erikui Vardenui, tiek kaip vienuoliui, tiek ir kaip vyskupui, itin artimos krikščioniškos vienumos ir prisiminimo temos, kurioms jis, dar būdamas Anglijoje, skyrė savo pirmąją knygą „The Shattering of Loneliness – on Christian Remembrance“ (2018 m. išleido leidykla „Bloomsbury“).

Knygos pasirodymo proga E. Vardenas pasidalijo ir savo tikėjimo istorija, kurios pradžia – gan netikėta. Tai sukrėtimas, kurį jis, būdamas paauglys, patyrė, klausydamasis kompozitoriaus Gustavo Mahlerio „Prisikėlimo simfonijos“ ir ypač šių, jo dvasinį nubudimą lėmusių, žodžių:

„Tikėk, širdie, tikėk, tau niekas neprarasta. Tai, ko ilgėjais, jau priklauso tau. Jau tavo ir tai, ką mylėjai, už ką kovojai. Tikėk, gimei ne veltui! Ne veltui gyvenai ir kentėjai!“

Nors tais laikais krikščionybė jam atrodė nuobodi, ribota ir ribojanti, tačiau drauge jis pripažino susidūręs su kažkuo, kas viską pranoksta. Su pirmaisiais katalikais būsimasis vienuolis susipažino išvykęs mokytis į tarptautinę gimnaziją Velse. Greta kitų bendraamžių – įvairiausių pasaulio religijų atstovų, jo akyse labiausiai išsiskyrė būtent katalikai, nes buvo, pasak E. Vardeno, tiesiog normalūs. Jų tikėjimas buvo kiekvieno iš jų savasties dalis.

Susidomėjęs katalikybe pažintį su ja jis gilino skaitydamas ir atrasdamas, kokia svarbi tikėjimui yra istorinė dimensija. Atradęs, kad krikščionybės ištakos glūdi realiuose įvykiuose, E. Vardenas suvokė, kaip svarbu krikščioniui atmintis. O supratimą, kaip reikia suprasti ir apmąstyti atmintį, jis atrado būtent Katalikų Bažnyčioje, ypač jos liturgijoje – ne tik ypatingame, atsikartojančiame Dievo įsikūnijimo minėjime, bet ir prisimenant prieš tai buvusius bei po to sekusius įvykius.

Prisiminti šiame kontekste reiškia ir atvesti istoriją į dabartį. Gyventi kontinuume ir nepamiršti, į kur keliaujame. Tokiu būdu, pasak E. Vardeno, Bažnyčios gyvenimas tampa Dievo veikimo istorijos tęsiniu, o tikėjimas – stiprėjančiu prisiminimu bei dalyvavimu kolektyvinėje atmintyje. „Joje tiek daug šviesos ir tamsos, malonės ir nuodėmės, aukštų siekių, triumfo ir pralaimėjimų, kad pajutau, joje yra  vietos ir man“, – kalbėjo apie savo tikėjimo kelionę tuometinis Vidurio Anglijos trapistų vienuolyno abatas E. Vardenas.

Kuo svarbi literatūra?

E. Vardeno įsitikinimu, gera grožinė literatūra, aptarianti svarbias ir tikras žmogaus patirtis, yra reikšminga pagalbinė priemonė teologijai – tiek dėl tikrovės, tiek dėl pagalbos puoselėti atmintį.

Pačiam Trondheimo vyskupui dar paauglystės ieškojimų metais itin svarbus buvo Hermanno Hessės (1877–1962) romanas „Narcizas ir Auksaburnis“. Tai istorija apie du draugus, gyvenančius itin skirtingus gyvenimus idealizuotai vaizduojamais viduramžiais. Vieno iš jų gyvenimas turi labai konkrečių pasekmių antrajam, kol romano pabaigoje jau lieka nebeaišku, ar čia kalbama apie du gyvenimus, ar apie dvi to paties gyvenimo apraiškas.

Kita Eriko Vardeno labai vertinama autorė – tai danų rašytoja Karen Blixen (1885–1962), savo išskirtiniuose pasakojimuose taip pat daug kartų aprašanti, kaip smarkiai vieno žmogaus likimas gali paveikti kitų žmonių likimus.

Atskiro paminėjimo nusipelno ir norvegų rašytoja Sigrida Undset (1882–1949), kurios kūryboje atrandame sakramentų teologijai būdingo mąstymo – idėjos, kad žmonija – tai vienas kūnas, kad visi turime dalį vienas kitame. Galiausiai E. Vardenas pripažįsta, kad būtent tokios rašytojos kaip Undset ir Blixen savo pasakojimais sustiprino jo turėtą nuojautą apie visus žmones siejančius ryšius.

Vienatvė, bet ne vienišumas

Viena moteris, kartą paklausta, koks vaizdas jai atspindėtų laimę, atsakė, kad jai tai būtų buvimas vienai namuose, pilnuose jos mylimų žmonių.  Šiuos žodžius trapistų vienuolis E. Vardenas aiškina taip: gyvenimas giliai įsišaknijus savojoje tiesoje neatmeta galimybės turėti palaikančią, tobulėti padedančią bendriją. Būti vienam čia anaiptol nereiškia vienišumo ar apleistumo. Tuo tarpu šių dienų pasaulyje to bendrystės stygiaus ir tos neįveikiamos vienatvės yra itin daug.

„Žmonėms nuolat kartojama apie palaimą gyventi vien savimi, turėti laisvę kurti save, tačiau tokiu atveju gyvenimas dažniausiai ima atrodyti beprasmis. Juk tik dalydamiesi su kitais, įsitraukdami į jų gyvenimus, prasmingai išskleidžiame savo žmogiškąjį potencialą. Sekuliarioji evangelija skelbia, kad nėra jokių įsipareigojimų, išskyrus įsipareigojimus sau pačiam, kad esi atsakingas tik pats už save, tačiau krikščioniškoji žinia yra priešinga – esi atsakingas už visus“,– pabrėžia norvegų vysk. Erikas Vardenas.

Parengta pagal Vatican News, Vårt Land ir katolsk.no informaciją