2022 01 04

Diak. Benas Ulevičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Trumpas įvadas į dėkingumo praktiką

VDU Katalikų teologijos fakulteto dekanas diak. Benas Ulevičius. Remigijaus Ščerbausko nuotrauka

Štai ir sutikome šv. Kalėdas. Daugelis – kaip visada – jaukiuose namuose, prie šventiškai papuošto stalo, džiaugdamiesi artimųjų bendryste. Pripažinkime – šis Kalėdų jaukumo išgyvenimas dviprasmis. Juk dalį jo neišvengiamai sudaro tai, kad nešąlame miške, kad iš čiaupo teka šiltas vanduo, kad ant stalo – maistas (ir ne vien duonos žiauberė), kad namuose – elektra ne vien būtiniausioms reikmėms, bet ir šventinėms girliandoms uždegti.

Kad nekrūpčiojame nuo kiekvieno garso, nes galbūt jis atneš mirtį, neteksime galūnių ar artimųjų. Kad mums pasiekiamos medicinos paslaugos, be kurių dauguma jau būtume ne vieną kartą iškeliavę į Anapus. Kad yra anestetikų, dantų pastos, švarios patalynės, knygų ir garuojančios arbatos, muzikos bei vaizdo grotuvų. Kad vaikai mokosi skaityti, šokti, dainuoti, konstruoti, melstis ir daugybės kitų šaunių dalykų. Kad nereikia kas trečio vaiko laidoti. Kad žinutes socialiniuose tinkluose galime rašyti su daug šypsenėlių. Ir visa tai – minėtų dalykų dėka, per kuriuos netgi sunku įvertinti, ar mūsų džiaugsmas – tikras, ar pagrįstas vien momentiniu komforto potyriu.

Šiurpoka gyventi net nesuvokiant, kokia privilegija ir dovana patirti šį saugumą ir perteklių. Ką turėtume daryti, kad taip nenutiktų?

Atsakymas – praktikuoti dėkingumą. Turbūt skamba banaliai. Tačiau dažniausiai subanalinami patys svarbiausi dalykai, kuriuos be paliovos kartojame. Kartojame, nes nutuokiame, kad jie svarbūs, tačiau nei gebame jų suvokti, nei paversti tikrove. Tad kaip konkrečiai turėtume praktikuoti dėkingumą už patirtas gėrybes? Manau, į tai puikiai atsakė du XX amžiaus krikščioniškosios minties milžinai – G. K. Chestertonas ir C. S. Lewisas.

Gilbertas Keithas Chestertonas, 1909 m. Londono nacionalinės portretų galerijos eksponatas. Picryl.com nuotrauka

Pasak Chestertono, dėkingumą už gėrybes pirmiausia dera reikšti nuostaba ir pagarbiu saikingumu. Apie tai jis rašė „Ortodoksijoje“, pradėdamas nuo to, kad nevertinantieji monogamijos dažnai klaidingai laikomi didesniais lytinių santykių gerbėjais, nors iš tikrųjų yra atvirkščiai – jie negeba suvokti lytinių santykių stebuklo, todėl nelaiko jų vertų bent nedidelės aukos:

„Laikytis vienos moters man atrodė nedidelė kaina kad ir už tai, jog galiu matyti vieną moterį. Skųstis tuo, kad galiu tuoktis tik vienąkart, man atrodė tas pat, kaip skųstis, kad gimiau tiktai vieną sykį… Toks požiūris rodo ne perdėtą jautrumą seksui, bet keistą nejautrumą jam. Žmogus, besiskundžiantis, kad negali įeiti į Edeno sodus pro penkerius vartus išsyk, yra kvailys. Poligamija – tai sekso įgyvendinimo trūkumas; tarsi žmogus nusiskintų penkias kriaušes vien dėl išsiblaškymo.

Estetai pasiekė tolimiausias, beprotiškas kalbos ribas, šlovindami gražius dalykus. Dagys jiems spaudė ašaras, blizgantis vabalas priversdavo pulti ant kelių. Tačiau šios emocijos nė sekundės nedarė man jokio įspūdžio todėl, kad jiems neatėjo į galvą mokėti už savo malonumą kokia nors simboline auka. Žmonės gali pasninkauti keturiasdešimt dienų, kad išgirstų strazdo giesmę. Žmonės gali pereiti ugnį, norėdami rasti vėdryną. Tačiau šie grožio mylėtojai negalėjo net išlaikyti blaivybės strazdo dėlei. Jie nesutiko išgyventi paprastą krikščionišką santuoką, tuo lyg atsilygindami už vėdryną.

Be jokios abejonės, galima už nepaprastą džiugesį užmokėti paprastu padorumu. Oscaras Wilde‘as sakė, kad saulėlydžiai nevertinami, nes už juos negalima sumokėti. Bet jis klydo; galima mokėti už saulėlydžius. Galime užmokėti už juos tuo, kad nesame Oscarai Wilde’ai.“[1]

Nuostabi įžvalga! Tikroji saikingumo ir susivaldymo priežastis turėtų būti ne kūrinijos niekinimas, bet nuostaba ir dėkingumas už stulbinamas jos dovanas. Kiekvienais metais, artėjant šv. Kalėdoms, diskutuojama, ar Kūčių ir Kalėdų simboliai bei praktikos tikrai krikščioniški. Tačiau gali būti, kad nekrikščioniškiausia praktika šiuo laikotarpiu – masinis persivalgymas ir jį lydintys skrandžio negalavimai. Chestertonas greičiausiai pasakytų, jog jie išduoda ne šventinį džiaugsmą, bet atvirkščiai – džiaugsmo stoką, nejautrą, negebėjimą švęsti nuostabos ir dėkingumo pilnomis širdimis.

Ar gebu švęsti dėkingumą už gardų maistą susilaikydamas nuo beprotiško perteklinio vartojimo? Ar galiu padėkoti už taurę nuostabaus vyno, susilaikydamas nuo antros? Ar stengiuosi puoselėti popiežiaus Pranciškaus aprašytą sielos ekologiją, kuri atveria pagarbesnį, kuklesnį, saikingesnį ir dėkingesnį santykį su tikrove?

Popiežius Pranciškus. EPA nuotrauka

Kitas būdas praktikuoti dėkingumą – dalytis gėrybėmis su stokojančiaisiais. Rodos, aiškiau ir būti negali. Prie jaukaus šventinio stalo prisiminti alkstančiuosius, šąlančiuosius, neturinčius pastogės – įprasta praktika, plaukianti iš Dievo meilės gaivinamos krikščionio (ir, tikiu, kiekvienos žmogiškos) širdies. Ne veltui ypatingame kasmetiniame Kalėdų palaiminime Urbi et Orbi („Miestui ir pasauliui“) Šventasis Tėvas labiausiai atkreipia dėmesį į tas pasaulio šalis, kurias vargina karas, nesantaika, persekiojimai, nepritekliai ir nelaimės. Būtent šių šalių gyventojai labiausiai stokoja maisto, pastogės ir saugumo. Jaukiai švenčiamos Kūčios ir Kalėdos skirtos ne atsiriboti nuo jų, bet juos prisiminti.

Štai svarbi Kalėdų užduotis – nepamiršti dovanų visiems! Dažnai rūpinamės, kad po Kalėdų eglute atsirastų dovanų visiems namiškiams, neapleidžiant nė vieno. Tačiau ne mažiau svarbu, kad po eglute atsirastų dovanų ir tiems kitiems – vienišai kaimynei, karo pabėgėlių šeimai, nelaimę patyrusiems, pastogę praradusiems, sunkumų užkluptiems. To moko gimęs Viešpats, to mokomės patys ir turime mokyti savo vaikus.

Rašytojas Clive’as Staplesas Lewisas. „Encyclopedia Britannica“ nuotrauka

Tačiau kaip konkrečiai tą padaryti? Kam, kaip ir kiek aukoti? C. S. Lewisas „Tiesiog krikščionybėje“ nubrėžė dalijimosi gėrybėmis gaires, kurių galėtume laikytis ir šiandien:

„Labdara (davimas vargšams) yra esminė krikščioniškos moralės dalis: bauginančiame palyginime apie avis ir ožius ji, atrodo, yra visa ko pagrindas. Šiais laikais yra žmonių, teigiančių, jog labdara nereikalinga, ir, užuot aukoję vargšams, turėtume kurti tokią visuomenę, kurioje jų nebūtų, ir tada nereikėtų aukoti. Galbūt jie visai teisūs, sakydami, jog turime kurti tokią visuomenę. Tačiau jei kas mano, kad dėl to jau dabar galima liautis aukojus, toks žmogus nebeturi nieko bendra su krikščioniška morale.

Nemanau, jog yra įmanoma tiksliai nustatyti, kiek turėtume aukoti. Bijau, kad vienintelė taisyklė yra duoti daugiau, nei turime atliekamai. Kitaip tariant, jei mūsų išlaidos patogumams, prabangai, pramogoms ir t. t. yra tokio lygio kaip ir kitų tokias pat pajamas turinčių žmonių, tai mes, ko gero, aukojame per mažai. Jei mūsų labdaringi darbai mūsų visiškai nesuvaržo ir nė kiek neriboja, teigčiau, kad jie per maži. Turėtų būti dalykų, kurie mums patinka, tačiau kurių negalim sau leisti, nes turime su labdara susijusių išlaidų. Čia aš šneku apie eilinius „labdaringus darbus“. O konkretūs vargų atvejai tarp jūsų giminių, draugų, kaimynų ar kolegų, kuriuos Dievas, atrodytų, specialiai pateikia jūsų akivaizdon, gali pareikalauti daug daugiau – netgi padaryti žalos ar sukelti rimtą pavojų jūsų pačių padėčiai.

Daugeliui mūsų didžiausia kliūtis labdaringai veiklai – ne mūsų prabangus gyvenimas ar pinigų troškimas, o baimė – netikrumo baimė. Dažnai tai reikėtų laikyti pagunda. Kartais labdaringiems darbams kliudo mūsų išdidumas: esame gundomi daugiau, nei derėtų skirti pinigų į akis krintančioms dosnumo formoms (arbatpinigiams, vaišingumui) ir mažiau tiems, kuriems iš tiesų reikalinga mūsų pagalba.“[2]

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Lewisas ragina ne prievolės dosnumui, bet dosnios širdies praktikai. Dosnumo kriterijus – ne apibrėžtos pinigų sumos, daiktų kiekis, bet dosnaus gyvenimo būdas, reikalaujantis širdies plėtimo, dėmesio, gailestingumo ir išminties. Turime išmokti mąstyti su gimusiu Viešpačiu, kuris yra pats Dievo dosnumas mums. Turime išmokti mąstyti su Bažnyčia – ne vien apie „savo kiemą“, bet ir pasaulį, jo reikmes, skausmus, nepriteklius.

Išgirskime šį Kalėdų laiko kvietimą. O tuomet su išgirdusia širdimi ateikime pas Viešpatį. Neabejoju, kad Jis parodys, ką ir kaip, ir kiek daryti. Džiaugsmingos dėkingumo praktikos!

***

[1] G. K. Chesterton, Ortodoksija. Aidai, 1998. P. 65–66.

[2] C. S. Lewis, Tiesiog krikščionybė. Nova vita, 1999. P. 81.