2022 01 08

Holger Lahayne

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

12 min.

Trumpa veido teologija

Holgeris Lahayne. Bernardinai.lt nuotrauka

„Viešpats tenušviečia tave savo veidu“, – o aš tuo tarpu užsidėsiu savo kaukę

Jau beveik dvejus metus viešumoje privalome dengtis veidą. Ta prievolė svyruoja: griežtėja, atpalaiduojama, retkarčiais kai kur net atšaukiama, kitur galioja itin griežtai ir nepertraukiamai. Kai rudenį buvo konstatuota, kad galimybių pasas ir skiepijimas tiek naudos, kad kai kurie piliečiai galėtų nedengti veido, neatnešė, laisvė dėvėti kaukes kaipmat buvo panaikinta.

Nepaisant to, kad kai kuriose valstybėse privalomo veido dangstymosi išvis nėra, o kai kuriose pastaruoju metu jis buvo smarkiai sušvelnintas arba atšauktas, mūsų valstybės vadovai mano, jog veidą dengtis reikalinga. Lauke gal ir nebūtinai, bet visose uždarose erdvėse – aišku, kad reikia.

Mums sakoma ir mes tikime, kad, dėvėdami kaukę, saugome save ir kitus. O jei jau visai tiksliai – kauke saugome žmonių gyvybę. O kai jau saugai gyvybę, tai kokių čia dar gali būti abejonių ir diskusijų. Todėl tie, kurie ginčijasi ir nedėvi kaukės (ne tik tie, kurie nesiskiepija), laikomi pavojingais ir net galimais žudikais. Kad to išvengtume, visi esame pratinami prie kaukių dėvėjimo taip, kaip prie rankų plovimosi prieš valgį. Arba, anot Vilniaus mero, kaip prie nuogo užpakalio užsidengimo kelnėmis…

Mūsų dabartinės veido kaukės ateina ne iš Užgavėnių ir net ne iš Venecijos karnavalo, o iš darbo drabužių rinkos, todėl taip ir vadinamos: „apsauginės“ arba „medicininės“. Dėl jų apsaugos ir mediciniškumo viruso atžvilgiu galima ginčytis ir jau pakankamai pasiginčyta bei netgi ginčai laimėti (kaukių nenaudai), vis dėlto vienas ginčas dar nėra įvykęs – teologinis.

Kaip vertinti veido dengimą teologine prasme? Ką reiškia būtinai dengtis ne kojas, pečius, galvą ar kitą kūno dalį, o veidą? Ne visą, maždaug du trečdalius? Biblija stebėtinai daug kalba apie veidą. Jeigu atsiverstume konkordanciją ir suskaičiuotume visus žodžio „veidas“ pavartojimus, tai gautume net 105; daugeliu atvejų itin ypatinguose kontekstuose.

Henry Daras, „Degantis krūmas“. JLPC / „Wikimedia Commons“ nuotrauka

„Mano veido negali pamatyti“

Biblijos Dievas neturi veido (kaip ir kitų kūno dalių) kaip mes, nes yra dvasinė būtybė (Jn 4, 24) ir nėra sukurtas. Kai Biblija kalba apie Dievo rankas ar akis (žr., pvz., Iš 15, 6s), tai neturėtume to suprasti pažodžiui. Kūno dalių įvardijimu, viena vertus, siekiama aiškumo, kad Dievo veiksmai mums, žmonėms, būtų suprantami. Tačiau, kita vertus, tai nereiškia, kad Dievas jokiu būdu nėra ar visai negali būti matomas.

Dievas turi „pavidalą“ (žr., pvz., Įst 4, 12), bet dėl mūsų nuodėmingumo negalime jo pamatyti. Mes Dievą dabar „regime lyg veidrodyje“, rašo apaštalas Paulius, bet amžinybėje „regėsime akis į akį“ (1 Kor 13, 12; pažodžiui „veidu į veidą“). Kai Dievas „apsigyvens“ su žmonėmis (Apr 21, 3), tikrai bus ką pamatyti! (Nors, pvz., Reformacijos laikotarpio teologai ginčijosi nesutardami, kas tiksliai iš Dievo „išvaizdos“ ar esybės tada bus matoma; bet mes dabar į tuos debatus nesigilinsime.)

Biblija pasakoja, kad su Dievu labai artimai buvo susitikęs Mozė; jog juodu ne tik kalbėjosi, bet ir buvo netoli vienas kito. Mozė ne tik išgirdo, bet ir pamatė iš Dievo artybės tiek, kiek po nuopuolio jokiam kitam žemiškam žmogui nėra pavykę. Jis net turėjo progos (ir drąsos) paprašyti Dievo parodyti savo „šlovę“ (Iš 33, 18), ir Dievas sutiko, bet su išimtimi: „Aš padarysiu, kad praeis prieš tavo akis visas mano gerumas ir ištarsiu prieš tave vardą ‘VIEŠPATS’; aš maloningas tiems, kuriems esu maloningas, ir pasigailiu tų, kurių pasigailiu. Bet, – tarė jis, – mano veido negali pamatyti, nes žmogus negali manęs pamatyti ir likti gyvas“ (Iš 33, 19–20). Taigi pats Dievas patvirtina, kad Jis turi kažką panašaus į veidą, ir būtent šiame veide atsiskleidžia Jo šlovė, Jo tobulai šventa esybė.

Manytina, kad iki nuopuolio Adomas su Ieva galėjo betarpiškai matyti Dievą ir žinoti, kaip Jis atrodo. Po nuopuolio šios privilegijos jie neteko, netgi ėmė bijoti Dievo regimojo vaizdo – žmonės pasislėpė nuo „Viešpaties Dievo veido“ (veido kaip visapusiško Dievo buvimo liudijimo; daugelyje Pr 3, 8 vertimų tiesiog rašoma „nuo Viešpaties“ arba „nuo Jo“).

Michelangelo, „Adomo sukūrimas“, 1511 m. Wikipedia.org nuotrauka

Kadangi Dievo veidas reprezentuoja visą Dievo asmenį, tai paslėptas Dievo veidas gali būti teismo ženklas (Job 13, 24), gali gąsdinti žmones (Ps 30, 8), o jie dėl to priversti maldauti: „Kiek ilgai slėpsi savo veidą nuo manęs?“ (Ps 13, 1). Ir atvirkščiai, veidas gali būti ir malonės išraiška, kai Dievas atkreipia į žmogų savo veidą arba nušviečia savo veidu (Ps 80, 20; Sk 6, 25: „Viešpats tenušviečia tave savo veidu“ – cit. iš aaroniškojo palaiminimo); tikintysis ieško Dievo veido, t. y. Jo artybės ir bendrystės (Ps 27, 8; 105, 4).

Tad ir žmogaus atveju galime sakyti, kad veidas reprezentuoja patį žmogų ir atspindi jo visumą. Dėl to pase pakanka tik veido nuotraukos, kad būtume pristatyti kaip asmenys. Veido išskirtinumas galioja ir Dievui, ir žmogui, kuris buvo sukurtas pagal Dievo paveikslą. Matyt, neatsitiktinai Dievas, kurdamas pirmąjį žmogų, jam gyvybės kvapą įpūtė į nosį, tai yra į konkrečią veido dalį (Pr 2, 7). Todėl mes esame asmenys (nors ne triasmeniai) kaip Dievas.

Dievas mus sukūrė turinčius veidą, kad galėtume išreikšti savo žmogiškumą (pvz., jausmus ir nuotaikas) ir bendrauti vieni su kitais; mes, kaip ir Dievas, esame komunikuojančios ir mylinčios būtybės. Todėl gerai žinome, ką reiškia kalbėtis su žmogumi nematant jo veido; su tyčia slepiančiaisiais savo veidą net apskritai atsisakoma bendrauti, nepasitikima, neleidžiama jungtis prie socialinių tinklų, neinama į susitikimą ir pan. Todėl neginčytinai veidas yra svarbiausia mūsų kūno dalis ir netgi sielos veidrodis.

Beje, lietuvių kilmės prancūzų filosofas Emmanuelis Levinas (1906–1995) netgi yra itin gražiai ir prasmingai pasakęs, kad kito žmogaus veidas mums tarsi tyliai sako: „Tu nenužudysi.“ Tai labai gili, bet kartu ir nesunkiai suprantama mintis. Tereikia tik pagalvoti apie abortų fenomeną: ar jis iš viso egzistuotų, jeigu motinai būtų matomas sunaikinamas jos įsčių vaisius? Užtat, kad nematomas, visi, net tikintieji, pripratome prie abortų praktikos, nes žudomiems vaikams niekas į veidą (kurio pirmuosius bruožus jau galima įžvelgti nuo šeštosios nėštumo savaitės) nežiūri.

Koks svarbus žmogaus veidas, taip pat pasakoja ir Išėjimo 34, 29s istorija: Mozė grįžta iš susitikimo su Dievu ir izraelitus išgąsdina savo švytinčia veido oda. Pasirodė, kad Dievo veido šlovė – nors ir ne visiškai pamatyta Mozės – atsispindėjo jo žmogiškame veide. Ne rankose, kojose ar krūtinėje, o veide. Žmogaus veide tarsi susikoncentruoja Dievo atvaizdas.

Sudėjus šią istoriją ir kitas panašias (Įst 34, 10; Lk 9, 29), matosi, kad veidas yra tikrai išskirtinis ir ypatingas, net turi kažką švento. Todėl, pvz., kirtis į veidą tradiciškai laikomas negarbingu, žeminančiu dalyku (žr. Jn 19, 3). Matyt, taip pat ir dėl šios priežasties, priėmęs krikščionišką tikėjimą, Romos imperatorius Konstantinas uždraudė veido žalojimą kaip bausmę arba kaip kankinimo priemonę.

Diego Velázquezas, „Jėzaus nukryžiavimas“ (fragmentas), apie 1632 m. „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Būdamas iki šiol iš esmės niekam neregimas, vis dėlto savo tikrąjį veidą Dievas atskleidė Jėzaus Kristaus asmenyje. Dievo Sūnus yra „Dievo šlovės atvaizdas“ (Hbr 1, 3); Jame gyvena dieviškosios būtybės „visa pilnatvė“ (Kol 1, 19); 2 Kor 4, 6 Paulius rašo, kad mes „pažintume Dievo šlovę, spindinčią Kristaus veide“, t. y. Jo asmenyje.

2 Kor 3 apaštalas aprašo Naujosios sandoros pranašumą prieš Senąją. Kaip vaizdinį palyginimą jis pasitelkia paslėptą Mozės veidą, minimą Iš 34: Jėzų įtikėjusiems žmonėms tarsi nuimama uždanga nuo veido; todėl jie atpažįsta Dievo šlovę ir Evangelijos tiesą. Tai, kas kadaise buvo tik Mozės privilegija – būti labai arti Dievo ir atspindėti Jo šlovę, dabar atitenka visai krikščionijai (žr. Ef 2, 13). Dabarties tikintieji net šviečia ryškiau nei Mozė, nes Naujoji sandora ir Kristus atspindi dar daugiau Dievo šlovės nei Senoji (žr. 2 Kor 3, 9–11); ši šviesa taip pat ryškiai šviečia tikinčiųjų širdyse (2 Kor 4, 6). Iš to Paulius daro išvadą: „Mes visi, atidengtu veidu Viešpaties šlovę atsispindėdami, daromės panašūs į jo atvaizdą…“ (2 Kor 3, 18).

Dievas yra šviesa ir gyvena šviesoje (Ps 27, 1; 1 Tim 6, 16); Jėzus yra pasaulio šviesa, kuri šviečia tamsoje (Jn 8, 12; 1, 5); ir krikščionys taip pat yra šviesa, kuri turėtų šviesti (Mt 5, 14.16). Dievas nušviečia mus savo veidu; atsimainymo metu Jėzaus „veidas sužibo kaip saulė“ (Mt 17, 2); tikinčiųjų veidas taip pat yra ryški šviesa. Todėl tikintieji yra ne tik „Kristaus kvapas“ (2 Kor 2, 15), ne tik Kristaus „pasiuntiniai“ (2 Kor 5, 20) ar „Kristaus laiškas“ (2 Kor 3, 3), bet ir tarsi Dievo švytintis veidas pasauliui.

Žinoma, čia Paulius kalba palyginimais ir metaforomis, nes tikinčiųjų veidai iš tikro fiziškai nešviečia. Tačiau apie Bažnyčią galime drąsiai sakyti, kad ji yra ne tik Kristaus atspindys, bet ir, konkrečiai, veidas[1]. Kiekviename žmoguje atpažįstame Dievo paveikslą; bet Bažnyčioje, „mažiausiuose broliuose“ (Mt 25, 40), tai yra tikėjimo broliuose ir seseryse matome patį Kristų. Tiesa, kol kas ne jusliškai. Tačiau ateityje kaip tik taip būtent ir bus: atėjus metui, mes pamatysime Jėzų Kristų, „koks jis yra“ (1 Jn 3,2), kaip atrodo Jo žmogiškasis pavidalas.

Todėl neužmirškime (kas atsitinka, deja, per daug dažnai), kad dabar danguje Jėzus yra ne tik Dievas, bet ir žmogus. Jis turi kūną, nors ir pakeistą bei pašlovintą, su visomis jo dalimis, atpažįstamomis kaip visiškai žmogiškos. Todėl nė neabejokime, kad ateis ta diena, kai visi tikintieji iš tikrųjų išvys Dievo veidą, ir tai bus dievažmogio Jėzaus Kristaus veidas.

Fra Angelico, „Kristus nužengia į pragarus“, 1430 m. Wikipedia.org nuotrauka

Naudos ir rizikos pasvėrimas

Ką visa tai reiškia dabartiniu, koroniniu, laikotarpiu? Visų pirma būtina pabrėžti, kad iš Biblijos niekaip neišvestume kaukių draudimo. Ir Biblija žino tam tikrus veido dangalus, naudotus dėl panašios priežasties kaip ir dabar (Kun 13, 45). Ji, žinoma, ir niekaip nedraustų apsauginių veido kaukių dėvėjimo įvairiuose darbuose. Tačiau tai visai nesunku suprasti – juk ten kaukės dėvimos tik tada, kai to tikrai reikia (griežtai laikantis darbo saugos reikalavimų).

O šiaip dengtis veidą nėra malonu net itin gražia karnavaline kauke. Bet koks veido dangalas (ir šalikas ar apykaklė nuo šalčio) trukdo, apsunkina kvėpavimą, kalbėjimą ir visą kitą komunikaciją. Todėl reikalauti dėvėti kaukę reiškia labai rimtai ir reikšmingai kištis į žmogaus asmenybės raišką. Žinoma, dėl apsaugos ir higienos kaukių naudojimas nėra atmestinas, tačiau privalo būti ypač apgalvotas ir gerai pagrįstas.

Būtent pastarasis reikalavimas (pagrindimo) ir yra silpnoji šiandienės, pandeminės, veido kaukių dėvėjimo prievolės politikos vieta arba, kitaip tariant, egzistuoja aiški disproporcija tarp galiojančių reglamentų griežtumo ir kaukių naudingumo. Šalių, kuriose taikomi griežti kaukių dėvėjimo nuostatai, ir šalių be tokių (pvz., Švedija), palyginimas rodo, kad kaukių įtaka užsikrėtimo greičiui bei mastui yra labai nedidelė [tiesa, plintant omikron atvejams, gruodžio pradžioje Švedija įvedė privalomą kaukių dėvėjimą viešajame transporte – red.].

Tą patvirtina ir labai skirtinga JAV valstijų patirtis (pvz., Pietų ir Šiaurės Karolinos). Svarbus 2020 m. lapkričio mėnesį Danijoje atliktas tyrimas[2] rodo, kad kaukių apsauginis poveikis uždarose patalpose yra silpnas (lauke praktiškai yra visai beprasmis, todėl vienareikšmiškai vengtinas). „Cochrane“, nepriklausoma JK organizacija, atliekanti aukštos kokybės medicinos mokslo tyrimų apžvalgas bei metaanalizes, praeitais metais priėjo prie tokios išvados: „Nesame tikri, ar kaukių bei N95/P2 respiratorių dėvėjimas sulėtins kvėpavimo takų virusų plitimą.“[3]

Unsplash.com nuotrauka

Dalis mokslininkų mano kitaip. Girdime pareiškimų, kad respiratoriai suteikia šimtaprocentinę apsaugą nuo užsikrėtimo, kad kaukės ir testavimas kartu koronaviruso plitimo mokyklose greitį sumažina perpus ir pan. Tačiau, jei neignoruotume tyrimų (o jų jau atlikta daug, ne tik minėtieji), tai pamatytume, jog tai paprasčiausia netiesa.

Ir jau visiškai keista, kad kai kas vis dar nežino, jog užkrato plitimas smarkiai priklauso nuo uždaros patalpos aukščio ir oro kokybės. Patalpose su gera vėdinimo sistema užsikrėtimo pavojus beveik nulinis. Tas pasakytina, pvz., ir apie bažnyčias, kurių patalpos dažniausiai būna labai aukštos. Viruso koncentracija tarp jose esančių žmonių net blogiausiu atveju yra tokia menka, kad, laikantis bent šiokio tokio atstumo, užsikrėsti praktiškai neįmanoma. Nedidelėse, ankštose, belangėse patalpose, kur nedidelė oro cirkuliacija, susidarant sąlygoms virusui kauptis ore (pvz., lifte), kaukių dėvėjimas gali būti prasmingas.

Nors iki šiol įkyriai tvirtinama priešingai, jau kuris laikas nustatyta, jog dėl ilgo kaukių dėvėjimo gali atsirasti žalos sveikatai. Šių metų balandį paskelbta dešimčių tyrimų apžvalginė studija (K. Kisielinskis ir kt.[4]) nurodo net visai rimtų galimų šalutinių poveikių. Tad, dėvėdami kaukes, turime žinoti, jog vietoj siekiamos naudos galime prisidaryti ir rimtų bėdų. Šaipydamiesi iš žmonių, kurie iš savo patirties kalba apie kaukių keliamus nepatogumus ar problemas ir atkreipia dėmesį į paskelbtus mokslinius tyrimus, pasirodome ne mokslo draugai, o priešai.

Todėl dėl kaukių dėvėjimo mažų mažiausiai vertėtų laikytis bent jau šio minimumo: kaukių dėvėjimo efektyvumas yra ginčytinas; kaukių dėvėjimo pavojingumas yra diskutuotinas. Taip pat reikėtų žinoti, kad visoje kovoje su koronavirusu esama alternatyvų. Vietoje kaukių žinomas vokiečių higienistas, profesorius Klausas-Dieteris Zastrowas (beje, ne kaukių priešininkas) jau seniai pasisako už reguliarų burnos ir gerklės skalavimą tam tikru dezinfekciniu skysčiu, kuris gali smarkiai sumažinti viruso kiekį gleivinėje[5]. Deja, šią stebėtinai paprastą mediko mintį politikai atkakliai ignoruoja.

Unsplash.com nuotrauka

Moksliniu požiūriu nėra jokių įrodymų, kad prie kaukės turėtume pratintis taip kaip prie kitų higienos reikalavimų. Tačiau kas nors galėtų paprieštarauti sakydamas: argi neturėtume padaryti visko, ką galime, kad apsaugotume žmogaus gyvybę? Juk lengviau užsidėti kaukę ar net pakęsti menką žalą, negu girdėti pranešimą apie kažkieno mirtį? Tokiam iš karto galima atsakyti: tai tada ir per namų slenkstį kojos nekelkime. Etikos požiūriu kasdieniame gyvenime mes niekada nedarome „visko“, kad apsaugotume visas gyvybes. Jei įsigalėtų toks norminis principas, tai garantuotai niekam nebūtų leista sėsti, pavyzdžiui, prie automobilio vairo, nes kiekvienas judantis automobilis yra potenciali ir labai reali grėsmė kiekvienam iš mūsų.

Tam tikrais, specialiais, atvejais, pavyzdžiui, lankydamiesi onkologijos skyriuje, slaugos ligoninėje, tikrai stengiamės ir siekiame kuo labiau priartėti prie to „padaryti viską“ (čia juk ne problema ir kaukę užsidėti), bet ir čia kaskart aiškiai suprantame, kad tobulos apsaugos nepasieksime. Tačiau kai principas „turime padaryti viską“ tampa bendrųjų įsakymų ir draudimų pagrindu, pavirsta visiškai netikrovišku ir beprasmiu (pagalvokime apie šiuo metu esantį didžiulį perteklinių mirčių kiekį).

Apibendrindami galime pasakyti, kad jau verčiau neignoruokime to, kas tikrai žinotina: veido kaukės nėra nei tiek naudingos, nei visai nepavojingos. Kaukės turi savo vietą, bet kai kurios valstybės (tarp jų ryškiausia Švedija) aiškiai įrodė, jog jos nėra pirmoje vietoje pandemijai įveikti. Taip pat šios valstybės aiškiai įrodė ir kitą svarbų dalyką: kad naujasis koronavirusas nėra „masinis žudikas“. Jeigu toks būtų, išmirtų visi švedai, bet visi neišmirė, o tik dalis, ir ta dalis šiuo metu yra palyginti gerokai mažesnė už pvz., mūsų valstybėje.

Apie viruso pavojingumą žinoma, kad iš visų užsikrėtusiųjų (t. y. ne vien tik nustatytų atvejų) miršta trys iš tūkstančio („infection fatality rate“ 0,3 proc.; žmonėms iki 70 metų amžiaus netgi tik 0,05 proc.)[6]. Todėl, esant tokiai statistikai, šūkis „turime padaryti viską“ skamba labai jau nepagrįstai.

Bažnyčios ir kaukės

Iš to, kas pasakyta, veido dengimo klausimu galime išvesti ir svarių teologinių argumentų. Teologiniu požiūriu iš principo žmogaus veidas turi likti neuždengtas ir būti matomas. Prieš pandemiją šis įsitikinimas karaliavo Europoje: mes šaukėme, kad esame atviro veido kultūra, jog negalima veido dengtis taip, kaip tai daroma kitose religinėse kultūrose. Kas atsitiko šiandien, kad staiga užmiršome, jog Europos kultūra susiformavo žydų-krikščioniškojo mokymo įtakoje?

Mes esame sukurti Dievo pagal Jo atvaizdą ir paveikslą, kad, kai tik įmanoma, liktume atviri Jo veido atspindžiai. Žvelgti „akis į akį“ reiškia savo atviru veidu regėti kito visą ir neuždengtą veidą – toks yra aukščiausiasis idealas ir norma tarp Dievo žmonijos šiame pasaulyje; kitą matyti, o ne maksimaliai nuo jo apsisaugoti – vis dar tebėra žmogiškosios bendrystės šerdis.

Ir jei šiais žodžiais – „veido regėjimas“ – apibūdinama ne kas kita, o amžina palaima, tai ilgai ar net nuolat dengtis veidą, įsivaizduojant apsaugą nuo tikrai ne raupsų užkrato, yra visiškai nepriimtina ir atmestina. Veidą dengtis turime tik tada, kai to tikrai reikia. O šį reikalą (mūsų stropiesiems mokslininkams patarus) tebūnie leista nusistatyti kiekvienam asmeniškai. Argi būdami laisvi ne žymiai geriau save ir kitus apsaugotume?

Pexels.com nuotrauka

Neuždengtas, atviras veidas tikintiesiems turi didžiulę simbolinę reikšmę ir galią. Gilesnė to priežastis yra, kad „kažkokiu būdu kūnas leidžia mums „matyti“ dvasines tikroves… Kūnas nėra dieviškas. Tačiau jis yra dieviškojo slėpinio ženklas. Ženklas nurodo į tikrovę, viršijančią jį patį“, – rašo Christopheris Westas, remdamasis Jono Pauliaus II kūno teologija (Kūno teologija pradedantiesiems). Atviras žmogaus veidas išreiškia asmeninę bendrystę su kitais žmonėmis ir su Dievu. Veidu atpažinti Kristaus veidą, patirti spindinčio Dievo veido malonę ir pasaulyje atstovauti Dievo veido spindesiui – visa tai niekaip nedera nei prie medicininėmis, nei prie net rankų darbo gražiausiomis kaukėmis uždengto žmogaus veido.

Bažnytinė bendrystė turėtų pasižymėti atvirumu, aiškumu ir betarpiškumu; joje neturėtų būti vietos melui, šmeižimui ir veidmainiavimui. Prisiminkime, kad Naujajame Testamente Bažnyčia yra lyginama su šeima: tikintieji yra Dievo vaikai, Dievą laikantys savo Tėvu ir tarpusavyje bendraujantys kaip tikėjimo broliai ir seserys (Mk 3, 31–35; Lk 11, 27–28; 1 Tim 5, 1–2; 1 Pt 2, 17; Hbr 2, 11 ir kt.). Tai kaip išgyventi šią brolystę, kai, kalbėdamasis su žmogumi, net ne visada esi tikras, jog užkalbinai tą, ką norėjai? Kaip išreikšti broliui savo meilę, jeigu nematai jo šypsenos? Todėl dvasinėje šeimoje broliai ir seserys turėtų vengti be reikalo maskuotis ir slėptis – bažnyčiose pandemijos metu turėtume ieškoti ir rasti tokių bendrystės būdų, kurie leistų nusiimti kaukes.

Todėl visi tikintieji, kaip bet kokiu sunkmečiu, taip ir dabar raginami būti kūrybingi ir išnaudoti visas laisvės galimybes pagal valstybės reikalavimus. Dar kartą peržiūrėkime valstybės reikalavimus ir perskaitykime esamus įstatymus: pvz., SAM religinėms bendruomenėms tik rekomenduoja[7], o ne nurodo taikyti tam tikras apsaugos priemones; bažnyčios turi teisę neįsivesti kaukių dėvėjimo prievolės pamaldų ir Mišių metu. Pagal viršuje išdėstytas mintis bažnyčios net turėtų vengti tokios prievolės, atvirai ir aiškiai priešintis bei nesutikti.

Ir kaukės negali būti „tobulas artimo meilės ženklas“, kaip kai kurie tikintieji mano. Nes kaipgi mylėsi savo artimą, jeigu, dengdamasis kauke, save jam nuolat pristatai kaip mirtinai pavojingą? Etikos požiūriu visiškai nėra prasmės laikyti grėsme sau kiekvieno žmogaus, kuris šios stigmos atsikrato tik uoliai dėvėdamas kaukę. Toks moralistinis perlenkimas tėra tik tuščiavidurė retorika, kadangi visiškai užtikrinti nepavojingumo niekas negali; juolab kad kasdieniame gyvenime galima platinti įvairiausių ligų sukėlėjų – ir kartais žymiai pavojingesnių už koroną.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Be to, artimo meilei reikia laisvės ir savanoriškumo. Vien paklusdamas taisyklėms ir įsakymams gal ir atsidursi moraliai teigiamoje pusėje, tačiau ar tai bus meilė? Tikroji meilė yra kai kas daugiau. Jos neišreikalausi. Tikrai meilei reikia oro, reikia laisvės kvėpuoti. Todėl, jei tikrai norime sieti kaukių dėvėjimą su meile, turėtume jį palikti laisvam kiekvieno sprendimui, o prievolę, jei įmanoma, panaikinti.

Kaukės labai apsunkina bendravimą, nes esame Dievo taip sukurti, kad bendrautume ne tik žodžiais, bet ir kūnu, visų pirma – veidu. Vienkartinės kaukės kainuoja centus, tačiau jų socialinė kaina yra labai didelė. Parduotuvėse, autobusuose ir renginiuose jau beveik dvejus metus nebematome laimingų, besišypsančių veidų; negalime perskaityti veido išraiškų, nuspėti savijautų, nusistatymų, vertinimų. Kaukės visus suvienodina, nuasmenina – į ką gi mes pasidarėme panašūs, palindę po tais mėlynais ar juodais dangalais? Kaip ilgai norime taip gyventi? Nejaugi tai naujasis normalumas, kuriame sutinkame likti visam laikui?

***

[1] Žr. ir Vatikano II susirinkimo Dogminę konstituciją apie Bažnyčią Lumen gentium, 1.

[2] „Effectiveness of Adding a Mask Recommendation to Other Public Health Measures to Prevent SARS-CoV-2 Infection in Danish Mask Wearers“; gydytojo S. Rushwortho studijos santrauka: „Covid-19: New evidence on face masks“, https://sebastianrushworth.com/2020/11/19/covid-19-new-evidence-on-face-masks/. Žr. ir „Revisiting the evidence for physical distancing, face masks, and eye protection“, „The Lancet“, 2021 08 21.

[3] „Do physical measures such as hand-washing or wearing masks stop or slow down the spread of respiratory viruses?“

[4] „Is a Mask That Covers the Mouth and Nose Free from Undesirable Side Effects in Everyday Use and Free of Potential Hazards?“

[5]  Žr. Vokietijos ligoninių higienos draugijos (DGKH) rekomendaciją „Viruzides Gurgeln und viruzider Nasenspray“ ir tyrimą „Virucidal Efficacy of Different Oral Rinses Against Severe Acute Respiratory Syndrome Coronavirus 2“ („The Journal of  Infectious Diseases“, 2020 07 29).

[6] Žr. John P.A. Ioannidis, „Infection fatality rate of COVID-19 inferred from seroprevalence data“ (2020 10 14).

[7]  „Rekomendacijos maldos namams“, paskutinį kartą atnaujintos 2021 10 13.