Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Trys dienos pusrūsyje. Ukrainos kino kritikės užrašai

Kyjivas 2022 m. kovo 3 d. Zurabo Kurtsikadzės / EPA-EFE nuotrauka

Tai garsios Ukrainos kino kritikės Natalijos Serebriakovos, gyvenančios Sumų mieste, kurį jau keletą dienų atakuoja Rusijos karinės pajėgos, dienoraštis. Vertė Michalina Bočiarova. Tekstą rusų kalba galite skaityti čia.

Sumuose, kur dėl Rusijos kariuomenės apšaudymo neveikia vandentiekis, žmonės renka tirpstančio sniego vandenį. Tai socialiniuose tinkluose skelbia Sumų srities vadovas Dmitro Živickijus: „Ačiū jums, orai, už palaikymą! Nepalieki Sumų miesto sunkiais laikais be vandens. Sninga, nuo stogų tirpsta ir bėga vanduo. Mes jį renkame į kibirus. Kovas, 2022 metai.“ Sumai šiuo metu yra viena karščiausių vietų karo siaubiamoje Ukrainoje.

Vasario 24 d., ketvirtadienis

Aš iki paskutinės dienos netikėjau, jog tai įmanoma, kad Rusija mus užpuls. Nors draugė Alena apie tai kalbėjo dar lapkritį, kai jos brolis, gyvenantis Britanijoje, sakė, kad sklinda gandai apie pasirengimą dideliam karui Ukrainoje. Aš atsikračiau šių minčių. Nuvažiavau į Berlyno kino festivalį, o vasario 12-ąją prieš dokumentinį filmą apie Nicką Cave’ą perskaičiau naujienose, kad JAV vėl kalba, jog Rusija puls Ukrainą. Buvo nurodyta data – vasario 16-oji, kai jau grįžau iš Berlyno namo, į Sumus. Bet nieko neatsitiko, nors kaip ir anksčiau buvo neramu.

Pokalbiuose su mama mes netikėjome, kad Rusija taip padarys. „Ką – bus karas kaip per Antrąjį pasaulinį? Negali būti!“

24-ąją dieną pusę šešių atsibudau ir kurį laiką gulėjau lovoje, kol vyras, skaitęs naujienas telefone, pasakė: „Kelkis ir renkis.“ – „Kaip rengtis?“ – sutrikusi paklausiau aš. „Renkis taip, kad būtų patogu.“ Apsimoviau džinsus, apsivilkau šiltą megztinį, išviriau kavos. Vyras pažadino sūnų. Pabeldė į kaimynų duris. Vyras išėjo į laiptinę ir pamatė kaimyną policininką, apsirengusį uniforma ir su automatu. „Ten tai… Karas. Ar liksite čia, ar evakuositės?“ – nerišliai ir jaudindamasis pasakė jis, ir tai buvo suprantama – jis turi du mažus vaikus.

Mes paėmėme kuprines, į kurias dar prieš keletą dienų sumetėme dokumentus, šiltas kojines, vandens su sausainiais, ir nuėjome pas vyro mamą, į privatų namą. Krepšyje miaukė mūsų katinas Marsikas. 7 valandą ryto gatvėse buvo labai daug žmonių. Daugelis ėjo grupelėmis, nešėsi paketus ir kuprines. Prie bankomatų stovėjo eilės, žmonės išsiėmė grynuosius pinigus, nes parduotuvėse nebebuvo galima atsiskaityti kortelėmis. Iš prekybos centrų buvo greitai iššluota visa duona.

Mano uošvė buvo įjungusi televizorių, kanalą „Ukraina 24“, ir jis perdavė pirmąsias karo naujienas. Buvo smogta ne tik Černigovui, Charkivui ir Melitopoliui, bet net ir vakarų Ivano Frankivskui. Kalbėjo apie penkis numuštus rusų lėktuvus. Aš ištryniau savo pokalbį apie kiną ir prisijungiau prie Sumų kanalų, kurie transliavo operatyvią informaciją. Apie antrą valandą po pietų mūsų labai nuošalia gatve pravažiavo trys šarvuočiai. Penktą valandą vakare pasirodė naujiena, kad rusų tankų kolona važiuoja Charkivo gatve. Sūnus telefone pažiūrėjo į miesto vaizdo kameras ir pasakė: „Štai jie važiuoja pro „Sadko“ fontaną. Pasuko stoties link.“ Pavakare pasirodė informacija, kad vyksta mūšiai dėl vietinio kadetų korpuso. Vėlai vakare šiame rajone degė cerkvė, dangus nusidažė grėsminga raudona spalva, kurią mes, ukrainiečiai, prisimename dar nuo Maidano laikų.

Vasario 25 d., penktadienis

Miegojome labai mažai ir neramiai, nes girdėjosi šūviai iš kadetų korpuso pusės. Dar vakar sklido gandai, kad Sumai Rusijos karių okupuoti. Tai netiesa. Skambino mama ir sakė, kad Belopoljės link juda tankų kolona. Jai buvo baisu, kad jie šaudys į taikius gyventojus. Bet pravažiavo palyginti tyliai. Nors tą dieną Rusijos technikos kolona, važiuodama iš Gluchovo į Kijyvo pusę, šaudė į visus iš eilės. Užmušė taksistą. Trostiance taip pat nušovė taksistą.

Bet pati didžiausia tragedija įvyko Achtyrkoje, kur iš „uraganų“ šaudė į vasarnamius, slėptuves ir vaikų darželį. Nužudyti šeši žmonės, 17 – sužeistųjų, tarp jų du vaikai sunkios būklės. Aš kaip tik skaičiau naujienas apie Achtyrką, kai sūnus atvėrė langą, kad išvėdintų kambarį. „O, sirenos“, – pasakė jis. Mes pasiėmėme Marsiką, apsivilkome striukes ir nusileidome į pusrūsį. Kad būtų aiškiau – tai veikiau sandėlis, keturių metrų pločio ir dviejų metrų ilgio, iš vienos pusės lentynos, apkrautos konservais. Pusrūsyje nėra mobiliojo ryšio, jis atsiranda tik išėjus į laiptinę ir įkišus jį į plyšį lubose (kaip filme „Parazitas“).

Iš eilės atlikdami tą procedūrą, mes pusrūsyje sėdėjome daugiau kaip dvi valandas skaitydami informaciją apie tai, ar vyksta šaudymas. Paskambino mama, pasakė, kad mano pusbrolis Jura su šeima sėdi slėptuvėje savo name. „Tai jų gera slėptuvė! Keturi išėjimai, ventiliacija, elektros lizdai, suolai“, – pranešė mama. Jura neseniai prarado motiną, kuri mirė nuo kovido. Ji nesulaukė tos gėdos.

Atrodo, mano vyrui kovidas (apie jį čia visi jau pamiršo) – omikronas ar dar ankstesnė versija. Jį krečia drebulys, skauda gerklę, sausas kosulys, neaukšta temperatūra. Iš vaistų – tik ibuprofenas ir žolelės. Išvirėme medetkų ir eukalipto arbatos, tikimės, kad padės.

Visą dieną rašo draugai iš Rusijos, atsiprašinėja dėl Putino, klausia, kuo padėti.

Tinkle pasirodo daug melagienų apie tai, kad iš Sumų pabėgo visa policija ir miestas atiduotas Rusijos okupantams. Apie tai vienoje cerkvėje pasakojo net šventikas parapijiečiams, pasislėpusiems slėptuvėje. Skaitome tik oficialią informaciją. Gubernatorius patvirtino, kad Sumai kontroliuojami Ukrainos. Gulamės anksčiau miegoti sužinoję, kad vėl vyksta mūšiai dėl kadetų korpuso.

Charkivas 2022 m. kovo 3 d. Sergejaus Kozlovo / EPA-EFE nuotrauka

Vasario 26 d., šeštadienis

Miegu labai ilgai. Ryte vyras geriau jaučiasi, Marsikas – blogiau. Vyras temperatūros neturi, Marsikas jau visą parą nieko neėdė ir nelakė, nėjo į tualetą ir visą laiką slepiasi po sofa. Turbūt išsigando pusrūsio. Nusprendėm daugiau jo į pusrūsį netįsti, tuo labiau kad mūsų kvartalo artilerija kol kas neapšaudė. Reikia eiti į centre esančią zooparduotuvę, nupirkti jam antistresinių vaistų, tačiau pranešė, kad miesto gatvėse vyksta mūšiai – piliečiams geriau likti namie.

Vėl kruvinos naujienos iš Achtyrkos. Šaudo gyvenamuosiuose kvartaluose, 300 sužeistų žmonių ligoninėje. Vėl yra žuvusiųjų, tarp jų septynmetė mergaitė. Praėjusią naktį Rusijos kariai bandė užimti Kyjivą ir smogė į gyvenamąjį namą. Mano pažįstami kyjiviečiai pasislėpė metro. Taip pat kalbama, kad Zelenskis pasirengęs deryboms su Putinu, kuris reikalauja, kad Ukraina taptų neutralia šalimi ir nestotų į NATO bei ES. Žinodama Ukrainos karo istoriją, kuri tęsiasi nuo 2014 metų rytuose, manau, kad Ukraina nesutiks su neutraliteto reikalavimu. Tuo labiau kad Putinu tikėti negalima.

Netikėtai atvyko mūsų pažįstami, nuvažiavau su jais į zooparduotuvę pirkti katinui antistresinių lašų. Pakeliui prie šviesoforo į mašinos langą pabeldė žmogus su šautuvu ir paprašė pavėžėti iki Troickos. Bet mašinoje nebuvo vietos. Zooparduotuvėje dirbo ne pardavėjas, o veterinaras, jis išsamiai paaiškino, kaip sugirdyti katinui vaistus. Užėjo moteris, nupirko žiurkėnams šieno. Gydytojui kažkas paskambino ir garsiai paklausė: „Kur tu? Mes slėptuvėje.“

Po pranešimo apie šaudymus greitai grįžome namo ir nusileidome į pusrūsį. Sėdėjome keturias valandas, skaitėme naujienas. Belopolskoje apšaudė gyvenamąjį namą, Veretenkovke – didelis gaisras, negalima suprasti, ar yra žuvusiųjų. Paskambino sesuo, pasakė, kad jos kieme šaudo iš šautuvų ir automatų. Ji pro langą matė tuos jaunus žmones su ginklais, šautuvus jie laikė kaip gėlių puokštes – taip nevykusiai. Tuo tarpu buvęs vietinio laikraščio kolega įstojo į gynėjų gretas, apie tai jis parašė feisbuke, kurį Rusija šiandien uždraudė.

Vasario 27 d., sekmadienis

Pabudau ir nusprendžiau išgydyti Marsiką. Jam kas valandą švirkštu reikia sušvirkšti vandens ir maisto, kad išvengtų dehidratacijos.

Dabar visos dienos panašios – iš namų išeiti negalima, nes gatvėse vyksta mūšiai, vakare kaukia sirena, pranešanti apie artilerijos šaudymą. Įvedė komendanto valandą nuo šešių vakaro iki šešių ryto. Uždraudė parduoti alkoholį. Taigi jau neišgersi net vyno. Kalbama apie rusų kareivių plėšikavimą, kad alkani jie laužiasi į namus ir parduotuves. Žiūrėjau vaizdo įrašą, kaip plėšia privataus banko skyrių. Skambino mama, pasakojo, kad penkias valandas stovėjo parduotuvėje norėdama nusipirkti duonos. Dar sakė, kad į vieną namą įsiveržė banditai, įrėmė šeimininkui į gerklę peilį, norėjo apiplėšti. Tik per stebuklą pavyko užpultuosius išgelbėti. Dabar toje gatvėje patruliuos kaimynai, apsiginklavę medžiokliniais šautuvais.

Mūsų pusrūsyje šalta, nuleido ten šildytuvą ir dar gesintuvą.

Pavakare Marsikas tapo aktyvesnis, pats ėda, murkia.

Daugelis Kyjivo pažįstamų išvažiavo į Lvivą arba Užhorodą. Mums išvykti neįmanoma – traukiniai nevažiuoja, miestas apsuptas, privačios mašinos apšaudomos. Apšaudė automobilį, kuriame važiavo du suaugusieji ir trys vaikai, moteris nuo šūvio į galvą mirė vietoje. Taip pat prie Achtyrkos iš tankų apšaudė autobusą su taikiais gyventojais ir neleido jiems suteikti skubios pagalbos. Achtyrka – tai skausmas. Nesibaigia pranešimai apie tai, kad miestą apšaudo artilerija.

Dienos memas – „Talibanas pasmerkė Rusijos įsiveržimą į Ukrainą.“ Pusrūsyje kalbamės apie Putiną ir geopolitiką.

Lvivas 2022 m. kovo 4 d. Vitalijaus Hrabaro / EPA-EFE nuotrauka

Vasario 28 d., pirmadienis

Rytas prasideda nuo žinios, kad Achtyrkoje dega naftos bazė, į kurią numetė vakuuminę bombą – uždraustą ginklą. Be to, smarkiai bombarduoja Charkivą. Sudegino Marijos Primačenko muziejų. Charkive moteriai nutraukė koją. Jau neišlaiko nervai nuo tokių naujienų.

Mašina nuvažiavome pas seserį, nuvežėme jai šiek tiek produktų. Užsukome į savo butą, labai greit čiupome šampūną, marškinėlių, kojinių ir tablečių – nes atėjo pranešimas apie tai, kad rusų technikos kolona juda per miestą ir visi privalo likti namuose. Vis dėlto mieste gana daug žmonių, važinėja mašinos, prie parduotuvių stovi eilės.

Ukrainos kino kritikų sąjunga parašė laišką „Filmpressai“, kad reikia uždrausti Rusijos filmams dalyvauti tarptautiniuose festivaliuose. Aš pasirašiau šį laišką ir persiunčiau keliems pažįstamiems kino kritikams iš JAV – Danny Kasmanui iš MUBI ir Adamui Cookui iš „Indiewire“. Kol kas nė vienas iš jų neatsakė. Ukrainos kultūros žmonės kalba, kad reikia atmesti visą „didžią Rusijos kultūrą“. Iš dalies su tuo sutinku, kita vertus, ir priešinuosi šiai minčiai, nes esu įsitikinusi, kad reikia tęsti dialogą su rusais. Daugelis Ukrainos kultūros kuratorių ir redaktorių dialogo idėją išvis atmeta, tarp kita ko, sėdėdami palyginti saugiame Lvive. Aš juk čia, Sumuose, blokadoje, dar tikiu galimybe, kad Rusijos liberalioji visuomenė sukrus. Nežinau, kas šiuo atveju teisus.

Pažįstamas nespėjo išskristi į Berlyno kino festivalį, įstrigo Vokietijoje – matyt, jis turi angelą sargą. Pasikeičiame su juo naujienomis iš Ukrainos. Pavakare jaučiu, kad pradeda skaudėti gerklę. Gerai, kad spėjome nusipirkti vaistų.

Kovo 1 d., antradienis

Prabundu nuo šūvių garsų ir gerklės skausmo. Iš karto pirmoji naujiena – Charkive subombardavo Laisvės aikštę, pačią didžiausią aikštę Ukrainoje. Dešimt užmuštųjų ir dvidešimt sužeistųjų. Iš Rusijos naujienos apie tai, kad pas juos įvedė sankcijas net kinui – „Betmeno“ Rusijos žiūrovai nebematys. Koks skausmas!

Zelenskis pateikė paraišką dėl Ukrainos stojimo į ES. Laukiame naujienų. Yra informacija apie tai, kad Sumų link važiuoja rusų tankų kolona su baltomis vėliavomis ir į viską aplink šaudo.

Vakar vakare pasnigo, sniegas baltu šydu uždengė sodus ir kiemus. O šiandien – pirmoji pavasario diena, ir sniegas ištirpo. Pažįstamas iš Rusijos parašė, kad tas karas – iki savaitės pabaigos. Šiandien jau negali būti tikras dėl nieko. Net dėl to, ar Putinas nepradės branduolinio karo. Bet vis dėlto anksčiau ar vėliau mes nugalėsime.

Vertė Michalina Bočiarova.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien